Iš tiesų gera kažką pamatyti eilėraštyje. Kaip sako poetas Maironis, „Tupi šarka ant tvoros,/ Nenustabdo uodegos,/ Riečia, kraipo mandriai“

Ieva Sigita Naglienė

Tvora — kaip vaizdinys
Vasara nėra sudėtinga atsidurti bet kur. Tiesa, gal šių dienų realybė pristabdo, vis grobstomės atsargumo priemonių, bet vis dėlto esame saulės vedami, esame visais ryšiais sujungiami su pasauliu, su visokia jo artuma: ir ta regimąja, ir ne itin matoma, ir ta perskaitytąja, ir ta patalpintąja, taip sąmoningai gylėse įtikėta. Kartais iš tų pajutimų ilgėliau užsilaiko eilėraščių erdvės pakitimai, aplinkos detalės — taip sakant, lyg matytum nuo savo prieangio. Tuomet ir tvora — to paties ar kito vaizdinio, gal stipriau iš atminties iškilusi, tampa ženklu. Ir suklūsti — kažkas pažinu, ir ne visai. Kaip poetai regi, kokia atmintis, ką tvora aptveria, ką tas užtvaras riboja? Visa tai galima rasti poezijoje — ir prilaikyti vieną kitą mintį iš kasdienio gyvenimo pastebėjimų.
Atrodo, ir tų paukščių, ir tų šarkų, ir tų tvorų jau ne kartą šią vasarą regėjome — tik gal ne taip, kaip poeto Maironio įstebėta: „Tupi šarka ant tvoros,/ Nenustabdo uodegos,/ Riečia, kraipo mandriai./ Po dvarus visur lakioji,/ Tai atspėk gi man, margoji,/ Kokio vėjo bus piršliai?“— „Žavėjimas“… Atspindėtas pasaulis — ir meilė–laukimas, ir papročiai–tikėjimas. Ir viskas itin glaustai, arti mūsų tautosakos, toks pirmykščių archetipų reginys su mergelės ir bernelio, mitologinio paukščio–svečio vaizdiniu, su tvoros, kaip tam tikros ribos, simboliu. Juk mitologijoje paukščiai — ir deivės, ir garbintos, ir turi savo gyvastį, ir skelbia savą žinią. Paukščiai — dangaus ir žemės deivių, dvasių palydovai, o kartais ir jas pačias simbolizavę — tamsa ir šviesa. Kol tokie stiprūs jausmai, kur gyvenimas išgyventas, kur likimo akimirkos — tvirtesnis tikėjimas, gilesni paslapties pėdsakai. Tokia pastovi mūsų tautos senųjų žmonių gamtos reiškinių samprata, toks jos reginių persiformavimas.
„Šiuose vaizdiniuose, anot P. Dundulienės, glūdi pirmykštė filosofinė mintis, kad žmogus,(…)gali susilieti su dievybe, su gamta į vieną esybę“(1990). Maironio eilėraštis — ir dovana mūsų minčiai, ir būto, anų laikų išmanymo, pasikartojimas. Yra poeto Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ riba, kaip atminties, menamos tikrovės užlaikymas ar emocinio laiko perkėlimas, kaip užtvara — individualių išgyvenimų atskyrimas, apsauga. Galima sakyti, prisiminimai, jausmai yra atitverti, apsaugoti, atriboti menama tvora, tokia stipria ilgesio aptvara nuo tikrojo, regimojo pasaulio: atskirtas svetimo krašto grožis — sulaikytas savojo, gimtojo pasaulio vaizdas, „kur Dubysa mėlyna juosta/ Banguoja plati!“ Prisiminimai — ir dabartis, ir tie prisiminimai — dabartis… Tokia stipri eilėraščio žmogaus jaunystės „atminų-atsitikimų“ emocinė būsena. Būtent ją jis ir išgyvena ant dviejų pasaulių ribos: „Ko, ašarėle, ko tu per skruostą/ Kaip perlas riedi?“ Tokia gili Maironio eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ prisiminimų akimirka — perkeliama, perimama, nes tebelaikoma savastyje.
Galbūt ir mes taip giliai tebesame prie savųjų tėviškės žemių, galbūt ir mums visa tai dar pažinu? Ir mums, besiblaškantiems po kito pasaulio grožybes, ir mums, atminus anuos, kaip sakoma, už savo tvoros, paliktuosius — gal vis taip pat ilgu? Anapus ribos — ir taip pat, ir nebe, o juk menamoji tikrovė kartais ima viršų.
