Telšių valsčiaus bruožai XVI-XVIII amžiais
1527 metais minimas Telšių valsčius. Tai viena seniausių dokumentiškai paliudytų Telšių, kaip administracinio centro, data. Valsčius tiesiogiai priklausė valdovui — Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui nuo minėtų metų, kai buvo perimtas iš Žemaitijos seniūno Kęsgailos.
Alvydas Ivoncius
Pirmieji valsčiaus paminėjimai
Pirmąja Telšių paminėjimo data laikomi 1450 metai. Nustatant šią datą, remtasi trumpa Liudviko Jucevičiaus žinute veikale „Žemaičių žemės prisiminimai“. Autorius rašė matęs kažkokį Žemaitijos seniūno Kęsgailos dokumentą, kuriame Telšiai paminėti. Kol kas istorikams nepavyko aptikti nei šio, nei kito dokumento, kuriame Telšiai būtų minimi jau XV amžiuje. Spėti buvus šiame amžiuje Telšių valsčių leidžia tai, kad jis minimas XVI amžiaus pradžioje, vadinasi, turėjo susiformuoti anksčiau.
Bent kol kas seniausias žinomas dokumentas, beje, kuriuo, rašydami apie Telšius, autoriai nedažnai remiasi, yra Pauliaus Jatulio sudarytame Žemaičių vyskupystės senųjų dokumentų rinkinyje „Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis“ 158-159 puslapiuose paskelbtas 1504 metų Betygalos bažnyčios altarijos apdovanojimo dokumentas, parašytas ir patvirtintas Medininkuose (Varniuose). Dokumente įrašyti altarijos apdovanojimo liudytojai, tarp kitų: „Wlotko Tino et Nicolao tenutario in Telsze“. Tas paminėtas Nikolajus buvo Telšių tenuto tenutarijus. Tai paliudija Telšiuose buvus valdovui priklausiusį valstybinį dvarą, kurio valdų kompleksas buvo vadinamas tenutu, o jo administratorius ar laikytojas — tenutarijumi. Taigi tas minėtas Nikolajus yra mums kol kas pirmas žinomas Telšių „valdininkas“.
Adomas Butrimas knygoje „Telšių kraštas“ rašo, kad 1527 metais Telšių valsčius paminėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos sienų revizijos akte kartu su kitais šiauriniais Žemaitijos valsčiais: Beržėnais, Biržinėnais (Biržuvėnais), Viešvėnais, Dirvėnais (Dirvonėnais), Plateliais ir Šiauliais. Istorikai seniai atkreipė dėmesį į tai, kad Žemaitijos valsčiai XVI amžiuje nutįsę iš pietų į šiaurę, o administracinės jų gyvenvietės likusios pietiniame pakraštyje, kaip antai Mažieji ir Didieji Dirvonėnai, Biržuvėnai, Telšiai, Viešvėnai. XVI amžiuje Telšių valsčius pietuose ir vakaruose ribojosi su siauru į šiaurę iki pat Latvijos nutįsusiu Viešvėnų valsčiumi, šiaurėje — su Grūstės valsčiumi, o rytuose — su Viešvėnų valsčiumi.
XVII–XVIII amžiais, pagal K.Misiaus sudarytą Žemaitijos valsčių žemėlapį, rytuose Telšių valsčius ribojosi su Biržuvėnų ir Mažųjų Dirvonėnų valsčiais, pietuose baigėsi tuoj už Masčio ežero, ir Mastupis jį skyrė nuo Viešvėnų valsčiaus. Šis tęsėsi, apglėbdamas Telšių valsčių, į šiaurės vakarus. Už Viešvėnų valsčiaus Telšių valsčiaus ribos vėl liejosi su Platelių valsčiumi. Ten pietinė riba į vakarus link Palangos valsčiaus driekėsi palei Šateikius, Salantus, Grūšlaukę. Šiaurės vakaruose ir šiaurėje riba ėjo palei Lenkimus, Lukenę, Skuodą, Kivylius, Pikelius. Iš čia nuo Telšių valsčiaus riba leidosi į pietus ties Tirkšliais, Pievėnais link Dūseikių. Telšių valsčius šiaurės-pietų kryptimi tęsėsi apie 50-70 kilometrų, šiaurėje apie 70 kilometrų, o rytų vakarų kryptimi apie 20-30 kilometrų.
