Nuo mokytojavimo iki dailės darbų eksponavimo parodose

22 metus dailės mokytoja dirbusi Aušra Sirutienė dar vaikystėje žinojo, kad užaugusi nori būti dailininke, rašytoja arba režisiere: „Labai traukė kitos, kitokios, naujos realybės kūrimas.“

Aistė Gauryliūtė

Meilė kūrybai atsirado dar ankstyvoje vaikystėje
A.Sirutienės gyvenimą visuomet lydėjo dailė: piešimo būrelis, vaikų dailės mokykla, o vėliau — studijos bei darbas mokykloje, kviečiant jaunus žmones prisiliesti prie meno pasaulio. Ilgus metus tai buvo moters svajonių veikla, ji jautėsi esanti „mokytoja iš pašaukimo“.
Tam, kad taptų dailės mokytoja, Aušra baigė anuomet veikusį Telšių taikomosios dailės aukštesniosios mokyklos Pedagogikos skyrių, o vėliau išlyginamąsias studijas tęsė Žemaitijos kolegijoje bei Šiaulių universitete. Savo studijų laikotarpį ji prisimena su malonumu ir dėkingumu, nes ten įgytos patirtys, sutikti žmonės bei užsimezgusios draugystės paliko žymų pėdsaką, padėjusį formuotis jai tiek kaip asmenybei, tiek kaip kuriančiam žmogui. Dabar moteris pradeda naują etapą, tikėtina, ne mažiau įdomų gyvenimo tarpsnį, bet darbą mokykloje vis dar prisimena su šypsena.
Aušros meilė kūrybai pradėjo ryškėti ankstyvoje vaikystėje. Pasak pašnekovės, nors jos artimiausi žmonės — tėvai — neturėjo tiesioginio ryšio su daile, giliau pasikapsčius, pavyktų atrasti protėvių sąsajų su kūryba. „Prosenelis buvo puikus siuvėjas, siūdinęs paltus dvarininkams, o močiutė, kurios vaidmuo mano gyvenime buvo pats ryškiausias, tarpukario Kaune buvo baigusi Moterų meno mokyklą“,— teigė pašnekovė. Be to, namuose, kuriuose užaugo, ji atmena buvus daugybę knygų bei antikvarinių, savas istorijas menančių daiktų, kurie dar vaikystėje žadino jos smalsumą bei vaizduotę. Aušrą supo kūrybą skatinanti aplinka: nors tolimesnių dailės raiškos gebėjimų neugdė, jos teta turėjo piešėjos potencialą. Svarbų vaidmenį užėmė ir artimų žmonių stebėjimas. „Vizualūs mamos ir močiutės pokalbiai dažnai virsdavo vaizdų kaleidoskopu mano — mažos klausytojos galvelėje“,— prisiminimais dalijosi pašnekovė. Be to, kaimynystėje gyveno dailininkas, kurio paveikslai puošė jos vaikystės namus. O kur dar galybė įdomių kaimynų, galėjusių tapti ryškiaspalviais personažais bet kokiai knygai ar paveikslui.

