Ne kartą yra kilę įvairių gundymų išrikiuoti svarbiųjų asmenų eilėje įvairių laikų varniškius. Kokios ryškiausios XX a. Varnių asmenybės? Dėl sovietinio laiko apriboto požiūrio pareina trijų asmenų vardai: kun. Antanas Juozapavičius, Pranas Vasiliauskas, Adolfas Sprindis.
Antanas Ivinskis
Taip galvojo Česlovas Kudaba, kai 1987 m. vasarą lankydamas Varnių katedrą, prasitarė apie atskiro leidinio Varniams parašymo ir išleidimo galimybę. Netrukus iš Vilniaus brūkštelėjo to veikalo planelį, kuriame mums gerai žinomi „Septyni keliai iš Varnių“ buvo pažymėti tik kaip atskira viso darbo dalis. O „Varniai mūsų akyse“ buvo skyrelio pavadinimas XX a. apžvelgti. Čia profesorius minėtąjį trejetą asmenų išskyrė, kaip žymiausius XX šimtmečio varniškius.
Norėjo rašyti apie Varnių „Viltis“, kurios ne tik jam tuomet vis ryškiau švietė. Tik Česlovas Kudaba dar turėjo ir savų, didesnių, visos Lietuvos vilčių. Darbas Kultūros fonde ir užimtumas vėlesniais metais vertė atidėti planuotą „Varnių“ knygą, kol buvo sugrįžta prie pirmutinės minties — vėl pasivaikščioti Varnių keliais. Žadėjo tai padaryti 1991 m. žiemą, bet netikėtai nusviro rankos. Ketinimą išpildė 1992 m. rugpjūty. Tai buvo asmeninis atsisveikinimas su Varniais.
Taip persismelkia požiūris, vyravęs iki Lietuvos laisvės atgavimo. Gi dabarties laikas mums prisako matyti ir prisiminti daugiau ir kitokių asmenų. O tarp jų pritemptinai regime ir patį prof. Č.Kudabą. Įdomi buvo Č.Kudabos ir varniškio kraštotyrininko gamtos mylėtojo Prano Vasiliausko draugystė. Bandysime jon pažvelgti atversdami šių asmenų laiškus.
Dar 1970-aisiais būsimam savo bičiuliui varniškiui Č.Kudaba rašė: „Gerbiamas Vasiliauskai, turiu Tamstos straipsnį, rašytą 1959 m. apie Žąsūgalą. Juo pasinaudojau rašydamas platesnį rašinį apie Žemaitiją. Liko man neaiškumų, dėl kurių ir kreipiuosi pas Tamstą“. Tuokart Č. Kudaba teiravosi apie muzikos instrumentų meistrus Servas, velniadirbius nuo Žąsūgalos, Žemaitės gyventą Rumšiškių kaimą, Jono Rekašiaus muziejų… „Pora žodžių apie save, ką dabar rašote, kokiais rūpesčiais gyvenate? (…) Rašykite, kuo aš Jums galėčiau padėti“ (I: 1970 01 03). Iš šių žodžių atrodo, jog tas laiškas buvo pirmasis jų kontaktas.
Veikiai varniškis P.Vasiliauskas atsako: „Netikėjau, jog teks rašyti Jums laišką. Mano pajėgumas nedidelis, išsilavinimas vidurinis, veik savymokslis, na ir dar Biržulio sparnuočių auklėtinis“ (II: 1970 01 12). „Liaudies meistras Petrulis prieš trejus metus mirė. Gyveno pačioje Žąsūgalos papėdėje. Jo „gudrūs“ pirštai išdirbinius buteliuose sumontuodavo (…) Mano tėvo sesuo buvo ištekėjusi už Petro, kur buvo lankęs Rietavo kunig. Oginskių mokyklą. Kai Rumšiškiuose gyveno Žemaitė, kaimynai artimai susidraugavo. Tai padėjo man išsiaiškinti, kelius Žemaitės raštų prototipus, jų tarpe ir „Trys mylimos“ vyriausį herojų Liudvį (tai buvo Petro Špiliausko brolis).
