Patiri skriaudą — lieki kaltas pats. Susidūręs su neteisybe, su akivaizdžiai pažeidžiamais paprasto, dažnai socialiai silpnesnio žmogaus interesais, ne vienas numoja ranka: et, prieš vėją nepapūsi… Tačiau ne visi linkę susitaikyti su tokia padėtimi.
Lina Dijokienė
Sodo sklypelis
Mokytoja Zofija Žilinskaitė, mokiusi ne vieną telšiškių kartą, dabar jau garbaus amžiaus ir, kaip pati sako, ne kažin kokios sveikatos, papasakojo istoriją, kurią išgirdęs — nori nenori — susimąstai: „Teisybė. Kaip sunkiai ji randama, ypač, kai jos paieškos įstringa tarp vienokį ar kitokį socialinį statusą turinčių žmonių interesų“.
Ši istorija nuvedė į sodų bendrijos „Ąžuolas“ nediduką, trikampio formos, arba, kaip pati pašnekovė su šypsena vadina, „sūrio“ sodo sklypelį, vos 4,37 a dydžio, įsispraudusį tarp dviejų vandens kanalų, kuriuose, kaip moteris teigė, „ilgą laiką šalia mano sodo sruvenantis kanalas netrukdė dirbti žemę ir gauti derlių“.
Tą sklypelį Z.Žilinskaitė pasakoja gavusi dar 1982 m., jį mokytojai išrūpinę tuomečiai mokyklos, kurioje ji dirbo, vadinamieji „globėjai“ — Telšių skaičiavimo mašinų gamykla. Senjorė neslepia: nors ir nedideliame, tačiau darbščių rankų prižiūrimame sklypelyje užaugintos daržovės ir uogos buvusi nemenka paspirtis.
Ėmė skęsti
Tačiau laikas bėgo, kartu su pokyčiais šalyje keitėsi žmonių santykiai bei sodininkų elgesys ir gyvenimo būdas sodų bendrijose. Kaip moteris rašo viename iš savo prašymų, adresuotų atsakingoms institucijoms, situacija šio dešimtmečio viduryje iš esmės pasikeitė: „vanduo kanale žymiai pakilo. Eilę metų skęsta mano sodas, negaunu derliaus“. Kylant vandeniui kanale, kuris, pasak miškininkų, kaip teigė Z.Žilinskaitė, esąs sukanalintas Durbinis, kažkada labai derlingame sodo sklypelyje keitėsi visa flora ir fauna: vienus augalus keitė kiti, paprastai augantys užpelkėjusiose, itin drėgnose vietose, o sklypą užkariavo be galo sunkiai išnaikinamos žolės. To negana: pažliugusioje žemėje mirko pasodinti augalai, skurdo ir nunyko vaiskrūmiai, o ir menkutis derlius buvo paveiktas puvinio.
Šitokius pokyčius sodininkė siejo su tuo, kad esą kažkurioje kanalo vietoje esanti įrengta užtvanka, kažkas susikūręs tvenkinius žuvims auginti ir dėl to žemėliau esantis jos sodo sklypelis ėmė mirkti. Z.Žilinskaitė pasakojo, kad per vieną tokį patvinimą neapsikentusi pati išėjusi kanalo pakraščiais ieškoti, kur čia šuva pakastas. Visai netoli aptikusi, jog yra išmūryta užtvanka ir iškasti tvenkiniai, nuolat pilni vandens.
Užsisuko raštų karuselė
Įsitikinusi, jog taip yra pažeidžiami jos teisėti interesai, senjorė dar 2018 m. gegužę pradėjo ilgą ir, kaip dabar pati pripažįsta, labai varginantį kelią. Pirmiausia ji atsakingas institucijas pabandė priversti išsiaiškinti, kas sumūrijo tą užtvanką ir ar teisėtai tai buvę padaryta, t.y., ar yra išduotas koks nors oficialus leidimas. Be to, rankų nenuleidžianti sodininkė pabrėžė, kad iš kaltininkų sieksianti išsiieškoti atlyginimą už per kelerius metus prarastą derlių.
