Kaip valdoviukai valdantįjį gardą rentė

Po kiekvienų rinkimų seimelinukai strimgalviais puola kalti valdantįjį gardą. Sukviečia kompanionus, irzliai dalijasi vietomis prie lovio. Kitaip anie nemokėjo, nemoka ir neišmoks: amen.
Tataigi ir dabar anie pešdamiesi, vienas ant kito viedrais pamazgas pildami, kibo statyti tą gardą. Pirmosios talkon valstiečius dvarponius ir pasiklydusias kregždutes pasikvietė raudonosios roželės. Tos tai įgudusios gardus kalt, prie lovio prasibraut. Nu, susėdo dalintis, taip sakant, rinkiminiu grobiu. Valstiečiams dvarponiams šįsyk neužteko, kad T.Arvainio dukrelė ramiai snūduriuot, ponią vaidint savivaldovybės rūmuose galėtų. Nori valstiečiai dvarponiai maršalkos sosto. Tokiam Imantui Žandarui. Mėgsta jis dėl bet kokio valdžios krėslo iš vienos stovyklos į kitą bėgiot. Tokie sportininkai valstiečiams dvarponiams pritinka kaip vanta pirty prie … nu, ko nors. Bo, ir patys valstiečiai dvarponiai dėl valdžios net Žemės rutulį griūdami ir vėl stodamiesi dešimt kartų aplėktų. Bile tik kokion nors stovyklon pataikytų.
Tataigi dalijosi jie vietomis prie lovio, bet visą biznį toks raudonoji roželė Sigis Bambeklis sugadino. Ėmė ir drėbtelėjo: raudonosioms roželėms prie lovio — pirmenybė. Ko liks, galės pasriuobt ir kiti. Nu, aišku, įsižeidė valstiečiai dvarponiai: ko valdžion ėjo aukštai iškėlę Vilmos Valstietės skaidrumo vėliavą? Pasitenkins, mat jie likučiais nuo atkatų ir pakišų stalo: ne, brolyčiai ir sesutės raudonosios roželės, taip nebus.
Įlindę į krūmą raudonųjų roželių, valstiečių dvarponių ir pasiklydusių kregždučių derybų klausėsi darbiniai senatorius Elektrikas ir iš vyriausiojo valdoviuko sosto išvirtęs Fizikas. Naktį jie įslinko į palapinę pas valstiečius dvarponius. Taip ir anaip, darbiniams nieko nereikia, net vietos prie lovio, taip sakant, pakaks visuomeninio intereso. „Žarnos jums iš bado susisuks, graužiant to visuomeninio intereso plutas“, — sušnypštė Vilma Valstietė, bet gavo į šoną niuksą nuo Imanto Žandaro. Nu, kad taip, kad darbiniai tokie dosnūs ir svyla vien užgaida raudonosioms roželėms atkeršyt, — tebūnie. Susirinko valstiečiai dvarponiai gardui ir loviui kalt sutemptus plaktukus, vinis, pjūklus, lentas ir viską nuvilko į darbinių stovyklą.
Raudonosios roželės, kaip sakoma, per ilgai valdžioje užsitupėjusios, budrumą prarado, sargybos neišstatė. Ir še tau, kad nori… Dar sugriuvo į darbinių stovyklą tvarkdariai Kęstas Zadanija, Lukas, ant meškos atjojo Garsusis Architektas su ženteliu Tomuku Dizaineriu. Žiovaudama apie pietus, išvyta iš moterų katyčių klubo, pikta prisistatė ir Jolanta Liberalė.
Nu, reik suręst tą gardą. Genialusis Architektas purtosi juodo darbo: ans projektą pabraižys. Žentelis Tomukas visai nagų prie jokio darbo nekišęs, mat valdė didžiulius projektus (mėgsta vyrukas jumorą — šešių šimtų auksinų vertės…). Tas atseit papuoš interjeru gardą. „Nu, aš dalinsiu zadanijas, įgudęs tam“,— sumurmėjo Kęstas Zadanija. Lukas timpinėja iš kampo į kampą: nu, ans irgi generolas, ne koks seržantėlis. Imantas Žandaras spruko kuo toliau nuo lentų krūvos: jis įgudęs sergėt, eis sargybą. Ir taip visi tąsėsi, tąsėsi, nei pjūklo, nei lentos nepaimdami. Suirzo Fizikas, pagąsdino, kad nueis gardo kalt pas raudonąsias roželes. Nu, koalicija išsigando ir kibo dirbt. Kas iš to… nieks nemoka vyriškai gardą ręst. O Vilma Valstietė išrūko, pasakiusi, kad karves reik pamelžt. Jolanta Liberalė prisiminė blynų neiškepusi. Kažkur prašapo ir Lukas su Žandaru: gal gardą sergėja? Likę rentė, kalė, ale taip vangiai, tingiai: įpratę, kad už anuos kiti dirbtų. O sergėtojams Lukui ir Žandarui kažkur prašapus raudonosios roželės pritykojusios tai vinių saują, tai lentą nugvelbia. O dar darbinis Linelis Žemaitukas rakštį pirštant įsivarė. Iškvietė Laimužę Vyr. Daktarę pagydyt. „Nu, čia reik tyrimus atlikt, daktarų pasitarimą sušaukt, gal vežt operuot į Vilnių“,— išsigando Laimužė. Atsidusęs Fizikas dviem pirštais išlupo tą rakštį, užpylė ant žaizdos šnapso ir apmuturiavo pirštą trauklapiais.
Vargo ilgai, bet surentė gardą. Spokso visi: nei velnias, nei gegutė. Vienur vinys iki galo neįkaltos, užlenktos, kitur lentos per retai sudėtos, vartai vos laikosi, stogas vietomis — kiauras. „Nu, nu, — pamislijo Fizikas. — Iki pirmo stipresnio vėjelio tas gardas“. Ir patrynęs delnus į kelnes paslapčia nuturseno plano „B“ ieškot.
O kur prašapo Lukas su Imantu Žandaru? Nuskuodė anuodu į savivaldovybės rūmus maršalkos ir maršalkiuko krėslų savo sėdynėms primatuot. Bet žiūri: sėdi viename Husaras, o kojas — ant kito susikėlęs. Et, minkštas, it plastilinas, tas Husaras, nuvys, įsikurs krėsluose. Tik nežinia iš kur su savo paauksuotu botagu apsireiškė Saulė Pirmasis, išsišiepė iki ausų. Spruko it šmėklą pamatę Lukas su Žandaru. „Nu, ir skystas tu, pats apsigint nemoki“, — paauklėjo Husarą Saulė Pirmasis.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.