„Daug visokių ženklų yra ir danguje, ir ant žemės, visi jie ką nors reiškia, rodo, sako, bet visas sunkumas — suprasti — kam: ar tau, ar kitam“,— Romualdas Granauskas.
Ieva Sigita Naglienė
Laikas kasdienės šviesios atminties
Su saule jau vis dažniau ir dažniau dieną sutinkame, palydime ją vakarop. Šviesos pilnas dangus, regis, ir pats kažką susigrąžini ir nebepaleidi. Žmogaus akis viliote vilioja pasaulis — ir visai nebesvarbu, kiek dar lūkuriuos atskiri žodžiai, išsiplėtę gamtos šaltiniai vis tik atsako į daugelį dvejonių. Kartais užtenka tik saulės, kad galėtume sušilti. Jos šviesa ir toji malonė yra su nuostaba: eilėraščiuose iškalbama ar prozos žodžiu natūraliai skelbiama — stipri šviesos galybė. Svarbiausia, kad mūsų vidinio gyvenimo priemonės į tai atlieptų, kad pajustume, kas įkvėpimui, kas dėl mūsų, kaip gali laikas sustoti, ir kada mes pasiruošę daug ką atleisti. Abi Velykų dienos buvo su saule — irgi simboliška. Rodos, to ypač buvome pasigedę — tegul iššviesėjusios mintys ilgai užsilaikys.
Tarkime, jog taip nusiteikus, lengviau perskaityti ir tai, kas kuriančio žmogaus įžiūrėta, po vienokia ar kitokia šviesuma parodyta. Milžiniška energija sklistų, jeigu taip sudėtume į visumą jau sukurtus šviesos ženklus — iš atvirų eilėraščių, vienokiu ar kitokiu būdu perduotas jų apšvietimų patirtis — tikrai visai kitokia būtų vidinė skelbiamos tiesos peržiūra. Ta šviesuma, plintanti net paslaptingais kūrinių švytesiais, įsiprašo į mūsų gyvenimą ir jį atgyvina. Būtina tai pripažinti, nes, jeigu tai pasigavome, tai bet koks silpnumas veikiai pasimirš. Anot Vydūno, „šviesa yra tikriausias stebuklas. Ji sukyla žemėje ir vėl pranyksta. O tai kartojasi nuolat. Kartojasi tai žemėje.“ Mes esame kasdienės šviesos veikiami ir sutelkiame savotišką šviesos atmintį: nesigėdydami galime apie tai kalbėti, arba kai ką nutylėti — aiškumas, šviesis yra mūsų stiprybė.
Mūsų „Frazeologijos žodyne“ (2001) yra posakių ir apie šviesos akis, kurias turi žmonės, ir, be abejo, kurie šalia gali pasimokyti, ir apie pačią šviesą, kurią norisi pakišti po stalu, tai yra nutylėti. O ne sykiais ir į šviesas daug kas iškeliama, kas, mūsų supratimu, turi būti viešai aptarta. 1947 metais Vydūno išreikštose mintyse jautriai persipynusi šviesa su gyvybe, kūryba, žmogaus pašaukimu, tiesa ir aukštesnėmis idėjomis. Jo teigimu, „Gyvybė atsiskleidžia šviesoje“.
Itin paveikia saulė žmogų. „Iš saulės sklinda ypatingos jėgos,— sako mąstytojas,— kurios, žemę pasiekusios, sukelia tai, kas vadinama šviesa,— žemė sušvinta, sušvinta taip ir mėnuo bei kitos planetos.“ Juk „saulės šiluma leidžia gimti visos augalijos lapams ir žiedams. Saulė ir gyvybė — tai motina ir vaikas.“ Pasak Vydūno, „Kai sakomas žodis „šviesa“, paprastai manoma tik apie tai, ką akis leidžia pamatyti“, bet šviesa „leidžia visokeriopai pažinti ir patirti.“ Vis dėlto reikia prisiminti, kad šviesa ir tamsa yra dvi Kūrybos priemoni. Jiedvi sukeliama Visagalio. Senovės žmonės kalbėdavo apie šviesą ir tamsą kaip apie dieviškas galias, vadindavo jas netgi dievaičiais, kurie pasaulio gyvenime esą ryškiausieji veiksniai. Atsispindi toks manymas dabar tuo, kad kalbama apie Dievą ir velnią ir judviejų rungtynes.“ „Kaip gamtinė šviesa ir tamsa yra Dievo kūriniai, taip yra ir dvasinė, kuri įrodo esmišku žmogaus gyvumu, būtent jo sąmonė.“
Vydūno kalbėjimuose akcentuojama, kad „žmogus pašauktas rūpintis šviesėjimu“, o „žmogus šviesėja įsisavindamas daug mokslo žinių“, „ne vien atmintimi, ale sąmoningai apmąstant.“ Be to, „žmoniškumas visą gyvenimą nušvies, jį palaimins“. Reikėtų įsidėmėti, kad „Žmogus — dalelė tos jėgos, kuri sukūrė tvarką ir šviesą.“ „Siela — tai šviesa.“ O žmogus, „pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi kitam, iš meilės, kaip brolis broliui.“ „Ir baimės varomas žmogus — tai jau — ne sau žmogus“. Yra tokia Vydūno drama — „Ne sau žmonės“ — apie sąmoningą žmogų ir tautą, apie laisvą, apie jo darbus ir mintis. Tai buvo aktualu prieš šimtmetį — gyva ir dabar. Anot filosofo, „Nepamirški: kūnui ir širdžiai nešvariem pastojus, nyksta visas žmogus, nyksta visa tauta.“ Ir ką tik iš tikrųjų padarėte, ką iš širdies — „savo žmoniškumo krauju jūs jį atgaivinote! Tuomet pavasaris tėvynei bus atėjęs!“ (1991).
