Telšių valsčiaus bruožai XVI-XVIII amžiais
(Tęsinys. Pradžia Nr. 47 )Pavieto struktūra
Žemaitijos valsčiai buvo vadinami ir pavietais — apskritimis. Jų beveik iki XVIII amžiaus pabaigos Žemaitijoje buvo 28. Tik 1791 metais Žemaitijos seniūnija buvo padalinta į tris didesnius pavietus: apskritis: Telšių, Raseinių ir Šiaulių. Po 1564-1564 metų reformos Lietuvoje vaivadijos, išskyrus Žemaitiją (Mstislavo ir Polocko vaivadijas) buvo suskirstytos į apskritis — pavietus. Tačiau Žemaitijos kunigaikštystėje išliko senoji tvarka — pavietais (apskritimis) pradėti vadinti senieji valsčiai. Juose, skirtingai nei kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apskrityse, nebuvo tipiškų institucijų ir pareigybių bei seimelių. Žemaitijos bajorai į savo seimelius rinkosi Raseiniuose iki 1791 metų reformos, kai buvo sudarytos Telšių, Raseinių ir Šiaulių apskritys. Bet tai jau kiti, nei valsčiai, administraciniai vienetai.
Valsčiuose, juose atsiradus daugiau didžiojo kunigaikščio dvarų, atsirado tenutai — dvaro ar jo kartu su palivarkais vienetai, kuriuos administravo laikytojai ar jų skiriami tijūnai. Pačios tenutijos vadintos dar ir seniūnijomis. Taigi nors valsčius ir buvo administracinis-teritorinis vienetas, jame išsiskyrė tenutijos-seniūnijos, kaip valdovo (valstybinių) dvarų kompleksai. Būtent tas seniūnijas valdovas kartais išnuomodavo ar įkeisdavo už skolas.
Valsčiai iki XVI amžiaus vidurio buvo skirstomi į pristovystes. Pristovu paprastai skirdavo ką nors iš pasiturinčių valstiečių ar smulkių bajorų. Pristovas prižiūrėjo, kad valstiečiai atliktų jiems skirtas prievoles, kita vertus — atstovavo jiems. XVI amžiaus antroje pusėje, atliekant Valakų reformą, atsirado vaitystės. Joms vadovavo vaitai, kaip ir anksčiau pristovai, parenkami iš pasiturinčių valstiečių. Vaitui skirdavo du-tris padėjėjus — suolininkus, šiems pavaldūs buvo dešimtininkai. Juos skirdavo dvaro administracija, pasitarusi su kaimo sueiga. Pristovai ir vaitai vykdė valdovo dvarų seniūnų, tijūnų, vietininkų ar kitų laikytojų nurodymus, rūpinosi, kad laiku būtų atiduodamos duoklės, mokesčiai, šaukė valstiečius į darbą. Vaitui už tarnybą atlygindavo žemės valdos valaku be prievolių, o antrą valaką galėjo gauti už mokestį — činšą. Tijūnai, vaitai ir suolininkai turėjo teisę spręsti kai kuriuos vietinius teisminius ginčus. Panaši valdymo sistema įsitvirtino ir privačiuose dvaruose.
Žemėvalda
Įvairi buvo Telšių valsčiaus žemėvalda. A.Butrimo knygoje pateiktoje K.Misiaus sudarytoje valsčiaus ribų ir žemėvaldos schemoje išsiskiria kelios žemėvaldos zonos. Nuo Livonijos sienos į pietus, pradedant dabartinio Mažeikių rajono Pikelių apylinkėmis, Ritinės, Dautarų, Sugaudžių, Ukrinų, Pocaičių, Kukių kaimai, esantys į vakarus nuo Varduvos upės, o nuo jos į rytus — Sudintų, Mantvydiškių kaimai buvo bajorkaimiai ir vienur kitur — privačių dvarų kaimai. Jie dabar — Mažeikių rajono teritorijoje. Bajorkaimių gausa rodo kadaise čia buvus ilgai paveldėtą savarankiškumą ir luomines teises išsaugojusių gyventojų grupes.