Beje, Jono Mačiulio Maironio kūrybos kelias prasidėjo 1885 metais, kai jis „Aušroje“ išspausdino pirmąjį eilėraštį. Pirmas „Pavasario balsų“ leidimas išėjo 1895 m. Tilžėje. Gražaus laiko praėjo nuo tų datų — palikimas išsaugotas. Kaip rašo poetas A. Nyka–Niliūnas, jaunimas, „vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos mokyklą ir pirmuosius savo poezijos skiemenis tarė maironiškai“. Ir tokie pastebėjimai veda į apmąstymus — ir turi savų vaizdinių svorį.

Iš tvoros, aptvaro, užtvaros tradicijų ir nūdienos
Į kokį laikmetį beįšoksi, kiekviename rasi, ką reikia saugoti, o kas skirta ne tik savo, bet ir svetimo akiai. Tokia tiesa. Juk jau nuo pat pradžių „sutvertąjį pasaulį reikėjo atriboti ir saugoti nuo už tvoros likusio chaoso jėgų. Bet kuri buitinė tvora saugo ne tik kūniškų įsibrovėlių, bet ir nuo mitinių būtybių, dvasių“, pastebi lietuvių mitologas, rašytojas Dainius Razauskas.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“(2000) paaiškinta, kad tvora — tai užtvara aplink žemės sklypą, kiemą ar panašiai. Ji gali būti statinė, akmeninė, vielinė, spygliuota, tinklinė — priklauso nuo medžiagos, iš ko ji pagaminta. Ir turime tvorų nuo medinių klasikinių iki modernių metalinių lakštų, mobilių ar kitokio tipo tvorų. Kitaip sakant, tveriama nuo paprasčiausios klasikinės tvoros iki mūsų dienų privatumo, su rinkos pasiūla ir stilingais vartais, su kolonomis, gražiai įrėminant visus šiuolaikinio gyvenimo segmentus. Juk turime jau ir tvorų skaičiuokles, ir tvorų katalogus, tvorų pasiūla internetu — kaip pridera galima jas priderinti prie savo stiliaus, žymėtis savo teritoriją. Tokių aptvėrimų visi sprendimai priklauso nuo šeimininkų — ir bus gyvenimo vaizdinys. Galbūt ir susigyvenimo su kaimynais, gentimis ar visa Visata ne vienas akimirksnis?
Be tiesioginės ribojimo, saugojimo paskirties, tvora žmonių kalboje turi kitokių reikšmių — tą liudija ir „Frazeologijos žodynas“(2001), kuriame pateikiama įvairių pasakymų, pavyzdžiui: „tvoromis eiti — dūkti, šėlti“, „tvoros kuolus skaityti — girto ėjimas“, „per tvorą šokti — džiaugtis“, „įsitvėręs tvoros — silpnas, senas žmogus“, „tvoros juoksis — šaipysis“, „tik tvorą paremti — niekam tikusi“, „už tvoros eiti — mirti“, „tvorą palaižyti — tik užvalgyti“ ir pan. Vadinasi, tvora, užtvaras, aptvaras — yra daugiaprasmiai žodžiai. Juk pasakoma ir „kabo kaip ant tvoros“ — apie laisvą, apie dukslų drabužį, „stora kaip tvora“ — ir kitokių palyginimų. Liaudies atmintyje yra visokių išmonių, pavyzdžiui, apie plepų žmogų, nelaikantį paslapčių ar netinkamą pašnekovą, pasakoma, jog jis yra „žabinė tvora“, „žabarinė tvora“. O ir jo visa šneka esanti, „kaip už tvoros“ — tokia niekų šneka. Lyg būtų kalbama nei į tvorą, nei į mietą. Tai va. Nežinau, vietoj ar ne visai bus įspraustas posmas, bet būtent dabar atėjo kažkada perskaitytas psichoterapeutės iš Lietuvos Simonos K. Ahulascvili eilėraštis „Apie tai, ką pamačiau vieną dieną prie savo tvoros“ — ne, ne visas, tik dalelė iš ano kūrinio, toks susimąstymo akimirksnis: „prie mano tvoros/ baltas arklys ganosi prie mano tvoros žolynai“(…)„prie mano tvoros vartų nėra“. Gal tiks, gal į dvasinės tvoros — į jos esmę?..
