Tai eilutė iš poeto Vytauto Mačernio, kurio šimtmetį šventėme birželio 5-ąją, „Rudens sonetų“, o visas eilėraštis, prasidedantis „Vidunaktį dažnai/ Aš pabundu“, telšiškio poeto Vytauto Stulpino nuomone, vienas iš stipriausių lietuvių literatūroje.
Algirdas Dačkevičius
Ko gero, daugelis šio jubiliejinio renginio dalyvių net nesusimąstė, koks didžiulis poeto Vytauto Stulpino indėlis, kad skverelyje prie Žemaitės gimnazijos turime paminklą Vytautui Mačerniui — jauniausiam lietuvių literatūros klasikui, sulaukusiam vos 23-ejus metus.
O viskas prasidėjo gal prieš dvidešimtmetį — nuo ištartos Vytauto idėjos dėl paminklo būtinybės, argumentuotų įtikinėjimų ir pasiūlymų neretai abejingiems ir gerokai nuo poezijos nutolusiems valdininkams, bendravimo su skulptoriumi — paminklo autoriumi — Gediminu Karaliumi — iki plušėjimo su bendraminčiais, kasant paminklui padą, ruošiant veją ir savo sauja beriant žolės sėklas į per vargus atvežtą žemę. O kur dar rūpestis, kad tik aplinka atrodytų miela kiekvieno čia apsilankiusio akiai ir nekontrastuotų su paminklu.
Nuoširdžiausiai šį indėlį įvertino poetas ir menininkas Gvidas Latakas, padovanojęs V.Stulpinui savo sukurtą medalį „Dedikacija V.Mačerniui“. V.Stulpinas paskaitė vieną iš daugelio V.Mačerniui sukurtų savo eilėraščių „Kalnai“ bei priminė, jog kasmet birželio 5-ąją — poeto gimtąją dieną — tradiciškai skaitomi eilėraščiai.
Į tokius skaitymus atvyksta poetų iš Kelmės, Klaipėdos, Kauno bei kai kurių rajonų.
Renginyje žodį tarė rajono meras Kęstutis Gusarovas ir Savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Eglė Tarvainytė.
Literatūrologas, dr. Regimantas Tamošaitis, prisipažinęs, jog iš Telšių niekuomet nenorėtų išvykti, pastebėjo, kad telšiškiai pagrįstai gali didžiuotis turintys jauniausią lietuvių literatūros klasiką, kuris mokėsi ir brendo kaip poetas Žemaitijos sostinės gimnazijoje. Jis prisiminė poetus, vadinamuosius žeminininkus, Kazį Bradūną, Henriką Nagį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir kitus, tarp kurių buvo ir Vytautas Mačernis. Tačiau pastarasis gerokai pranoko visus, nes savo kūryboje kėlė amžinąsias vertybes, ieškojo gyvenimo prasmės, pripažino žmogų — stiprų ir silpną. Jo talentą geriausiai įvertino Vincas Mykolaitis-Putinas, viename universiteto literatų susibūrime pasakęs: „Štai tikras poetas ir tikra poezija“.
Rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė parašė apie Vytautą Mačernį biografinį romaną „Dūžtančios formos“. Ji prisipažino, jog per V.Mačernio gimtadienį buvo nusprendusi nedalyvauti jo 100-mečio renginiuose, o su poeto eilėračių rinkiniu išeiti į mišką ir ten vienumoje skaityti. Vis tik ji persigalvojo ir atvyko į Telšius, miestą, kurio gatvėmis vaikščiojo Mačernis.
„Rašydama šį romaną, važinėjau daug kartų į Žemaitiją, lankiau gyventas vietas, sėdėjau prie Mačernio kapo, specialiai nuvykau į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kad pajusčiau atmosferą, nes Vytautas su bičiuliais dalyvaudavo juose, apeidavo bent dalį Kryžiaus kelio. Tad pabuvau atlaidų šurmulyje. Kitą kartą važiavau, kad nebūtų žmonių, kad galėčiau ramiai, tyliai pasėdėti Žemaičių Kalvarijos bažnyčios vienuolių suole, kuriame poetas sėdėdavo. O paskui teko ilgai medituoti prie Šv.Veronikos koplytėlės, prie kurios sviedinio skeveldra Vytautą užmušė…
Skaitydama Mačernio laiškus, „kabinausi“ už kiekvieno žodžio, žinai faktą, o tada jau galima įsivaizduoti, kaip jis sėdi pušyje įsitaisytame „gandralizdyje“, žiūri į tolumas, į pelkes, kurios jam labai patinka…
Knygai apie Mačernį iš karto buvo du pavadinimai pagal poeto žodžius — „Aukštosios akimirkos“ arba „Dūžtančios formos“, bet, rašydama supratau, jog bus antrasis, todėl, jog Vytauto gyvenimas daug kartų skausmingai dužo: mirė mylima senolė, tragiškai žuvo tėvas, netikėtai į aną pasaulį iškeliavo pirmoji meilė Danguolė, būdama šešiolikos, neįvyko Vytauto ir Bronės suplanuota santuoka, 1940 metų birželį Lietuvą okupavo sovietai, po metų — fašistai vokiečiai, galop jaunasis klasikas žuvo nuo skeveldros — gyvenimas dužo ir dužo… Nors Mačernis sakė draugams, jog turime mokėti gyventi ir dūžtančiose formose“,— pasidalino savo kūrybiniais įspūdžiais ir sprendimais A.Ruseckaitė.
Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos suorganizuotame renginyje „Po ūkanotu nežinios dangum“ eilėraščių paskaitė rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė, aktorė Jūratė Vilūnaitė, grojo fleitininkas Andrius Radziukynas, dainavo telšiškis bardas Romualdas Miškinis, pasirodė Telšių Žemaitės gimnazijos gimnazistai, Vaikų ir jaunimo aktorių trupė „Savi“ (režisierė L.Pocevičienė).
Renginį vedė Ieva Sigita Naglienė. Jo svečiams ir rėmėjams — Telšių rajono savivaldybei, Rašytojų klubo vadovei Janinai Rutkauskienei, Telšių kultūros centrui, taip pat visiems susirinkusiems padėkojo bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė ir iš anksto pakvietė į liepos 10-ąją mūsų rajone vyksiančius „Poezijos pavasario“ renginius.
Žemaitės gimnazijos lituanistė Dalia Pabrėžienė pasidžiaugė Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms surengtu respublikiniu fotonovelių konkursu „Mėlyno sapno svajinga šalis“ ir drauge su popamokinio darbo organizatore Rasa Urboniene pakvietė aplankyti gimnazijoje surengtą parodą poetui.