Valsčiaus plėtimasis
Pagal K.Misiaus žemėlapį, XVII amžiuje Telšių valsčius išsiplėtė, jau apimdamas dalį Viešvėnų ir visą Grūstės valsčių teritorijas.
Manoma, kad senųjų Žemaitijos valsčių ištįsimas iš pietų į šiaurę atspindi žemaičių kolonizacijos kryptis kuršių žemėse XIII-XIV amžiais.
Šis laikotarpis dėl istorinių šaltinių stokos — „tamsusis“. 1253 metų Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Ceklio žemių dalybų akte aptinkami Leypasieme (Lieplaukė), Viešvėnai, Biržuvėnai, Newarie (galbūt Nevarėnai), Duzene (tapatinta su Degeniais-Gadūnavu, kas abejotina). Šiame akte kai kurie vietovardžiai gana iškraipyti, kitų paminėtų vietų nepavyksta nustatyti. Duzene galima tapatinti su Buožėnais, kai lotyniškame tekste „ž“ verčiamas į „z“, o „B“ pavertimas į „D“, įmanoma, buvo klaida. Juo labiau, kad Buožėnuose yra piliakalnis, ko neturi Degeniai — Gadūnavas.
A.Butrimas pažymėjo, kad XIII-XIV amžių istoriniuose šaltiniuose nei Telšiai, nei tokiu vardu vadinama žemė (ankstesnis valsčiaus atitikmuo) neminimi. Pasak A.Butrimo, senosios Telšių žemės, virtusios valsčiumi, centro galbūt reikėtų ieškoti Grūstėje prie Sedos. Žemaičiams kolonizuojant kuršių žemes, susidarė nauji administraciniai vienetai. XVI amžiuje dar šalia vienas kito tebebuvo Telšių ir Grūstės valsčiai. Pastarasis, stiprėjant Telšių valsčiaus reikšmei, buvo prijungtas prie jo.
1253 metais paminėta Leypasieme dauguma tyrinėtojų tapatinama su Lieplauke. Dalijamasi greičiausia buvo ne konkrečiomis vietovėmis, o platesnėmis žemėmis. Lieplaukės vardu galėjo būti vadinama viena tokia žemė, kaip administracinis vienetas — pilies apygarda, kurios centras galėjo būti Džiuginėnų piliakalnis su gyvenviete. Šiai Lieplaukės žemei tikriausiai priklausė ir Telšių apylinkės, kurios rytuose ribojosi su žemaičių teritorija ir pietuose su Viešvės žeme.
A.Butrimo nuomone, galėjo būti ir atskira Telšių žemė, nepaminėta istorijos šaltiniuose. Ji galėjo aprėpti Džiuginėnų, Buožėnų, Dimaičių, Siraičių ir kitas apylinkes. Tačiau kuris piliakalnis — Džiuginėnų ar Buožėnų — buvęs šios žemės centru, neįmanoma pasakyti.
XIII amžiuje į kuršių Ceklio žemę skverbėsi Livonijos ordinas ir, kur kas sėkmingiau, žemaičiai, asimiliuodami šią giminingą tautą bei perimdami jos kalbines, labiausiai fonetines ir morfologines, savybes. Ištuštėjęs Ceklis buvo apgyvendintas žemaičių, susiliejusių su vietiniais gyventojais. XIII-XIV amžiais formavosi nauji teritoriniai-administraciniai vienetai. Vienos, senosios žemės, išnyko, atsirado kitos. Kai kurios senosios žemės išliko, plėtėsi, išsaugodamos ankstesnius pavadinimus: Gondinga, Viešvėnai, Biržuvėnai, Žarėnai. Išnyko Lieplaukės žemė, tapdama Viešvėnų valsčiaus dalimi. Kol kas negalima pasakyti, kaip Telšių valsčius formavosi XV amžiuje ir ar tokiu vardu vadinta žemė buvo anksčiau. Visgi Telšių tenutijos paminėjimas 1504 metų dokumente leidžia jo ištakų ieškoti ankstesniais laikais — vėliausiai XV amžiuje.