Su Edvardu Urniežiumi Telšių gimnazijoje buvome vienoje klasėje. Vėliau jis studijavo senovės lotynų, graikų ir hebrajų kalbas. Bendrai moka 12-15 kalbų. Prieš karą Kauno žydų gimnazijoje dėstė hebrajų kalbą. Dėl persikrovimo mokslu nusilpo sąmonė, dabar dirba laiškininku Varniuose“ (Ten pat).
Tokios informacijos dėka Č.Kudabos ir P.Vasiliausko susirašinėjimas įgijo vertės. Šie laiškai teikia mums žinių, kokių savo raštuose Č.Kudaba ne visas panaudojo, o ir P.Vasiliausko straipsniai daugiau buvo apie gamtą nei istoriją.
Prie P.Vasiliausko akių buvo suniokotas Biržulio ežeras, Kipro Petrausko ištarimu — „Paukščių miestas“, kadaise virte viręs žuvimi, Viržuviu vadintas. Tad svarbiausiu P.Vasiliausko rūpesčiu tapo sparnuočiai ir žuvys, kad jie neapleistų savojo „miesto“. P.Vasiliauskas laiške pasibėdojo dėl girtavimo, o Č.Kudaba į tai reagavo: „Jaudina ir mane tas girtuoklystės maras (…) Yra dar kita liga — dviveidiškumas. Kaip jis plinta. Reikėtų apie tai rašyti, jaunimą nuo to saugot“ (II: 1970 01 15).
Tokie buvo Č. Kudabos ir P. Vasiliausko pažinties leitmotyvai. Vilniškis klausė, ragino, o varniškis rašė, taip pat klausė, kvietė ir laukė: „Jau savaitė, kaip mūsų anukas išvažiavo Vilniun. Jei turėsite kokias mintis atsižymėti, pri mus rasis ramios sąlygos“ (XV: 1974 10 02).
„Gerai, kad rūpinatės, rašot apie savo kraštą, jo istoriją, kultūrą. Ypač siūlyčiau plačiai ir giliai aprašyti savo gimtinę (Jūs tai savo laiške minite). Nieko taip giliai žmogus gyvenime nepajaučia, kaip gimtąsias vietas. O juk tų Jūsų gimtinės žvejų seniai nėra ir be Jūsų nieks jų neprisimins. Ypač pasistenkite gyvai atkurti žvejišką tos paežerės nuotaiką“,— rašė Č.Kudaba (II: 1970 01 15).
Neprireikė nė dviejų mėnesių, kaip „Senieji Medininkai–Varniai“ atsidūrė žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijoje (XII: 1970 03 12). O Č. Kudaba netrukus sužinojęs, kad P. Vasiliausko straipsnis bus spausdinamas, nedelsdamas apie tai autoriui pranešė. Kartu siūlė rašinį papildyti opia tema, kurios viešai kelti P. Vasiliauskas vienas dar nesiryžo: „Rašant apie Biržulį būtų galima paminėti ir tą baisią nesąmonę, kurią padarė mūsų laikais visokie sausintojai ir gamtos pertvarkytojai…“ (III: 1970 03 29).
Taigi, paskesni jų laiškai atskleidė įsisiūbavusius svarstymus, kaip padėti mirštančiam Biržuliui. Č.Kudaba ramino varniškį gamtininką: „Mane labai domina Biržulio likimas. Tačiau tuo tarpu neturiu savo nuomonės. Noriu pavasarį nuvykt ir apžiūrėt kartu su Jumis…“ (IV: 1971 12 29).
Žinoma, apžiūrėjo, o vėliau tarėsi dėl bendro straipsnio, nes kaip kitaip judinti reikalą. Pasišovė rašyti apie Varnių praeitį bei dabartį gamtininkų akimis. „Norėčiau dabar gyvenančių veteranų pavardžių (…) Gal jie ir neina ką nors dabar dirbti, gal ir prie ežero nepasirodo, nesirūpina juo, bet visgi paklausti jie visi yra už „žalią Varnių grožį“. Taigi, parašykit, paminėdamas, kas kuo nusipelnęs, žinoma, tai bus žmonės pažangūs, garbingi, ne kokie davotkos“ (V: 1973 09 25).
