Telšių valsčiaus bruožai XVI-XVIII amžiais
(Pabaiga. Pradžia Nr.48)
1529 metais valdovas Žygimantas Senasis išleido raštą dėl Žemaitijos valstiečių prievolių. Jame taip pat numatyta, kiek valstiečiai turėjo skirti to meto „valdininkams“ — tijūnams — išlaikyti. Tai bene pirmosios žinios apie, šių laikų terminais kalbant, viešojo administravimo išlaidas. Valdovo rašte buvo sakoma: „O kai dėl laikytojų ir tijūnų išlaikymo, tuo reikalu taip nustatome: kiekvienam laikytojui ir tijūnui nuo kiekvienos tarnybos mūsų žmonių turi būti duodama kasmet 5 grašiai; o nuo 2 tarnybų viena statinė avižų arba už tą statinę 2 grašiai, ir nuo 2 tarnybų vienas vežimas šieno arba už vežimą šieno grašis ir po 2 gaidžius, arba už juos grašis; ir nuo 4 tarnybų viena statinė alaus, kurios kaina pinigais neturi būti didesnė kaip 5 grašiai, taip būtent: jei kas neduotų statinės alaus, tada turi duoti 5 grašius arba mažiau, kiek išsiprašys mokėti, kaip jau jiems šiuo reikalu atrodys geriau; ir nuo kiekvienos tarnybos kiekvienas turi duoti po vieną kepalą duonos, tokį, kurio kaina būtų pusgrašis“.
Tarnyba iš pradžių buvo valstiečių ūkinio vieneto atitikmuo. XVI amžiuje dūmus imta jungti į grupes — po 2-3 dūmus ir nuo jų reikalauti prievolių. Padidėjus valstiečio šeimai, tarnybos skaidytos, tačiau vis dėlto nuoseklumo nebūta: kartais tarnybą sudarydavo vienas, kitąsyk — keli ūkiai, o atlikti prievoles reikėjo vienodas. XVI amžiaus pirmoje pusėje prievoles nuo tarnybos pradėta keisti žagre — prievole nuo dirbamos žemės ploto.
Valdovas, kad tijūnai nepiktnaudžiautų „viešojo administravimo“ galiomis, kad nevažinėtų dažnai į valsčius ir juose ilgai negyventų (matyt, pavaldiniams tai gerokai kainavo), buvo nustatyti du atvykimo terminai: per Kalėdas ir Dievo Motinos šventės metu. Per tuos du terminus tijūnai privalėjo atvykti į savo valsčių ir „gyventi jame kiekvieną terminą po 3 savaites, tai yra viso gyvenimo per du terminus turi būti 6 savaitės“. Valdovas tijūnams uždraudė atvykti į valsčius su gausia palyda, bet „lydimi nedidelio savo tarnų būrio, kad neapsunkintų mūsų žmonių, ir turi rinkti iš jų tą mokestį ir mūsų pajamas, taip pat staciją ir savo grašius ir pajamas pagal tuos mūsų nuostatus ir atlikti visokius reikalus ir teismus“.
Taigi tijūnai XVI amžiaus pirmoje pusėje buvo aukščiausio rango valsčių pareigūnai. Iš Žygimanto Senojo nuostatų aišku, kad tijūnais tapdavo to meto stambieji žemvaldžiai. Jie privalėjo per nurodytą laiką atvykę tvarkyti reikalus valsčiuose, matyt, labiausiai tai buvo susiję su jiems suteiktomis teisėjų galiomis. Panašu, tijūnai kartais palikdavo vietininkus, tačiau ir tie valsčiuose galėjo būti tik jau minėtą valdovo nustatytą laiką. Žygimantas Senasis nebeleido tijūnams ir jų vietininkams susirinktų gėrybių, kurių nesunaudos per nustatytą terminą gyvendami valsčiuose, laikyti pavaldinių namuose. Gėrybes reikėjo išsivežti, bet ne valsčiaus, o tijūnų arkliais. Taip pat buvo uždrausta tijūnams laikyti ir šerti arklius, kurtus ir skalikus. Valdovo pavaldiniai nebeprivalėjo atlikinėti jokių privačių tijūnų prievolių, dar daugiau: pavaldiniams uždrausta duoti tijūnams ir jų vietininkams arklius, vežimus, eiti dirbti į jų dvarus. Žygimanto Senojo nuostatai atskyrė to meto viešąjį administravimą nuo „valdininkų“ — tijūnų — privačių interesų. Tačiau tikrovėje būta kitaip, nes dėl nepakeliamų prievolių 1536 metais Žemaitijos valsčių, taip pat ir Telšių, jam gretimų Biržuvėnų, Viešvėnų, Tverų, Gandingos, valstiečiai sukilo, nužudė tų valsčių tijūnų vietininkus, ir, kaip rašoma 1537 metų Žygimanto Senojo instrukcijoje Kmitai Kuncevičiui, „daugybę kitų žmonių ir bajorų“.
Ekonominis pajėgumas
Mykolas Eustachijus Brenšteinas (1874-1939) lenkų kalba parašė „Telšiai. Miesto ir seniūnijos istorija“. Šį veikalą į lietuvių kalbą išvertė istorikas Vacys Vaivada ir pirmą kartą jis dalimis buvo paskelbtas „Telšių laikraštyje“ (dabar — „Kalvotoji Žemaitija“) 1989 metais. Pasak M.E.Brenšteino, 1528 metais pagal Vilniaus seimo patvirtintą Lietuvos bajorijos surašymą, Telšių valsčiaus bajorija privalėjo paruošti 99 gerai aprūpintus ginkluotus raitelius — bajorus. Jie nebuvo didesni žemvaldžiai, nes tik vienas privalėjo duoti du raitelius. Taigi tuo metu valsčiuje gyveno 98 bajorai. Tuo metu Telšių valsčius buvo mažesnis, dar nesujungtas su Grūstės valsčiumi. M.E.Brenšteino manymu, XVI amžiuje valsčiuje tegyvenę 98 bajorai rodė jo nuskurdimą dėl seniūnų ir tijūnų priespaudos: uždėtų didelių prievolių, dėl kurių ne tik valstiečiai, bet ir bajorai metė savo žemes ir išbėgiojo kitur. Visgi neaišku, ką omenyje turėjo E.M.Brenšteinas: Telšių valsčių ar tik seniūniją.