Kaip minėta, Telšių valsčius priklausė valdovui, buvo valstybinis. Tačiau XV amžiuje jis tikriausiai buvo atitekęs Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms, iš kurių valsčių 1527 metais, Žemaitijos seniūnu skirdamas Stanislovą Kęsgailą, perėmė valdovas Žygimantas Senasis. A.Butrimo knygoje išvardijamos vietovės, kurias XVI-XVII amžiaus apėmė Telšių valsčius, minima ir Luokė, kas yra klaida.
A.Butrimas, remdamasis Lietuvos metrika, nurodo šiaurines Telšių valsčiaus vietoves XVI amžiaus pirmojoje pusėje: Seda, Renavas, Pikeliai, Tirkšliai ir Pievėnai. Valsčiui tuo metu dar priklausė Gėsalai, Luoba, Nevarėnai, Vesetė, Balėnai, Pašilė, Ketūnai, Plinkščių ežeras. O jau XVII amžiuje, kaip minėta, valsčius išsiplėtė.
Tijūnija
Valsčiai susidarė iš senųjų sritinių kunigaikščių valdomų ar bendruomenių žemių. Iš pradžių valsčių sudarė kelios ar keliolika lauko bendruomenių, vietinių bajorų kiemų (dvarų). Valsčiaus centru būdavo valdovo dvaras, ką matome ir Telšių atveju. Manoma, jau XV amžiuje jame buvus didžiajam kunigaikščiui priklausiusį dvarą — vietinės administracijos prototipą. Valdė valsčiuose valdovo paskirti tijūnai. Iš pradžių tijūnų teisminei jurisdikcijai priklausė valsčiaus valstiečiai, bajorai ir miestiečiai. Keitėsi ir tijūnų statusas: iš pradžių buvę valdoviškų dvarų administratoriais, vėliau jie tapo tų valdų laikytojų pagalbininkais arba patys tapdavo valsčių laikytojais. Lietuvoje tijūnų pareigybė panaikinta po 1564-1566 metų luomų, teismų ir administracinės reformos. Tačiau tijūno, kaip valsčiaus ar valdovo dvaro, pareigybė išliko Žemaitijos kunigaikštystėje. 1529 metų Lietuvos Statutas įtvirtino bajorų pavaldumą tiesiogiai seniūnui ar vaivadai, todėl valsčiai tapo didžiojo kunigaikščio valdų administraciniu-ūkiniu vienetu. Vėliau Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, išnyko ir valsčiai. Tijūnas atliko ir vietinio teisėjo pareigas, tačiau, kaip minėta, galėjo teisti tik valstiečius ir miestelių, neturinčių miesto savivaldos teisių, gyventojus. Taip pat negalėjo teisti dvasininkų, žydų bendruomenių narių, privačių dvarų pavaldinių. Teisdavo arba pats tijūnas, arba jo paskirtas teisėjas, XVII amžiuje, po Valakų ir teismų reformos, tokie teismai apėmė kelis valsčius — Žemaitijoje tijūno teismų buvo keturiolika. Reikia manyti, tijūno teismas išliko Telšių valsčiuje, kaip viename didžiausių Žemaitijoje. Valsčiai ar jų dalys — seniūnijos — turėdavo ir laikytojus. Jais paprastai tapdavo aukšto rango valstybės pareigūnai ir didžiūnai. Šie laikytojai negyveno savo valsčiuose, o juos valdė per skirtus vietininkus.
(Bus daugiau)