Tokia būtų paskata atsiversti Vydūno raštus, perskaityti jo dramas — kad laiku, kad šviesiau būtų. Juk „vidinis matymas bei pažinimas visada yra nevienodo aiškumo. Žmogaus sąmonė tamsėja ir šviesėja priklausomai nuo to, kaip jis gyvena, kuo jis mėgaujasi, ko jis trokšta, apie ką mąsto ir ką daro.“ Anot Vydūno, „pavasarį reiks pažvelgti į sprogstantį žalumą“. „Lapai, sprogai tinka maistui, kiaušiniai“, „ šiuo laiku bus geriausia jų valgyti“. „Pavasarį valgyti riešutų, figų, duonos su sviestu“, „virtų ryžių, arba lėšukų, avižų, miežių kruopų — ir sutarkuoti žalių burokų, arba sietinių su svogūnais ir krienomis“. „Gyvybė prasilaužia augmenijoje“ — nepamiršti dilgėlių, pienių — virti žalumynų sriubas. Juk „šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas — visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą“. „Dievo valia, matykita, yra, kad žmogus sau žmogumi būtų“.
Šviesokas margumynas, įsiprašantis į vidų
Anot Žemaitės, „Skaitydami daug išmoksit, plačiai žinosit.“ Esama jos Raštų trečiame tome (1992) ir tokių pavasario vaizdų, kurie galbūt ir retai perskaitomi, bet taip švyti, tokia sava dvasia ir akimirksniu apima visą vidų. Ir vis taip užkalbina, kad ir netikėtai, bet su gilesne patirtimi: su žmonių matymais, su jų džiaugsmais, su gamtos nubudinimu. „Saulėta, šviesu. Dangus nusigiedrijo. Sausas vėjelis lengvai pūkšnoja, oras tarytum juokiasi.“ Iš tokių regėjimų — ir iki šių dienų nutiestas šviesos kelias, toks bendrystės suvokimas apie artumos aiškumą. Juk tai paliudija ne vienas praeities ar šių dienų autorius. Tikrai ima daug kas šviestis — išaiškėja ir tikrasis pavasario grožis.
Žemaitės polinkis pasakoti stebint vaizdą, rodos, iš čia pat ir paslaptis, ir sukelianti nuostabą. Tai išskirtinės akimirkos savam gyvenimui. Įspūdis keičia įspūdį, o tie nusiklausymai griebteli šviesesnį spindulį, nutaikytą ir gilėliau: „širdyje, taip seniai skausmų suspaustoje, atsivėrė lygu šviesi aušra meilė, iki šiol nepažįstama“. O juk gamta — atvirų atviriausia, tik klega, skelbia savo gyvastį, išsilaisvina. Ir tos šilumos, tos šviesos dėka — „pakalnėje upelis teka, dar toliau prūdas ar ežerėlis spindi kaip veidrodis prieš saulę.“ Visaip galima šviesti, visokių šviesos margumynų esama — turbūt tokias pajautas reikia ugdytis?
