Varniai — seniausiai apgyventa vieta Žemaitijoje. Tolimoje praeityje žemaičiai daugiausiai vertėsi medžiokle, žvejyba, medaus iš medžių drevių kopinėjimu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Varniuose dirbo per 300 amatininkų. Kartu su šeimų nariais ir amato mokiniais jie sudarė žymią miestelio gyventojų dalį.
Pranas Vasiliauskas (1907-1984)
Kadais ši vietovė buvo vadinama Medininkais. Ją supo gūdžios girios, klampios pelkės, Viržuvio (Biržulio), Lūksto, Paršo, Stervo ir kiti, mažesni, ežerai. Viržuvis, vėliau Biržuliu pavadintas, žmones viliojo ypatingu žuvingumu.
Medžiojant briedžius, stumbrus, šernus, meškas ietimis ir lankais, žvėrys buvo lengviau pribaigiami, jiems įklimpus į pelkių liūnus. (Prie Rumšiškių, kur gyveno rašytoja Žemaitė, yra aukštuma, Stumbrakalniu vadinama).
Žemaičiai, besiverčią žvejyba ir medžiokle, tarp pelkių, ant siaurų kalvų, pro kurias vingiavo upelis, dabar Varnele vadinamas, sukūrė Medininkų gyvenvietę.
Prasidėjus kryžiuočių puldinėjimams, Medininkus supę miškai, ežerai ir nepereinamos pelkės padėjo gintis nuo priešų. Dėl to čia susiformavo pagonių administracinis centras.
Apkrikštijus žemaičius, Medininkuose 1417 metais buvo įsteigta Žemaičių vyskupystės kurija. Kurijos pastatas stovėjo priemiestyje, gavusiame Varnių vardą, kuris vėliau nustelbė Medininkų pavadinimą. Vietovėje padaugėjo gyventojų, pradėjo plėstis prekyba, amatai. Varniams 1635 metais suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Turgai leisti antradieniais ir penktadieniais, ir dar vykdavo aštuoni metiniai jomarkai (prekymečiai).
Archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog į Varnius 1820 metais per Šv. Petro jomarką (birželio 29 d.) buvo suvažiavę apie 20000 žmonių. Atvesta parduoti 3000 arklių. Iš Vilniaus, Rygos ir kitų miestų atvykę pirkliai atvežė parduoti gelumbės bei kitų tekstilės audinių, odos išdirbinių. O čia pirko arklius, kailius, medžio išdirbinius, medų. Tuo laiku Varniai turėjo varpų liejyklą, kur iš žalvario buvo padaromi gana dideli varpai, smulkūs skambalai, arklių pakinktams sagčiai ir papuošalai. Veikė fortepijonų remonto dirbtuvė, dirbo 3 auksakaliai, 2 laikrodininkai, 2 odų išdirbėjai, 2 staliai, 3 tekintojai, 6 batsiuviai, 12 siuvėjų.
Po 1863 metų sukilimo, rusų valdžiai vyskupystės kuriją iškėlus į Kauną, didesnės metalo apdirbimo verslovės išnyko. Kitiems amatams nesunykti ar atsirasti naujiems padėjo poreikiai, kilę dėl caro kariuomenės garnizonui statomų kareivinių, arklidžių, kalvių. Čia nuo 1871 m. iki 1904 m. stovėjo raitarijos pulkas.
Išsikėlus pulkui, paliktose tuščiose kareivinėse ėmė rastis kiti amatai; vis dėlto, nebelikus kaustyti kazokų arklių, kalviams sumažėjo darbų.
Vienas kalvių, Ščerba Aleksandras, išvyko į Liepoją. Kiek pagyvenęs Kuršo gubernijoje, išmoko nukalti ir apkaustyti vietinio tipo lengvasvorius ratus ir roges. Sugrįžo į Varnius. Apie 1909 metus pradėjo dirbti panašaus pavyzdžio ratus ir roges, pavadinęs juos „kurlenskiniais“. Pirmiausiai pardavimui skirti jo nauji išdirbiniai pasirodė Varnių prekymečiuose.
