Ar esame saugūs nuo galimų nusikaltimų ir ar policija tikrai nori mums apginti?

Šiais metais interviu „Kalvotajai Žemaitijai“, pasakodamas apie savo verslą Telšiuose, užsiminiau apie galimą turto prievartavimą ir leidau suprasti, kad tai daro vienas buvęs Telšių nusikalstamo pasaulio autoritetas. Savo šeimą, save ir savo turtą apsaugoti bandžiau ir bandau teisinėmis priemonėmis, tačiau įsitikinau, kad vien teisėsaugos pareigūnų veiksmai visiškai pasiekti šio tikslo nėra pakankami. Todėl nusprendžiau apie viską papasakoti detaliau, kadangi, mano nuomone, viešumas taip pat yra vienas būdų užsitikrinti saugumą.

Vasilijus Achunovas

Bendražygis tapo priešininku
Daugelis jau primiršome, kaip nusikaltėliai užsiimdavo reketu. Deja, tokie reiškiniai nėra vien praeitis, nors ir pasikartoja, žinoma, ne tokiais mastais, kaip praėjusio šimtmečio pabaigoje ir šio pradžioje.
Jau daugiau nei metai teisėsaugos pareigūnams siekiu įrodyti, kad buvęs Telšių nusikalstamo pasaulio autoritetas Vincas Šilys neleistinais būdais bando priversti mane perleisti jam dalį man priklausančio turto. Sutikite: kai tokios praeities asmuo pageidauja susitikti ir teikia reikalavimus, nė vienas nepasijustumėme saugus ir ramus dėl savęs ar savo šeimos.
Būsiu atviras kiek šiuo metu įmanoma, kiek leidžia pradėto, nutraukto ir vėl iš naujo policijos pradėto tyrimo aplinkybės. Pabendravus su V. Šiliu ir išklausius jo pretenzijas, supratau, kad turto prievartavimo schemą sukurpė ir V.Šilį kursto mano buvęs draugas ir verslo partneris A.Šiušis, kuris, kaip kalbama, „šilinių“ gaujos aktyvios veiklos laikotarpiu buvo tapęs šios grupuotės „smegenimis“. Su A. Šiušiu susipažinau 1986 metais per bendrus pažįstamus klaipėdiečius. Kiek prisimenu, jis buvo toks vaikinukas iš Kelmės rajono. Kadangi tais laikais, kooperatyvų ir individualios veiklos atsiradimo metais, jau turėjau savo statybos verslą ir buvau gana pasiturintis, A. Šiušiui atrodžiau kaip verslo „autoritetas“. Jis dažnai pas mane užsukdavo: tai patarimo, tai pinigų pasiskolinti — matėsi, kad nori bendrauti, nes buvo jaunas ir be reikalingų pažinčių. Pamažu mūsų bendravimas virto draugyste, pradėjome bendrauti šeimomis.
Maždaug nuo 1990 metų jis dalyvavo mano versle ir tapo firmos atstovu Ukrainoje, nes Mariupolyje ir Donecke turėjau didelius statybos darbų objektus. Kadangi dirbau daug ir įvairiose Rusijos miestuose, buvo reikalingas patikimas žmogus, tad ilgainiui pasiūliau Alfredui tapti verslo partneriu. Maždaug 1991-1992 metais prasidėjo „aukso karštligė“: daug kas Telšiuose pradėjo „biznį“ iš radijo detalių, iš kurių išgaudavo auksą. Man pavyko per savo pažintis Stavropolyje gauti didelį kiekį tokių detalių, iš kurių išgavome aukso ir jį pardavę sulaukdavome nerealiai didelio pelno. Kur nukreipti gautus pinigus, ilgai galvoti nereikėjo, nes prasidėjo privatizacija, ir pirmas mano privatizuotas objektas buvo Palangoje — „Palangos turgus“, po to dalyvavome kitų objektų privatizacijoje.