Tačiau išsiaiškinti, kas kaltas, jog senjorės sodininkės sodo sklypelis tvinsta, o čia pasodinta augmenija skursta ir neduoda derliaus, regis,— misija neįmanoma. Tai rodo didelis šūsnis popierių, įvairių raštų įvairioms institucijoms bei jų atsakymai, atsiųsti sodininkei. Z.Žilinskaitė rodo ilgiausią sąrašą įvairių komisijų, jų narių, kurie dalyvavo aiškinantis šią situaciją.
Vartant tą šūsnį popierių ir skaitant biurokratine kalba surašytus atsakymus, klausantis pašnekovės aiškinimų, aiškėja paprasta tendencija: niekas nenori imtis iš esmės spręsti problemos. Štai iš Telšių rajono savivaldybės administracijos atsiųstame rašte, pasirašytame tuomečio Administracijos direktoriaus pavaduotojo, pavaduojančio Administracijos direktorių, Rimanto Žebrausko, teigiama: „Telšių rajono savivaldybės administracija apie susidariusią problemą dėl įrengtos užtvankos informavo SB „Ąžuolas“ pirmininką. Kadangi užtvanka įrengta valstybinėje žemėje, todėl sodo pirmininkui, kaip atstovaujančiam savo sodų bendrijos nariams, nurodėme imtis atitinkamų priemonių problemai išspręsti“. Vėliau paaiškėjo, jog „Telšių rajono savivaldybės administracija, bendradarbiaudama su sodų bendrijos „Ąžuolas“ pirmininku, bandė ieškoti sprendimo būdų dėl galimai neteisėtai įrengtos užtvankos panaikinimo, tačiau geranoriškai problemos išspręsti nepavyko“. Toliau mokytojai pranešta, kad jos prašymas persiųstas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Telšių teritorinio planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nagrinėti pagal kompetenciją.
Užtvanka neverta dėmesio?
Čia, kaip teigė pašnekovė, prasidėję keisti dalykai: minėtos inspekcijos sudaryta komisija — tyčia ar netyčia — taip ir neinformavo laiku pranešėjos apie planuojamą patikrinimą sode, įvėlė raštuose įvairių klaidų ir pan. „Jie tyčia norėjo mane eliminuoti, kad nedalyvaučiau kartu“,— savo įtarimais dalijosi mokytoja. Po minėto inspekcijos sudarytos komisijos patikrinimo Z.Žilinskaitė sulaukė atsakymo raštu. Jame teigiama, kad jokie statybos darbai nevykdomi, nė vienas patikrinime dalyvavęs asmuo nepateikė duomenų apie užtvankos statytoją bei pranešė, jog „valstybinėje žemėje esamame griovyje yra pastatyta akmenbetonio užtvanka su pralaida — plastikiniu vamzdžiu“.
Komisija, pamatavusi užtvankos gabaritus, nusprendė, jog dėl savo nedidelių matmenų tokia užtvanka nelaikoma statiniu ir jai netaikomi Statybos įstatymo reikalavimai. Tuo remdamasis, Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas nusprendė Z.Žilinskaitės skundo nenagrinėti ir pastarąjį persiųsti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Telšių rajono skyriui, kad šis imtųsi „veiksmų dėl valstybinės žemės atlaisvinimo“.
Tuo raštų ir patikrinimų karuselė tik užsisuko. Minėtas NŽT Telšių skyrius Z.Žilinskaitei atsiuntė raštą, kuriame teigia, kad atliko patikrinimą ir išsiaiškino, jog griovys yra laisvoje valstybinėje SB „Ąžuolas“ žemėje, o užtvanką įrengė „nenustatyti buvę tikrintų sklypų savininkai, kuriems nebėra galimybės už nustatytus pažeidimus taikyti atsakomybės“. Toliau trijų lapų rašte išsamiai išdėstomos Sodininkų bendrijos įstatymų nuostatos, taip iš esmės visą atsakomybę dėl šios užtvankos permetant spręsti pačiai sodų bendrijai.
Kaltininkų nerado
Žinoma, kad tokie atsakymai sodininkės Z.Žilinskaitės netenkino. Moteriai keista, kaip galima neišsiaiškinti, kas buvo ankstesni sklypų savininkai, juk egzistuoja turto registrai ir panašūs dalykai. Ji pasidalijo įtarimais, jog tyčia dangstomi gerai žinomi asmenys ir specialiai nesiimama spręsti problemos, matyt, tikintis, jog senas, ligotas žmogus nurims ir problema išsispręs savaime.