Telšių valsčiuje XVII amžiuje bajorkaimių buvo gausiai dar vienoje mūsų rajono teritorijoje: Mitkaičiai, Degeniai (Gadūnavas), Patausalė, Kęstaičiai, Gintalai, Gaudikaičiai, Pasvaigė, Džiuginėnai, Siraičiai, Jonikaičiai, Berkinėnai, Geruliai.
Mažeikių ir mūsų rajono bajorkaimių pavadinimai, kaip ir apskritai kitose vietose, yra atsiradę iš asmenvardžių: kaimai pavadinti senųjų bajorų pavardėmis. Telšių bažnyčios krikšto, mirties ir santuokų metrikų XVII pabaigos XVIII amžiaus knygose aptinkame Gerulius iš Gerulių, Gintalus iš Gintalų, Norvydus iš Norvydų, Mitkaičius iš Mitkaičių, Siraičius iš Siraičių bei kitų bajorų šeimų pavardes, tapačias jų gyvenamosioms vietovėms. Tiesa, kai kada šios šeimos vėliau neteko bajorystės, bet jų vardu pavadintuose kaimuose tebegyvendavo smulkūs bajorai.
K.Misiaus schema atskleidžia, kad bajorkaimių tolyn į vakarus nuo Varduvos buvo vis mažiau, užtat dominavo privačių dvarų kaimai. Valsčiuje buvo keli jėzuitų valdomi kaimai: Audrikiai, Kančaičiai, Barstyčiai (Skuodo rajonas). Visa gyvenviečių grupė apie Mosėdį ir šiauriau jo priklausė Žemaičių vyskupo stalo valdoms. Be šių bažnytinių valdų, pavieniai kaimai priklausė bažnyčioms, o mūsų rajone — Nevarėnai, Eigirdžiai, Paežerė.
Pagal K.Misiaus schemą, XVII amžiuje didžiojo kunigaikščio gyvenvietės koncentravosi vien rytinėje valsčiaus teritorijoje: dabartiniame Mažeikių rajone — Pumpurai, Kurmaičiai, Zastaučiai, Kalnėnai, Troškučiai — abipus Ventos, toliau į pietus — Jautakiai, Geidžiai, Kruciai, Tirkšliai, Spurgainiai, Lėteniai, Plėnakiai, Balėnai, Pievėnai, Balėnėliai. O Telšių rajone — Kanteniai, Skaudučiai, Liepkalnis, Trimesėdis, Morkiškiai, Petraičiai, Nerimdaičiai, Eidintaičiai, Juodinkiai, Pieliai, Laukstėnai, Buožėnai, Kalnėnai, Šašaičiai, Vigantiškiai, Namgaudžiai, Telšiai, Degaičiai, Kiršiai, Juodsodė, Stulpinai.
Telšių valsčiaus šiaurėje valdovo kaimai buvo tarp Varduvos ir Ventos (keli ir jos dešiniajame krante), į pietus tarsi kokia riba tokių kaimų vakaruose buvo Šerkšnės upelis, o rytuose — linija į pietus nuo Tirkšlių apylinkių iki Dūseikių. Į vakarus nuo Šerkšnės iš viso nebūta didžiojo kunigaikščio kaimų. Taigi valdovo kaimų valsčiuje būta tik maždaug stačiakampio formos teritorijoje nuo dabartinio Mažeikių rajono Pumpurų-Kurmaičių kaimų linijos iki Masčio ežero ir Viešvėnų valsčiaus, nuo vakarinės ribos Šerkšnio upelio iki Biržuvėnų ir Mažųjų Dirvėnų valsčių. O į vakarus, kaip minėta, privačių dvarų, vieno kito bajorkaimių, stambesnių dvarų ir bažnytinių valdų teritorijos. Telšių karališkasis dvaras ir buvo minėtų valstybinių valdų tenutijos — administracinis centras.
XVII amžiaus Telšių valsčius apėmė šiaurės-vakarinę Telšių rajono, vakarinę Mažeikių rajono, šiaurinę Plungės ir Kretingos rajonų dalis, beveik visą dabartinį Skuodo rajoną.