Maždaug nuo 1995-1996 metų mūsų su Alfredu santykiai pašlijo, kadangi jis pradėjo daugiau laiko skirti savo „naujiems draugams“: Vincui Šiliui ir panašiems, o ne bendram mūsų verslui ir į mano pastabas apie tai reagavo gana piktai. 1997 metais, pradėjus privatizuoti AB „Telteksa“, A.Šiušis mane informavo, kad jos privatizacijoje dalyvaus Telšių nusikalstamo pasaulio „autoritetas“ V.Šilys, o į mano prieštaravimus jis tik pasakė, kad „kitaip nebus“. Nuo to laiko nuolat jaučiau A.Šiušio psichologinį spaudimą, supratau, kad jis nori valdyti mūsų bendrą turtą vienas. Santykių krizė ištiko, kai 1999 metų rudenį buvo nušautas buvęs A.Šiušio draugas V.Kaupys. Apie šią baisią žinią sužinojau iš A.Šiušio, tad supratau, kad ir manęs gali laukti V.Kaupio likimas. Neatlaikęs spaudimo, 2000 metų vasario mėnesį perrašiau tuomet pelningos statybinės firmos UAB „Telša“ dalį savo akcijų A.Šiušio mamos vardu, ir jis tapo bendrovės „akcijų paketo“ valdytoju (bendrovės savininku). Sulig diena buvau pašalintas iš bendrovės valdybos pirmininko pareigų, o į bendrovės generalinio direktoriaus vietą buvo paskirtas Telšiuose ir visoje Žemaitijoje liūdnai pagarsėjęs Alvydas Budginas, kuriam vadovaujant per trejus metus bendrovė patyrė bankrotą (beje, to paties A.Budgino dėka vėliau bankrutavo ne viena įmonė: UAB „Statmontera“, UAB „Žemaitijos statybų kompanija“, UAB „Erdvuma“, — iš viso, susumavus skolas, jos siektų apie 5,5 mln. litų, pinigus prarado apie 200 įmonių, tai informacija iš spaudos).

Bausmės jų „neišgydė“
2000 metais „šilinių“ grupuotė buvo sutriuškinta. A.Šiušis, kaip vienas grupuotės lyderių, suprasdamas, kad gaus pagal nuopelnus, paspruko į užsienį, kur slapstėsi iki 2005 metų pabaigos, kol nebuvo sulaikytas ir perduotas Lietuvos teisėsaugai. Bet po 9 mėnesių kažkodėl buvo paleistas, ilgai netrukus prisistatė pas mane ir pradėjo prievartauti mano turtą, prisidengdamas teiginiu neva jis prašo tik jam priklausančios turto dalies. Man buvo žinoma, kad dėl prieš V. Šilį duotų parodymų pastarasis buvo A.Šiušio akcijų dalį iš jo atėmęs, ir tą dalį vėliau pardavė man. Nuostabą kelia tas faktas, kad darydamas man spaudimą A. Šiušis naudojo ne tik nusikalstamo pasaulio šulų vardus, tokius kaip V. Šilio, bet, pasitelkęs savo fantaziją, grasino man Lietuvos teisėsauga — dažnai minėdavo ONTT darbuotoją, vardu Valera.
Ir nors aš A.Šiušį tąkart išprašiau lauk, po kurio laiko pas mane, kaip spėju, jo prašymu, buvo apsilankę jo sėbrai ir perdavė man jo reikalavimus. Į policiją tą kartą nesikreipiau, nes viskas nutilo, kurį laiką buvo ramu — iki 2015 metų, kai iš įkalinimo vietos grįžo Telšių „verchas“ V.Šilys. Pradėjau gauti žinutes iš pašalinių žmonių, kad jis piktas ant manęs. Sutikau su juo susitikti ir paklausti, ko nori iš manęs, nes dar 2007 metais V.Šilys savo turėtas AB „Telteksa“ akcijas pardavė man ir, nors nuo minėto sandorio praėjo 10 metų, jis pareikalavo 66 procentų akcijų, teigdamas, kad jas pardavė man per pigiai ir darydamas užuominas apie galimas pasekmes.