Karantino laikotarpis suvienijo kūrėjus
Artėjant keturiasdešimtmečiui, moteris suvokė, kad ji nori pakeisti savo kasdienybę ir nebeatidėlioti iki tol tarp darbų bei pareigų retai liekančio laisvo laiko saviraiškai. Pasinėrusi į kūrybines veiklas, ji išbandė net kelias skirtingas sritis: tekstilinių papuošalų ir interjerinių lėlių meistravimą, pastelę bei aliejinę tapybą. „Šiuo metu esu įsimylėjusi akvarelę — nenuspėjamą, sunkiai suvaldomą, kaprizingą. Tai antri metai, kai bandau ją prisijaukinti“,— teigė pašnekovė.
Aušra darbus pristato įvairiose parodose tiek savame, tiek kituose Lietuvos miestuose. Aliejinės tapybos darbų ekspozicija galėjo pasidžiaugti net Rygos lietuvių vidurinės mokyklos bendruomenė. Šiemet kūrėja sėkmingai sudalyvavo tarptautinėje mažo formato akvarelės bienalėje Slovėnijoje. Pašnekovė sako mėgstanti ir pati apsilankyti kitų menininkų parodose.
Šiuo metu, kai dėl karantino atšaukiama daugybė renginių, o tuo pačiu nebėra galimybės bendrauti gyvai — kuriantys žmonės ieško alternatyvų. Aušra džiaugiasi ir pati pristačiusi dvi virtualias akvarelės parodas. „Turiu nemažai favoritų dailės pasaulyje, kurių gabumais, požiūriu bei darbų atlikimo maniera be galo žaviuosi“,— teigia pašnekovė ir sako, kad net tokiomis aplinkybėmis nemažai kuriančių žmonių palaiko vieni kitus, motyvuoja bei įkvepia.
Paklausus, iš kur Aušra dažniausiai semiasi įkvėpimo, ji sako, kad pagrindiniai neišsemiami šaltiniai yra gamta, aplinka, jos nuolat kintančių būsenų stebėjimas bei kelionės. Prisilietimas prie senosios istorijos, architektūros bei kelionių metu patirtos emocijos, įspūdžiai, skatina kurti ir džiaugtis. O idėjos visada sklando aplink, tereikia jas pastebėti, pagauti, o vėliau atsirinkti, suprasti, kurias jų nori įgyvendinti ir kaip.
Moters nuomone, pasirinkimas yra viena iš sudėtingiausių kūrybinio proceso dalių. „Ne kartą teko susidurti su tuo, kad pernelyg ilgai nešiojama, tobulinama, gludinama idėja lieka neįgyvendinta, nes netenka pradinio aktualumo, emocijos išsisemia, išteka lyg vanduo tarp pirštų“,— sako Aušra ir priduria, kad būna ir tokių atvejų, kai po per ilgo delsimo pamato, kaip tobulai kažkas kitas įgyvendino tą pačią idėją. Menininkė pritaria perskaitytai minčiai, kad idėja — tai gyvas organizmas, kuris nepamaitintas dėmesiu, ignoruojamas, galiausiai išeina ten, kur visa tai gauna. Todėl pašnekovė mano, kad vienas pagrindinių idėjų priešų — perfekcionizmas. Be abejonės, taip pat ir nepasitikėjimas savimi, abejojimas bei delsimas imtis veiksmų.

Kūryba padeda išlikti savimi
„Kalbant apie vaizduojamąją dailę, mano širdis visada priklausė abstrakcijoms, bet tai niekada netrukdė gėrėtis kai kurių realistų meistryste“,— teigia Aušra. Tapydama aliejumi, ir pati dažniausiai siekdavo spalvomis perteikti tam tikrą emociją, būseną, o ne konkretų siužetą. Tuo tarpu akvarele bando prisiliesti prie visko: ir regimosios tikrovės, ir savo sukurtos. Aušra sako, kad vis dar mokosi kuo geriau išreikšti akvarelei būdingą lengvumą, emocionalumą ir nesiekia detalumo.
Pasak A.Sirutienės, yra viena, visiems gerai žinoma tiesa, kad geriausiai išmokstame mokydami kitus. Dėl to labiau pasinėrusi į saviraiškos pasaulį, ji ėmė ir su kitomis moterimis dalintis savo atradimais. Jau daugelį metų Aušra Telšių švietimo centre veda įvairiausius seminarus bei dailės raiškos užsiėmimus suaugusiems. Moteris mėgaujasi savo veikla ir tuo pat metu džiaugiasi užsimezgusiomis pažintimis su šiltais, nuoširdžiais bei kūrybai neabejingais žmonėmis. Jos nuomone, kuriantys žmonės yra labai gražūs, o pati kūryba yra puikus būdas bendrauti bei bendradarbiauti. „Jei sakyčiau, kad be kūrybos negaliu gyventi, tuomet tikriausiai kalbėtų mano išsipūtęs ego. Nesu rimta menininkė, veikiau mėgėja. Vis tik, kūryba, saviraiška yra labai svarbi gyvenimo sudėtinė dalis, kurios pagalba, manau, lengviau būti tikrąja savimi.“