Į didžiausius prekymečius suplūsdavo tūkstančiai valstiečių, visokiausių vertelgų, dievdirbių, apgavikų, ubagų, čigonų, muzikantų. (Tai Žemaitės yra aprašyta apsakyme „Ant jomarko“, vėliau redaktorių pervadinto į „Atžalą“).
Atvažiuodavo ir Žemaitijos didikai Oginskiai, Čapskiai, Ulmeriai (Volmeriai — A.I.), Gorskiai, Dimšos ir mažesnius dvarus valdę ponai. Į rengiamus „vystavus“ (parodas) suvesdavo išmiklintus eržilus, nupenėtus jaučius, sieksninius ragus turinčius ožius.
Amatininkai pardavinėjo savo išdirbinius: iš liepų padarytus rėčius, krapylas, iš klevų ir juodalksnių ištekintus verpti ratelius (kalvaratus), grūstuvius druskai, kanapėms, sėmenims smulkinti (nes tais laikais Bažnyčia buvo prisakius „juodo“ pasninko laikytis 120 dienų per metus).
Šiaučiai ir šikšniai, aukštai ant karčių iškėlę, garsiai gyrė savo darbo odinę avalynę ir pakinktus. Šalia jų 1909 metais pirmą kartą Varniuose pasirodė įmantriai išlankstyti, spalvotais dažais nudažyti, jau minėti, „kurlenskiniai“ ratai ir rogės.
Prasidėjus 1914 metų karui, naujų išdirbinių kalviai nebekalė, nors šio amato ir neužmiršo.
Po karo, atsiradus daugiau geležies, vėl pradėjo dirbti „kurlenskus“ vežimus ir roges. Vėliau per dvidešimt metų gamyba ištobulėjo ir prasiplėtė: račiai, kalviai ir malioriai pasidarė svarbiausi amatininkai Varniuose.
Varniuose buvo 21 kalvė, kuriose dirbo 56 kalviai. Iš jų 52 apkaldavo porinius ir vienkinkius ratus ir roges. Plūgus ir kitą žemės ūkio inventorių dirbo bei remontavo 4 kalviai. Ratams ir rogėms medines dalis dirbo 35 meistrai — račiai.
Kalvių ir račių dirbtuvių meistrai dar turėdavo po 1 mokinį; taip pasipildydavo verslas naujais amatininkais, mokančiais tinkamai išlankstyti bei išlenkti geležines ir medines ratams bei rogėms reikalingas dalis.
Atskirai veikusiose 4 dažyklose, nudažę ratus ir roges, jas galutinai parengdavo parduoti.
Kalviai, račiai ir dažytojai vis labiau miklino savo rankas ir ugdė skonį, vis išradingiau bei sumaniau tobulino gaminius, kad lengviau būtų surasti pirkėjų. Gražios išvaizdos ir arkliams lengviau patraukiama susisiekimo priemonė vietoje „kurlenskinių“ pavadinimo gavo „lengvųjų“ vardą.
Varnių kalvių amatą sudėtingesniu, bet ir įdomesniu darė tai, kad jie nedirbo pagal vieną šabloną. Kalvių meistrai stengdavosi kuo išmoningiau, savičiau, originaliau išlankstyti ratų ir rogių apkaustų dalis. Dėl to jų išdirbiniai skirdavosi. Bendrai, kas metai vis tobulėjo jų sugebėjimas patraukti pirkėjo akį savo gaminių išvaizda. Prie to prisidėjo ir dažytojų skoningas dažymas.
Kalvystės darbų apimtis ir prekiavimo mastai plėtėsi: pardavinėjo nebe tik Varniuose, bet pradėjo vežti savo dirbinius į didesnius prekymečius Luokėje, Sedoje, Plungėje, Šilalėje, Kražiuose, o vėliau — ir į tolimesnių vietų prekymečius bei turgus Viekšniuose, Skuode, Kretingoje, Skaudvilėje, Raseiniuose, Kelmėje, Šiauliuose.