Po virtinės susitikimų, supratus, kad nepasiduosiu grasinimams, buvo imituotas mano sūnaus pagrobimas, pasitelkus buvusį jo klasioką. Suprantama, tokie įvykiai man sukėlė nerimą. 2016 metų lapkričio mėnesį, bijodamas dėl savo ir savo artimųjų gyvybių, kreipiausi į teisėsaugą. Nepasitikėdamas vien Telšių pareigūnais, nuvykau į Vilnių, į ONTB būstinę, ir parašiau pareiškimą, kad esu reketuojamas Telšių nusikalstamo pasaulio autoriteto V.Šilio. Po kurio laiko pas mane į darbovietę atvyko Telšių AVPK ONT skyriaus viršininkas Drąsius Butkevičius su kolega. Po trumpo, bet dalykiško pokalbio, kurio metu jis man patarė būti atsargiam ir pasirūpinti savo saugumu, mes apsikeitėme telefonų numeriais ir susitarėme palaikyti ryšį.
Su D.Butkevičiumi man teko bendrauti gerą pusmetį — svetingas ir mielas žmogus buvo iki tam tikro laiko, tačiau vieną dieną jo elgesys, kaip, beje, ir jo pavaldinės V.Viščiūnienės, mano atžvilgiu kardinaliai pasikeitė. Kadangi bylos pradžioje buvau apklaustas aš ir dar keli liudininkai, o pats V.Šilys ir jo sėbrai buvo apklausti beveik po metų nuo mano pareiškimo parašymo (2017 metų spalio mėnesį) ir tik po to, kai paskambinau Vilniaus ONTB pareigūnams, kyla nemažai pagrįstų klausimų: kodėl per beveik metus nebuvo apklausti įtariamasis V.Šilys, liudininkai A.Šiušis, R.Urvakis ir E.Staponkus (visi jie anksčiau jau yra teisti už įvairius nusikaltimus). Kodėl tyrėja Vilija Viščiūnienė apklausos metu minėtiems asmenims neuždavė reikšmingų klausimų, o protokolai buvo surašyti gana formaliai, beveik kaip monologai? Kodėl apklausos metu nebuvo panaudota mano pateikta svarbi informacija, kuri paneigtų jų nurodomas aplinkybes, iškraipančias tikrą situaciją ir ją paverčiančias paprasčiausiu santykių tarp neva buvusių „verslo partnerių“ aiškinimusi? Kodėl man gavus prokuroro E.Jurgelio leidimą dalyvauti papildomose liudytojų apklausose, apie jų atlikimo laiką mane informuojant iš anksto, 2018 metų vasario 13 dieną 14 val. 50 min. tyrėja V.Viščiūnienė telefonu mane informavo, kad kitą dieną, 2018 metų vasario 14 dieną 9 val. bus apklausiami V.Šilys, A.Šiušis ir R.Urvakis (aš buvau apie apklausą informuotas iki jos likus vos 19 valandų)? Tyrėja net nepasivargino pasiteirauti, ar aš neišvykęs, nepaliekant man laiko pasiruošti minėtai apklausai.
Taip pat, nors E. Staponkaus apklausą buvo suplanuota atlikti vasario 21 dieną, dėl man nesuprantamų motyvų ją perkėlė į to mėnesio 20 dieną, ir aš buvau tyrėjos V. Viščiūnienės apie tai informuotas tik tą pačią dieną. Darytina prielaida, kad tyrėja ar sąmoningai, ar dėl neprofesionalumo (patyrimo stokos) daro kliūtis sklandžiai tyrimo eigai. O gal visi minėti veiksmai ir visa tyrimo eiga buvo kažkieno koreguojami, nes V. Viščiūnienė kaip ir visi kiti pareigūnai turi viršininką, šiuo atveju ONTS vadą Drąsių Butkevičių. Kas galėtų teigti, kad tokia tyrimo eiga jam buvo nežinoma?