Ir prie to paties tegul bus užtrukėlis žiupsnis — iš Simono Daukanto, kur jo „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“(1988) parodo, kas istorijos apriesta, kas pirmųjų žmonių, kas prie jų namo: „Pirmieji gyventojai, įsikurdami į tą namą, turėjo sau pirmuosius bendrus šunį ir gaidį, nesgi pirmasis saugojo jo lobį nuo pikto žmogaus“, „šunį kinkė, su juo medžiojo“, jis ir namus padėjo surasti. „Bendras gaidys rodė jiems dienos ir nakties laiką, reiškė lytų ar giedrą ir skelbė įvairiu balsu taip pat artimą“. Prie namo — „augo sudiegtos taip garbingos mergaičių rūtos ir lelijos, nuo neatmenamų laikų“, „žemė išpurenta per uolektį storai pripilta ir velėnomis žaliomis arba rentiniu per vieną ar abu rąstu apriesta, idant žemės nesiskleistų.“ Tokia natūrali tvorelė — darželio riboženklis, o visa kita, anot S.Daukanto raštų, „užtverta žemesniais dailiais žiogreliais“. Ir — žolės, ir žydi, ir „žydėdamos smaigstės“.
Norėtųsi ir dar vieną kitą mintį įsprausti apie žemaičių gyvenimo tvoras, apie jų grožybes pastebėtas iš J.Gimbuto (2007) aprašymų — juk balkonų laiptai, terasų užtvaros taip pat sudarytos iš stulpelių, taip pat užtverta, atskirta, atskira ir jų erdvė. Anot autoriaus, „Prieangių, balkonų ir prieklėčių baliustradas vadinu tvorelėmis. Pagal konstrukciją ir pavidalą tvoreles galima skirstyti į dvi grupes: uždaros sienelės ir atviros lentų arba baliustradų tvorelės. Uždarųjų lentelės yra stačios, rečiau — gulsčios tarp kolonų. Jos kukliai puošiamos karnizu su lankeliais arba įsprūdomis panašiai, kaip langinės. Pasitaiko ir raižytų ar dažytų ornamentų. Atvirųjų tvorelių baliustrados būna profiliuotos lentelės, kartais ir su kiaurapjūviu ornamentu, arba apskriti tekinti stulpeliai barokui būdingo profilio. Pastarųjų kaime retai, daugiau — dvareliuose ir miesteliuose. Pasitaiko ir tinklelio ar pinučių formos tvorelių.“ Ir tegul bus — nubus eilėraštis, kur „Liepų terasos/ kūniškai putlios —/ priesmėlis tik išpurentas./ Prie upokšnio/ sandalai prisirenka smėlio./ Boluoja lyg blauzdos/ eglinės kolonos —/ meldyne be galo erdvu./ Ant stalo grafinas/ maralo šaknų,/ stiklai tam gaise/ suartina metų/ metus.“ Tokie poeto Vytauto Stulpino įregėjimai. Tokia atmintis — ir dar viena kita eilutė iš jo pasaulio žingsnių, kol „Laikas/ nesuėmė grunto“: „Tvoros šlapios, ruplėtos,/ pastatų frontonai kviečia į vidų./ Pravėręs jutkos duris/ gali sau mintyti lyg medievistas.“
Ir Česlovas Kudaba yra pastebėjęs, kad Žemaitijos sodybos išsiskiria savo planavimu, želdiniais, pastatų architektūra, darbo įrankiais. Ir kitokių Žemaičiuose tvorų esama: „Niekur kitur Lietuvoje sodyboms ir pasėliams aptverti nebuvo naudojamos akmenų ir pusiau gulsčių skeltų karčių, jungiamų ir tvirtinamų vadinamosiomis vytimis, tvoros“(2000). Taigi, kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, „Akmeninė tvora,/akmeniniai namai./Namo sienos/ kaip riedulių kelias./ Didelės vazos lauke —/ taip pat iš akmens.“ Galbūt tikrai, galbūt — imi tuomet ir paklausi, kaip ir poetas Vytautas, „Kad po galva —/ paika pagalvė,/ o ant slenksčio akmens/ dvigubėja/ visos/ harmonijos?“
Ir tavi namai, ir tavo tvoros — ir ta šarka, kaip poetas Maironis sako, „Tupi šarka ant tvoros“… Ir bus svečių — ir gerai. Ir jau „Svečią supa sienos/ ir pasigirdę balsai“, anot Vytauto Stulpino, ir kitokia jų prasmė. Ir tvoros — apsaugos esmė pasikeičia. Tegul taip ir bus — kol dar galime bičiuliškai pabūti šalia vieni kitų.

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.