Kaip valdoviukai tvorą tvėrė

Žiaumodami mėlynas, geltonas, raudonas ir sultingas it Savivaldovybės rūmų pelenės slyvas, valdoviukai sirpina savo galvose, taip sakant, naudingas Telšių kunigaikštijos liaudžai mintis. Nu, aikštes tris-penkis kartus tuo pačiu brukiu perklojo, kol akmenys tapo auksiniai. Nu, stogus tokia brangia skarda užklojo, kad pagal kainą nė auksu tviskantys Kremliaus soborų bokštai neprilygtų.
Ką čia dar sumanius, kad atkatai į bedugnę skrynią byrėtų? Broliukai ir sesikės, kadaise toks garsus fizikas Einšteinas pasakė kad yra du begaliniai dalykai: žmonių kvailumas ir visata. Dėl pastarosios begalybės jis nebuvo tikras. Tataigi Telšių kunigaikštijoje yra du begaliniai dalykai: valdoviukų gobšumas ir pasipūtimas.
Tataigi. Įgriuvo menėn Z.Enka. Giriasi Rygoj viešėjęs. „O kokių gražių tvorų ten regėjau, ė, mūsų Telšiai tikrai nušiurę“,— dūsauja Z.Enka. „O kam Telšiams tos tvoros? Kunigaikštijos ižde vien pelės veisiasi, kas ką ten vogs?“,— stebisi vyriausiojo valdoviuko užvaduotojas Husaras. Maršalka Saulė Pirmasis pasikrapštė nosį, susimąstė, burnon švystelėjo dar dvi slyvas. „Ir moterys, ir slyvos gardžiausios gerai prinokusios“,— užsisvajojo maršalka. „Bene vien slyvom sotus būsi, iš kur duonai paimt?“— pyktelėjo Vilė Prokuratorė. Naujo zakazo ieškodamas įkiūtino menėn pasiklydusių kregždučių patriarchas Juozapas Darbininkas, lydimas Mantuko Veselės. Eilinį kartą anie išrėžė paklusnumo valdoviukams įžadus, pabučiavo maršalkai ir vyriausiajam valdoviukui Fizikui į žiedus. „Ką čia veikiat?“,— pasiteiravo. „Et, Z.Enka dalijasi gerąja patirtimi apie Rygos tvortas“,— atsainiai sumurmėjo raudonųjų roželių pilkasis kardinolas A.Domas. „Nu, tvoros gerai: nuo vagių, kačių ir visokių, tipo, vienišų visuomenininkų, kad anie nosies kur nereikia nekaišiotų“,— išdrožė Juozapas Darbininkas.
Ir dabar valdoviukams tarsi akys prašvito: reikia aptvert Savivaldovybės rūmus tvora: težiba auksu ji iš tolo, sergės nuo B.Acevičiaus ir kitų nervus gadinančių visuomenininkų.
Nu, liepė statybų tijūnui Gintukui Darbiniukui surašyt sąmatą, kiek tokia tvora kainuotų. Telšių genialusis architektas, atseit Telšių atstatytojas (kada jie buvo sugriuvę?) pabraižė tą baisiai brangią tvorą. O kuo tvora brangesnė, tuo gausiau už braižymą Genialiajam architektui nubyra: toks dėsnis esti Telšių kunigaikštijos savivaldovybės rūmuose.
O kas suręs tą tvorą, kuri it kinų siena apjuos Savivaldovybės rūmus? Atspėjot: etatiniai brokdariai Birkchsis ir Ginstyrius. O slapta valdoviukai, kaip visada, pabrėžė atkatų sąmatą. „Mažai,— niurzga Z.Enka. — Bl… Dzin man ta politika, atėjau čia savo reikalų tvarkytis…“ Nu, ir Fizikas liepia dar duoklę senatoriui Elektrikui įrašyt. Panižo nagai ir kitiems: visi daugiau nori. Sunerimo Birkchsis ir Ginstyrius: jei po tiek valdoviukams atseikės, tai už tą tvorą jiems patiems dar teks primokėt, koks čionai biznis? „Bene nežinot, ką daryt: sąmata, projektas — sau, darbas, medžiagos — sau“, — priminė maršalkiukas Anglius.
Kaip tarė, taip ir padarė. Prisikirto miške Birkchsis su Ginstyriumi karčių mietams, žabų tvorai. Aptvėrė Savivaldovybės rūmus. Nustėro žmogeliai: čia dabar kas, it koks aptvaras kiaulėms ar karvėms? „Brangieji, ne taip supratote, jus klaidina priešiška propaganda: čiagi liaudiškos, žemaitiškos tradicijos, anas mes iš užmaršties keliam, protėvių atminimą branginam“, — net neužsikirsdamas skiedžia žmogeliams vyriausiasis valdoviukas Fizikas.
Broliukai ir sesikės, nugirdo apie tą auksinę tvorą Svieto lygintojas su savo šaika. Šoko ant arklių ir keldami vieškelių dulkes atrūko į Telšius. Žiūri į tą baslių ir žabų tvorą, kasosi Čigonas pažastį: čia, bliamba, kas? Kur auksas? Nu, ir sugriuvo menėn pas valdoviukus. „Vyrams — nusivilkt kelnes, boboms — pasikelt sijonus“,— it žaibas trenkė valdoviukus Čigono komanda. Žinia, atėmė Svieto lygintojas visus atkatinius auksinus. Ale kur ta auksinė tvora, reik iškvost. Tad lupa rykštėmis razbaininkai valdoviukų sėdynes. Jau ir tamsa užgriuvo Telšius, bet tebesimėgauja žmogeliai valdoviukų aimanomis, klyksmais ir verksmais.