Valsčius 1775 metų dūmų surašyme
1775 metų Žemaitijos valsčių dūmų (ūkių) surašyme valdos jau skirstomos ne tik pagal kaimus, bet ir parapijas. Telšių valsčiuje išskiriama Telšių seniūnija, kuriai priklausė miestelis, Juozapavo palivarkas. Karališkajam dvarui priklausę kaimai neišvardinti, matyt, nebūta reikalo, nes pateikiami seniūnijos dūmų skaičiai. Seniūnijai Telšiuose priklausė 15 dūmų (be klebonijos valdų), o teritorijoje dar būta 5 šlėktų valdomi ir 102 pavaldinių (valstiečių) ūkiai.
Panašu, surašant valsčių, atskirai nepaminėti valstybei priklausę vadinamųjų karališkųjų valstiečių ūkiai. Išvardinti bajorkaimiai, dvarai, jų palivarkai, klebonijų ir kitos bažnytinės valdos. Telšių valsčius visiškai ar iš dalies aprėpė tuometes Telšių, Platelių, Salantų, Tirkšlių, Pikelių, Sedos, Žemaičių Kalvarijos, Mosėdžio, Skuodo parapijas, Grūšlaukio, Skuodo, Kretingos grafystes, Gardų, Telšiai bei kitas seniūnijas, magdeburginius Skuodo ir Kretingos miestus. Telšiai tuo metu Magdeburgo miesto teisės dar neturėjo. Valsčiuje buvo dešimtys bajorkaimių, stambesnių ir mažesnių dvarų.
Pirmieji „valdininkai“
Minėta, 1504 metų Betygalos bažnyčios apdovanojime akte aptinkame „Nikolao tenutario in Telsze“. Jis, Nikojalus, buvo karališkojo (valstybinio) dvaro valdytojas, taigi pirmasis mums žinomas Telšių valdininkas. 1536 metais minimas Telšių tijūnas Jokūbas Juškevičius. Jis taip pat valdė Gondingos valsčių, o Telšiuose buvo paskyręs savo vietininką. 1536 metais Telšiuose susirinkę valstiečiai dėl nepakeliamos priespaudos ir tijūnų savivalės sukėlė maištą. Jame dalyvavo ir Biržuvėnų, Viešvėnų bei kitų valsčių valstiečiai. Jie žudė tijūnų vietininkus. Tokia pat lemtis ištiko ir J.Juškevičiaus vietininką, ir, gali būti, Telšiuose, ne Gondingoje. 1537 metų sausio mėnesį valdovas Žygimantas Senasis išleido instrukciją, ką pavaldiniams turi kalbėti jo pasiuntinys Žemaitijoje Kmita Kuncevičius. Jam duotoje instrukcijose paminėta, kad nužudytas J.Juškevičiaus vietininkas.
Telšių tijūnai ir laikytojai paskelbti istoriko Vacio Vaivados sudarytoje knygoje „Telšiai“ (Vilnius, 1994). Šį sąrašą sudarė dar Mykolas Eustachijus Brenšteinas. Remdamiesi šiuo sąrašu ir papildydami kitais duomenimis, žinome šiuos Telšių pirmuosius „valdininkus“: tenutarijus Nikojalus (1504), tijūnai Stanislovas Arvydavičius (1531), Laurynas Lukavičius (1536), Jurgis Martynas Bilevičius (1540), Laurynas Petkavičius (1598). Čia minimos ne tų tijūnų valdymo, o paminėjimo dokumentuose datos. Visi šie tijūnai greičiausiai valdė per savo vietininkus.
Telšių tijūnija (seniūnija) buvo Telšių valsčiaus dalis, kurios pajamos priklausė valdovui. Iš 1548 metų iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Ivano Hornostajaus kvito apie mokesčių surinkimą Telšių tijūnijoje, sužinome ir kai kuriuos žemesnio rango nei tijūnai „valdininkus“ — pristovus. Minimos Juciaus, Jakštelio, Griciaus, Balamūto pristovystės. Pristovai buvo pasiturintys valstiečiai ar smulkieji bajorai, už tarnybą jie gaudavo papildomai vieną valaką ir mokesčius reikėjo mokėti tik nuo vieno valako. Paprastai valstiečiai ir netgi daugelis smulkių bajorų patys valdė tik po vieną valaką (apie 23 hektarus) žemės.
(Bus daugiau)