Tačiau atkakli sodininkė nusprendė nenuleisti rankų ir toliau ieškoti teisybės. Atsakingų valdininkų raštus apskundė. „Didelė krūva raštų iš valdiškų institucijų, o tikro veikimo nėra, kad būtų apgintas mano 4,37 arų sklypelis“,— teigė Z.Žilinskaitė, apkaltinusi, jog atsakingos institucijos tik išsisukinėja, užuot dirbusios savo darbą, t.y., pasistengusios apginti žmogų ir jo teisėtus interesus. Žinoma, kad institucijos vėlgi atsiuntė biurokratinės rašliavos pavyzdžiu sukurptus atsakymus, kuriuose pareiškėjai siūloma viena išeitis — kreiptis į teismą…
Vis tik pavyko gauti raštą iš Telšių rajono savivaldybės administracijos, kuriame teigiama, kad „nebuvo ir nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas nurodytam inžineriniam statiniui — užtvankai“. Tačiau net ir paaiškėjus, kad užtvanka, dėl kurios galimai skęsta ir skursta sodininkės sodo sklypelis, yra nelegali, niekas jos nenugriauna, nes… neaišku, kas ją pastatė!
Išeitis — apgaulė?
„Užtvanka nelegali. Kaip galima nesužinoti, kas ją pastatė? Juk yra turto registrai, kodėl niekas nedrįsta jų pasižiūrėti? Praėjo metai laiko šitoje mano kovoje. Sunkios teisybės paieškos. Keli metai klimpstu, negaunu derliaus, jau lenda asiūkliai… Tačiau niekam tai nerūpi. Nei vienas, nei kitas sodų bendrijos pirmininkas nesilaikė SB įstatymų nuostatų. Vienas pasiuntė pas Dievą… dar pasiūlė parduoti sodą. Ar tokia išeitis? Kas pirks? Aš sąžiningas žmogus? Negaliu apgauti kito žmogaus“,— kalbėjo mokytoja pensininkė Z.Žilinskaitė.
Ją papiktino sodų bendrijos pirmininko patarimai, esą tegul parduoda sodą, arba tegul pati išvalo griovį, iškerta krūmus. Taip, ji tą jau ne kartą dariusi — samdžiusi žmogų, kad išpjautų, tačiau tai ne taip paprasta, vandens tiek, kad negali nė prieiti krūmų nupjauti. Galų gale, grioviai — visos SB rūpestis.
Permeta atsakomybę
Būtent visai sodininkų bendrijai atsakomybę dėl susidariusios padėties permeta ir NŽT prie ŽŪM Telšių skyriaus specialistai. Jų parengtame rašte teigiama, kad sodininkės skunduose minimi kanalai prasideda SB „Ąžuolas“ teritorijoje, į juos suteka paviršinis perteklinis vanduo. Jų teigimu, „nežymus nuolydis (vos apie 1 m.) įtakoja vandens susilaikymą melioracijos griovyje. Dėl mažos vandens tėkmės bei netvarkingų šlaitų, apaugusių medžių ir krūmų želdiniais, bei dėl papildomai įrengtų kliūčių, susidaro palankios sąlygos žemei užmirkti“.
Telšių skyriaus specialistai nurodė, kad melioracijos grioviai ilgai ir patikimai funkcionuotų, jie turi būti atnaujinami, pašalinamos visos kliūtys griovyje, bei pabrėžė, kad jie apie tokią būtinybę informavo SB „Ąžuolas“ pirmininką. Su tokia pozicija kategoriškai nesutinka Z.Žilinskaitė. Jos manymu, problemą sukėlė savavališkai įrengta užtvanka, dėl to griovyje ėmė rastis dumblo, įvairių sąnašų ir itin greitai želti krūmai. Sodininkę labai piktina tai, jog atsakingos institucijos, užuot dirbusios savo darbą ir išsiaiškinusios bei nubaudusios tikrąjį kaltininką, bando visą atsakomybę suversti paprastiems, niekuo dėtiems bendrijos nariams.
Į sunkias, tiesiog sekinančias teisybės paieškas išsirengusi moteris neslepia, kad toks užsiėmimas be galo vargina pagyvenusį ir ne itin stiprios sveikatos žmogų. Tačiau rankų nuleisti nežada — negali pakęsti tokios neteisybės ir paprasto žmogaus smukdymo.