Pernai rašėme apie į pievą pavirtusį sukilėlių kapą netoli Tryškių, Bėdakų kaime. Aprašę, kad kapas apleistas, kreipėmės į merą Kęstutį Gusarovą, Savivaldybės tarybos narius socialdemokratą Tomą Katkų, konservatorių Mantą Servą, tvarkietį Kęstutį Trečioką. Visi sutartinai tvirtino: negerai, kapą reikia sutvarkyti. Meras netgi nuvyko, nusifotografavo, atsiuntė mums nuotrauką. Deja, dėmesys kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę sukilėliams paskendo „svarbesnių interesų“ klampynėje.
Alvydas Ivoncius
„Mes, žemaičiai, savo šalį mylime“
Nors politikai tikino esą kapui sutvarkyti pinigų bus skiriama šių metų biudžete, jie pasielgė taip, kad patiems turėtų būti gėda. Teikėsi kapui tvarkyti skirti vos du tūkstančius eurų.
K.Gusarovas ir kiti politikai „lipa ant bačkos“ rėžti patriotinių kalbų valstybės švenčių proga. Suprantama, kalbos nuoširdžios tiek, kiek iš tikrųjų rūpi istorija, ją kūrę žmonės. Mūsų valdžiai tai menkai rūpi, jei nėra susiję su „idėjų autoriumi“ architektu ir „etatiniu menininku“ dailininku. Štai jų iniciatyvai sukurti dar vieną „Meninę plokštę“ nepagailėta ir penkiolikos tūkstančių eurų.
Tarsi viskas tuo ir pasakyta. Belieka priminti, kad netoli Tryškių gyvena vietinių „valstiečių“ vedlė, Savivaldybės tarybos narė Vilma Rumšienė.
Vasario 16-osios proga K.Gusarovas pakiliai išrėžė:
„Visi kilnūs darbai ir poelgiai prasideda nuo meilės savo šaliai, nuo istorijos, dabarties ir ateities, kurią patys kuriame.
Mes, žemaičiai, savo šalį mylime. Mylime taip, kad alsuojame jos augimu ir pergalėmis, džiaugiamės pasiekimais ir kuriame naujus tikslus.
Mes, Telšių rajono žmonės, esame nuoširdūs, todėl — stiprūs. Mūsų iniciatyvas galima aprašyti žodžiais, o štai krūtinėje plakančio jausmo savo šaliai — ne. Nes šis jausmas — neįkainojamas ir nepakartojamas.
Minėdami 102-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, susivienykime po trispalve bei savo darbu kurkime dar tvirtesnį Telšių rajoną ir dar stipresnę Lietuvą. Kurkime atviromis širdimis: juk mūsų šalis stipri tiek, kiek stipri mūsų meilė jai!“
Požiūris į Tryškių sukilėlių kapo sutvarkymą aiškiausiai rodo, kiek K.Gusarovui, darbiečiams, konservatoriams, „valstiečiams“, tvarkiečiams, liberalams, „Žemaitijos patriotui“ Algirdui Žebrauskui ir jo ženteliui iš tiesų „stipri meilė“ Lietuvai. Ir dar giriasi: „Mes, žemaičiai, savo šalį mylime“.
Taip myli, kad sukilėlių kapui sutvarkyti nusiteikę skirti vos kelis tūkstančius eurų. Užtat šimtų tūkstančių negaila dviem sporto klubams, už dešimtis tūkstančių bus perkami nauji automobiliai valdininkams. Jiems šiemet dosniai bus papildomai išdalinta beveik keturi šimtai tūkstančių eurų.
Ne kapas, o pieva
Pernai rašėme, kad su tryškiečiais Jonu Tarvydu ir Elena Ostrauskiene aplankėme 1863 metų sukilėlių kapą Bedakų kaime, netoli Tryškių. Žinoma, jokios nurodos nebuvo: nežinantys vargiai šią vietą rastų. Kapas aptvertas metaline tvora, viduryje stovi sutrešęs kryžius ir gal „smetonos“ laikais pastatytas lauko akmuo su iškalta sukilimo data ir priminimu nepamiršti čia palaidotųjų.
Iki kryžiaus ir akmens teko bristi vešlia pieva.
Savivaldybės tarybai siūloma sukilėlių kapą įtraukti į lankytinų objektų sąrašą. Bet gal pirma reikėtų sutvarkyti, kad rajonui nebūtų gėda.
Žuvusiųjų skaičiai skirtingi
E.Ostrauskienė turėjo sąsiuvinį su įrašytais duomenimis apie žuvusius sukilėlius. Greičiausia tai P.Ananjevo surinkta informacija. Pagal ją, prie Tryškių žuvo Jono Stanevičiaus vadovaujami sukilėliai. Duomenys čia skiriasi — nuo 48 vyrų sukilėlių teigimu, iki 200 kovotojų, carinės valdžios skaičiavimu. Kape prie Tryškių dviejose duobėse palaidoti 35 sukilėliai, o kur kiti, neaišku. Nežinia, koks šių duomenų šaltinis, todėl kol kas sunku pasakyti, kiek čia sukilėlių palaidota.