Telšių tijūnijos ekonominį pajėgumą rodo minėtas 1548 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytojo Ivano Hornostajaus kvitas apie Telšių laikytojo Jeronimo Chodkevičiaus pateiktą mokesčių surinkimo ataskaitą. Ši ataskaita taip pat rodo, kokius ir už ką reikėjo mokėti mokesčius. Taigi už 1547 metus Telšių tijūnijoje buvo surinkta mokesčių nuo 601,2 žagrės — iš viso 300 kapų ir 45 grašius; už avižų 463 statines po 10 grašių — 77 kapos ir 10 grašių; už pernykščių avižų 16 statinių — 2 kapas ir 40 grašių; už šieno 230 vežimų po 5 grašius — 19 kapų 10 grašių; už šieno 233 vežimus po 4 grašius — 15 kapų ir 32 grašius; už žuvis — 15 kapų ir 26 grašius; nuo pridėtinių žemių — 13 kapų ir 30 grašių; kiaunių — 21 kapą ir 36 grašius; karčeminių pinigų — 2 kapas; medaus duoklės — 10 kapų. Gauta pajamų suma sudarė 477 kapas ir 49 grašius.
1563 metais valsčių revizavo karaliaus dvarų revizorius Jokūbas Laskauskis. Revizijoje Telšiai minimi kaip valsčiaus centras, o pati gyvenvietė turėjo 38 valakus žemės.
E.M.Brenšteinas rašė, kad Telšių valsčius stiprėjo ir 1717 metais jis turėjo 1747 bajorų dūmus (ūkius).
Pagal 1775 metų dūmų surašymą, Telšių valsčiuje valstiečių, dvarininkių, šlėktų, bažnytinių ir valstybinių valsčių dūmų (ūkių) buvo 5479. Šis surašymas buvo skirtas padūmės mokesčiui surinkti. Panašūs surašymai atlikti ir anksčiau, yra išlikęs 1690 metų Žemaitijos kunigaikštystės dūmų surašymas. Padūmės mokestis, skirtas kariuomenei išlaikyti, įvestas 1649 metais ir privalomas valstiečiams bei smulkiesiems bajorams. Ne visada tuo mokesčių buvo apmokestinamos privačios ir bažnytinės valdos. Bajorai aiškindavo esą jie ir taip turi atlikti karinę tarnybą. Neretai šis mokestis tapdavo privalomas visiems, taip nutiko ir 1775 metais. Nors padūmė tapo mokesčiu nuo visų dūmų, vis tik 1775 metų surašyme dar tebeišskiriamas hibernos (kariuomenės išlaikymo mokestis). Jį mokėjo ir Telšių dvaro tenutas (seniūnija).
Tų metų surašymo duomenimis, Telšių valsčiuje būta daugiausia dūmų visoje Žemaitijos kunigaikštystėje, todėl ir padūmės mokesčio numatyta surinkti daugiausiai.
1775 metais Telšių valsčiuje pasaulietinių dvarų ir žemdirbių valdoms priklausė 3830, o smulkių bajorų — 466 dūmai, kai visoje Žemaitijos kunigaikštystėje atitinkamai 12696 ir 4198. Valsčiuje 289 dūmai priklausė bažnytinėms valdoms, turėjusių mokėti kariuomenei išlaikyti hibernos mokestį buvo 565 dūmai. Dar 338 dūmai priklausė magdeburginiams miestams — Kretingai ir Skuodui. Iš viso valsčiuje buvo 5488 dūmai. Jie turėjo sumokėti 51 tūkst. 185 zlotus padūmės mokesčio, kai visoje Žemaitijos kunigaikštystėje — 305 tūkst. 390 zlotų. Pagal šių metų surašymą, Telšių valsčius kartu su Šiaulių ir Veliuonos valsčiais buvo vieni ekonomiškai stipriausių Žemaitijos kunigaikštystėje.
Telšių valsčiaus formavimasis turėjo svarios įtakos Telšiams kaip miesteliui, o vėliau ir miestui, susiformuoti. Žinoma, tai lėmė ir kitos svarbios aplinkybės: parapijos, Bernardinų vienuolyno, karališkojo dvaro, Telšių teisminės reparticijos įsteigimai. Telšių valsčiaus plėtimasis bei teismų įsteigimas miestelyje XVIII amžiuje ir šiai teisminei reparticijai kitų vakarų Žemaitijos valsčių priskyrimas nulėmė, kad jau XVIII amžiaus pabaigoje susiformavo viena iš trijų buvusios Žemaitijos kunigaikštystės Telšių apskričių kartu su Šiaulių ir Raseinių apskritimis. Telšių tapimas valsčiaus, vėliau apskrities centru, karališkasis dvaras formavo mieste valdininkijos sluoksnį, kas buvo akstinas inteligentijai atsirasti, o šis sluoksnis sykiu skatino miestelio plėtrą ir sudarė prielaidas 1791 metais gauti savivaldos teisėms.
Nuotraukoje: Masčio ežero pakrantė.