Apkaltino „kenkimu Lietuvai“
Ypač įstrigo tyrėjos išsakytos replikos į mano pastabą: perskaičius A. Šiušio ir R.Urvakio parodymus, pareiškiau, kad „vyrai prisimelavo“, o ji atsakė: „O jie sako, kad Jūs meluojate“. O į mano buvusios žmonos susijaudinimą ir ašaras per apklausą ji replikavo, kad „tai tik emocijos“. Taip pat nepaaiškinamas per mano ir V.Šilio akistatą tyrėjos V.Viščiūnienės man mestas kaltinimas, kad „aš prieš Lietuvą“. Šios replikos turinį man sunku iki šiol suprasti. Bandydamas apginti nuo grėsmių save ir savo šeimą, esu „prieš Lietuvą“? Ar iš tokios replikos kyla išvada, kad „už Lietuvą“ yra tie, kurie paklūsta nusikaltėliams?
Gal Telšių apskrities policijos komisariato vadovai galėtų paaiškinti, kas atsitiko tyrėjai V.Viščiūnienei, kuri akistatos su V.Šiliu metu akyvaizdžiai palaikė kaltinamojo pusę? Su manimi tyrėja kalbėjo pakeltu tonu, sudarydama neigiamą atmosferą ir trukdydama man susikaupti užduodant klausimus įtariamajam V.Šiliui. Nors pati tyrėja prieš akistatą įspėjo apie tai, kad atsakymai turi būti trumpi ir aiškūs, V.Šilio atsakymai į klausimus pavirsdavo ilgais išvedžiojimais, komentarais ir monologais. Supratau, kad V. Viščiūnienės veiksmai suteikė galimybę V.Šiliui parodyti, kas yra padėties šeimininkas ir kas stovi už jo nugaros (panaši situacija buvo 1990 metais kai kuriuose Lietuvos policijos komisariatuose). Galimai tokioms keistenybėms įtakos turėjo tyrėjos viršininko Drąsiaus Butkevičiaus pasikeitęs požiūris į mano bylą, nes pats D.Butkevičius leido man suprasti: nors ir kreipiausi į policiją pagalbos, kad mane apgintų nuo suįžūlėjusių nusikaltėlių, aš galėčiau ir pats savo saugumu pasirūpinti, o ne kvaršinti visą pusmetį jam galvos, prašant užsiimti „kažkokia prevencija“. Nenoriu būti blogio pranašu, bet, mano nuomone, savo veiksmais bylos tyrėja padarė žalą Telšių apskrities policijos komisariatui ir jo prestižui.
Šių metų gegužės 31 dieną gavau Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro E.Jurgelio nutarimą, kad ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas. Toks sprendimas priimtas, remiantis „tyrimo“ metu surinktais duomenimis — tyrimo, kuris, mano supratimu, buvo atliktas paviršutiniškai. Nors turto prievartavimą inicijavo ir organizavo būtent A.Šiušis ir jo sėbrai dar 2006-2007 metais, o V.Šilys, grįžęs 2015 metais, pratęsė turto prievartavimą iš manęs, tyrimas čia įžvelgė tik savavaldžiavimą.
Šis teisėsaugos priimtas nutarimas nutraukti šią bylą leido V.Šiliui pasijusti nebaudžiamam. Matyt, todėl, birželio 28 dieną V. Šilio iniciatyva aš buvau priverstas su juo susitikti ir šio susitikimo metu jis pakartojo anksčiau išsakytas neteisėtas turtines pretenzijas man. Po šio susitikimo aš vėl kreipiausi į teisėsaugą, kur šiuo metu yra pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo.
Kurį laiką Telšiuose sklinda kalbos, kad A.Šiušis galimai nori mano rankomis pasiųsti V.Šilį atgal už grotų, nes pastarojo buvimas laisvėje A.Šiušiui nėra palankus dėl tam tikrų aplinkybių, susiklosčiusių po to, kai A.Šiušis dėl savo nusikaltimų, padarytų kartu su „šiliniais“, buvo sulaikytas pareigūnų dar 2005 metais.
Aš tikiu, kad tik viešumas ir teisingumas gali padėti spręsti šią susiklosčiusią padėtį ir suteikti galimybę mūsų visuomenei pasijusti saugiai.
Užs. Nr.A9