Į tokias tolimas keliones veždavo arkliais, surišę vorele po 4–5 ratus ar roges. Vasarą dar nieko, bet rudenį ir žiemą, kai pasitaikydavo lietūs, speigai, pūgos, toks važiavimas arkliais šimtus kilometrų būdavo, ypač naktimis, ne tik varginantis, bet ir rizikingas.
Ketvirtajame dešimtmetyje užėjusi pasaulinė ekonominė krizė pirmiausiai kirto Žemaitijos valstiečiams — pagrindiniams Varnių amatininkų išdirbinių pirkėjams. Ūkininkams nebepajėgiant įpirkti, prisiėjo pardavinėti žemiausiomis kainomis. Pajėgiausiais pirkėjais tapo valdininkai, kurie iš varžytinių pirko valstiečių ūkius, o iš amatininkų pusvelčiui — jų gaminius. Tokie pirkėjai nė nežinojo, kokį triūsą į savo produkciją įdeda rankų darbininkai: kiek prakaito išlieja račiai, pjaustydami, obliuodami, iškaldami medines detales; kaip perkaitę, suodini kalviai prie kūrenamų žaizdrų įtemptais raumenimis kalė geležį; kaip dažytojai prišildytose patalpose (kad greičiau dažai džiūtų) duso nuo aitraus kvapo…
Vargas vertė ieškoti teisybės. Pasunkėjusiu gyvenimu, besiklostančia nelygybe puolė naudotis bolševikinis pogrindis: ėmė kiršinti ir siundyti prieš valdžią žmones, gundyti juos lygybės ir teisybės šūkiais, būsimo komunistinio „rojaus“ gėrybėmis. Tarp Varnių amatininkų „svieto lygintojai“ irgi aptiko šalininkų. Radosi pogrindinės kuopelės, kurioms vadovavo Bronius Kimbaras, Stasys Ubartas, račiai Tadas Volkas, Petras Rimkus.
Varnių račiai ratų ir rogių išdirbiniams iš artimiausių kaimų valstiečių pirko ąžuolus ir kitus reikalingus medžius. Taip Varnių apylinkėse ošę galiūnai per 30 metų buvo paversti susisiekimo priemonėmis, kurios pripildė Žemaitijos kelius, o susidėvėjusios baigė savo amžių trūnydamos pašiūrėse. Dar ir dabar, jau per asfaltuotas Varnių gatves, nuvažiuoja vienas kitas važnyčiotojas su į išlikusius lengvuosius ratukus ar roges pakinkytais arkliais. Sunku tik atspėti, kokių amatininkų rankų jie buvo padaryti.
Varniuose buvo nemažai ir kitų amatininkų: vyriškų ir moteriškų rūbų siuvėjų — 23; batsiuvių — 15; šikšnių, siuvusių odinius pakinktus — 3; tekintojų-dievdirbių — 2; dailidžių-statybininkų — 12; mūrininkų ir kaminkrėčių — 14; klumpdirbių, dariusių vien iš medžio — 6; klumpdirbių, dariusių medžio padais ir odos viršum — 3.
Buvo dar ir kitais amatais besiverčiančių varniškių — iš viso apie 200 žmonių. O bendrai, su kalviais, račiais ir dažytojais — apie 300 amatininkų. Su savo šeimomis ir besimokančiais amatininkauti, jie sudarė nemažą dalį Varnių gyventojų.
Mieste buvo apie 40 įvairių parduotuvių, iš jų 4 kalviams pardavinėjo geležį ir akmenines anglis.
Senovės medžiotojų ir žvejų įkurta Medininkų gyvenvietė, slenkant šimtmečiams, keičiantis žmonių poreikiams bei įpročiams, kintant paklausą turinčių dirbinių ir prekių sudėčiai, tobulėjant gamybos būdams, XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tapo reikšmingu žemės ūkio paskirties, namų apyvokos bei buities reikmėm skirtų produktų gaminimo ir prekiavimo vieta Žemaitijoje.
Užpuolus nacistinei Vokietijai, 1941 metų birželio 25 dieną visas Varnių centras sudegė. Gaisras sunaikino daug kalvių ir kitų amatininkų dirbtuvių, o vėliau buvo išžudyti ir amatininkai žydai.