Keturi žodžiai pabraukti paties Č.Kudabos. Galbūt brūkšniai reiškė ir menamas kabutes? Reikėjo elgtis atsargiai, apsidraudžiant, mat jų straipsnyje buvo kritikuojamos to meto nesąmonės (beprotiška Biržulio melioracija) (Č.Kudaba, P.Vasiliauskas. Senųjų Varnių žalioji dabartis. „Literatūra ir menas“. 1973 11 17. P. 10).
Tuo pat metu Č.Kudaba jau mąstė apie septynis Varnių kelius. P. Vasiliauskui rašė: „Norėtume, kad su mumis (Č. Kudaba ir Viktoru Bergu – AI) pabendrautumėt. Norėsime pavažiuoti visais septyniais keliais (…) Kas įdomu bus? Bitininkai, gamta besidomintys žmonės, žalio rūbo saugotojai, gražių sodybų kūrėjai ir kitokie. Tiesa, norėsiu aplankyti Žarėnus“ (VI: 1973 10 01). Dėl blogo oro planuotoji kelionė buvo atidėta, bet straipsnis „Senųjų Varnių žalioji dabartis“ išspausdintas. Ir jo „Čia pas mus niekas nepeikia. O kas girdėti Varniuose, ar nepadarė kam prasto įspūdžio?“ (VII: 1973 11 30). Straipsnį ir dabar paskaitytų, jei jis būtų kur saugomas, ar žmonėms tema dar vis rūpėtų.
Apie įvykusį V.Bergo apsilankymą Varnių apylinkėse lydint P. Vasiliauskui teko sužinoti ne iš tokios kelionės organizatorių, bet iš asmenų, su kuriais anų laikų vyriausiasis LSSR gamtos saugotojas Varnių apylinkėse susitiko. Pasakojo Pranas Ivinskis (1920–2017) iš Kūjainių: „Su kai kuriais žymiais žmonėmis Pr.Vasiliauskas supažindino ir mane. Kai dirbau brigadininku „Žemės maitintojos“ kolūkyje, supažindino su tuometiniu gamtos apsaugos komiteto pirmininku Viktoru Bergu. Pirmiausiai Biržulio – Stervo draustinio reikalais su V.Bergu gana ilgai kalbėjomės telefonu. Vėliau ir patys atvažiavo į „Žemės maitintojos“ kolūkio Kūjainių brigadą susitikti su žmonėmis.
Kalbėjomės bitininkystės reikalais, kodėl mažėja bitynų bei bičių ganyklų, apie nuodingus chemikalus, medaus kainas ir panašiai. Labai maloniai išsireiškė, sakydamas, kad bitininkai yra geri žmonės, nėra žinoma kad bent vienas bitininkas kada nors būtų buvęs kriminalinis nusikaltėlis. Tiesa, minėjo, kad kažkurio bitininko sūnus pateko į teismą už kolūkio turto pasisavinimą. Bet tai jau buvo ne bitininkas. Taip pat V. Bergas teiravosi, ar kolūkiečiai skaito ir kaip vertina „Valstiečių laikraščio“ skyrelį „Gamta ir mes“. Man atsakius teigiamai, V.Bergas liko gana patenkintas“.
P.Ivinskis toliau prisiminė: „Čia dar reikia pridurti, kad dėka P. Vasiliausko ir V. Bergo, nuo iškirtimo man pavyko išsaugoti ir Kūjainių liepyną, esantį prie Stervo ežero. Kai Albina Petkienė, eidama kolūkio eigulio pareigas, plynai iškirto Stervo ežero pakrantę, P. Vasiliauskas parašė į vietinį laikraštį ir reikalo tirti atvažiavo Benediktas Šniauka, tuometinis Žemės ūkio valdybos vyriausiasis miškininkas. Vaikščiojom trise: A.Petkienė, B.Šniauka ir aš. Papasakojau, kad tą mišką labai pamėgo V. Bergas, kad čia keliu inkilus, kad kirsti čia negalima. Rezultatas tapo geras – B.Šniauka irgi šviesus žmogus“… Ir kitais kartais, remdamasis V.Bergo autoritetu, medkirčius nuo šio gražaus miškelio esu atbaidęs, pasakojo tėvas P.Ivinskis.
(Bus daugiau)