Paieškojus, pasisekė rasti šiek tiek informacijos apie sukilėlius, daugiausiai — iš internetinės knygos „Viekšnių kraštas“, kurioje pateikiamos žinios iš straipsnių, kraštotyrininkų, istorikų darbų. Leopoldas Rozga „Akmenės rajono istorinėje apybraižoje“ rašo, kad mūšis prie Tryškių įvyko 1863 metų gegužės 9 dieną. Sukilėliai kovėsi paskubomis išsirikiavę kvadratu. Kariuomenės duomenimis, žuvo 200 sukilėlių, du caro kariai ir 28 buvo sužeisti. 15 sukilėlių pateko nelaisvėn. Buvo atimta daug arklių, ginklų. Panašu, kad žuvusių sukilėlių skaičius rusų kariškių padidintas, nes sukilėliams vadovavusio J.Stanevičiaus būrys vis dėlto kovojo ir toliau. Greičiausiai mūšyje prie Tryškių iš viso dalyvavo du šimtai sukilėlių. Mūšis tikriausiai įvyko netoli tos vietos, kur sukilėliai palaidoti.
Algirdas Gedvilas „Vienybėje“ 1994 metais paskelbtame straipsnyje „Prieš 130 metų sukilimo dienomis: iš kraštotyrininko užrašų“ rašė, kad 1863 m. kovo 29 d. į Tryškių dvarą pas Stulpiną atvyko aštuoni sukilėliai, vėliau prisijungė daugiau ir jie užėmė Papilę. Sukilėlius rėmė Tryškių dvarininkas Mykolas Tanskis, kuris už tai buvo ištremtas.
Mykolas Biržiška 1938 metais paskelbtame darbe „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ pateikė vienintelį mums kol kas žinomą prie Tryškių žuvusį sukilėlį — Joną Daugirdą, studijavusį Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Jis — garsios Žemaitijos bajorų giminės palikuonis.
Vadas palaidotas Upynoje
Kaip minėta, sukilėliams vadovavo J.Stanevičius — Kaunatavos dvaro savininkas. Pasak istorikės, genealogės Sigitos Gasparavičienės, J.Stanevičius „gimė 1823 m. Padubysio dvare Ezechielio Stanevičiaus ir Kunigundos Bilevičiūtės šeimoje, kurie po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo emigravo į Prancūziją“. E.Stanevičius buvo priverstas emigruoti, kadangi dalyvavo 1831 metų sukilime.
Istorikė pateikia daugiau duomenų apie sukilėlių vadą: „Jų sūnus Jonas jaunystėje mokėsi inžinerijos Paryžiuje, dalyvavo 1848 m. revoliucijoje Prancūzijoje, buvo ten įstojęs net į Prancūzų svetimšalių legiono lenkų pulką. Grįžęs į tėviškę po karinės tarnybos Kaukaze, iš E.Kaunackio nusipirkęs Kaunatavą, entuziastingai su brolio Ignoto pagalba ėmėsi Kaunatavos dvaro reformų, per ketverius metus paversdamas jį gana moderniu prekiniu ūkiu. Pastatė degtinės varyklą. Bažnyčiai skyrė 20 dešimtinių žemės.
Prasidėjus 1863 m. sukilimui, buvo išrinktas sukilėlių vyriausybės Šiaulių kariniu viršininku. Pisarskio slapyvardžiu subūrė sukilėlių būrį. Vadovavo svarbiausiems sukilėlių mūšiams įvairiose Lietuvos vietose. Sumuštas mūšyje prie Biliūniškių ir Tryškių, emigravo į Prancūziją. Kovojant sukilėlių kariuomenėje, dvarą tvarkė ir prižiūrejo Jono Stanevičiaus brolis Ignotas Stanevičius, o vėliau dvaro administratorius Justinas Lukauskas, kurie rėmė sukilėlius.
Jonas Stanevičius buvo vedęs Mariją Kontautaitę, turėjo dukrą Eleną, kurios, tėvui emigravus, liko Lietuvoje, buvo tardomos ir persekiojamos. Vėliau ištremtos į Kostromos guberniją.
Mirė Jonas Stanevičius Rusijoje Jekaterinoslavo gubernijos Kamenskoje gyvenvietėje 1904 m. vasario 21 d. 1904 m. kovo 5 d. kūnas pervežtas į Lietuvą ir palaidotas Upynos kapinėse“.
Pasak S.Gasparavičienės, Eligijus Kauneckis 1859 metų rugpjūčio 31 dieną pardavė Kaunatavos dvarą savo gero bičiulio 1831 metų sukilėlio Lyduvėnų savininko Ezechielio Stanevičiaus sūnui Jonui Liudvikui Silvestrui Stanevičiui.
J.Stanevičius kovas baigė nužygiavęs link Palangos, bet čia nesulaukęs pagalbos ir 200 vyrų paleidęs namo.
Apie mūšį prie Tryškių, gali būti, duomenų išlikę archyvuose: Lietuvos ar Rusijos.