2007 metais pasirodė Romualdo Granausko knyga „Rūkas virš slėnių“ — itin daug šviesos, prasmės ir minčių. „Mintys,— kaip sako autorius,— pakelia žmogų nuo žemės, mintys ir nuleidžia atgal.“ Į šviesingas pavasario dienas, regis, būtina atgręžti tokias rašytojo perduotas dvasinio prisikėlimo akimirkas, kurios mus lydi, kurios sutelkia ir atveria pačios žemaičių žemės pavasario šilumą, giliausiai pareina išgyvenimų prasmės. „Žmogaus atmintis — kaip ta kūdra, į kurią kiekvienas, eidamas pro šalį, gali įmesti jam nereikalingą daiktą. Iš pradžių tas daiktas, aiškiai matomas, plūduriuoja pačiame paviršiuje, vėjas prineša jį tai prie vieno, tai prie kito kranto, bet per laiką įmirksta, įtęžta ir nugrimzta į dugną.“ Taigi — iš tos prisiminimų gilybės — ir visas pasaulis, kuris sklidinas vieno gyvenimo šviesos. O juk gyvenimas, pasak autoriaus — „Gyvenimas pats ir yra tikslas. Ir ta tavo prasmė, ir viskas kitas…“ „Gyvenimo tikslas ir yr pačiame gyvenime, niekur kitur. Gimei — gavai tą tikslą: gyvenk ligi pat paskutinės savo dienos. Ir viskas! O tie norai… Vieni praeis — kiti ateis, visuomet bus.“
Reikėtų prisiminti ir savo aplinką — medžius, sodną, girias, kalnus ir jų gyvastį. Rašytojas Granauskas sutalpina šalia esančios gyvybės buvimą į vieną nedalomą artumą: „kentėjo susitraukęs ir laukė pavasario, o kai iškentėjo, atšilo ir visas apsipylė — žiedais, ar misliji, kad neatsiminė, kieno rankos ir duobes kasė, ir žemes pylė, raišiojo, skiepijo, pirmųjų žiedų laukė… Jeigu atsimena, tai ir galvoja. Medis žiedais galvoja.“ Mintys nukelia žmogų ir sugrąžina — ir prisijaukini, kas įstebėta iš gamtos didybės, kas su paslaptimi. „Geriausia nuotrauka, matyt, bus ta, kurioje juodai blizgantis varnėnas gieda tarp žiedų: pražiojęs snapą tiesiai į saulę, su tos saulės atšvaitu vienoje aky, papurenęs plunksnas, virpindamas sparnus ir pats visas virpėdamas iš džiaugsmo, iš noro tą džiaugsmą išgiedoti, išlieti, paleisti jį nuo savęs tolyn nesvarbu kam: medžiui, žiedui, žmogui ar kitam tokiam pat juodam savo broliui.“
Tęsiant mintis su šviesos margumynais, prabyla ir eilėraščių vaizdų pavasaris, prakalba žmonės, liudija savo gyvenimo teisybes. Poetės Elenos Skaudvilaitės „Upelis šnara“ (1990) — ir apie tėviškės nubudimą, apie šviesos jėgą: „Miške prapuolė kasdienybė:/ Čia aukšta, iškilu ir šventa,/ Kitaip šviesi dienos šviesybė/ Tave užlieja tarsi krantą.“ „Gelmė, kur dangus mus apšviečia,/ Vadinas tėvynė.“ Itin gyvas pavasario laikotarpis — tėviškės tolumos neišsemiamos. „Šviesa tenai didžiulė,/ Akimirka kaip šventė.“ „Nėra širdžiai tėvynės kitos,/ Tik ši, kur tie topoliai mirgantys trys,/ Kur triūsia prie savo nebaigtos/ Erdvės šviesoje nuostabus vyturys…“ Kaip poetė sako, „Praskaidrėjimas“ — „Laukai, į saulę įsisiurbę, bręsta,/ Apėmę kaimą — trobas ir medžius./ Ir taip šviesa šį rytą akyse./ Prie Jūros slėny, skaidrumos apsemtam,/ Šį rytą — pienių ir dangaus šviesa…“ Galima išgirsti ir „Vilties giesmę“: „Giesmė iš meilės savo kraštui pinas,/ Iš tolumų šviesos, žiedelio ir žolės/ Ir iš pragiedruly lemtingo nujautimo,/ Kad amžinai kažkas mane mylės…“ Eina pavasaris — užvaldo širdis, sudėlioja gyvenimo taškus. „Gėlelę pavasaris kviečia,/ Pavasaris būtinas gėlei,—/ Ateisiu tamsybėmis pėsčia/ Trumputei šviesos valandėlei…“ Taigi — tokioje eilėraščių šviesumoje „Upelis šnara“. Ir mes sužinojome, į ką yra nukreiptos poetės Elenos Skaudvilaitės pavasario žmogaus akys, kokia nuotaika jį lydi, kas jo šviesoje yra ir mums artima. Tai irgi paskata stabtelti, apsidairyti — ir tuo, kas skelbiama, realiai įsitikinti.
Vidiniuose šviesumos blyksniuose — pasaulis, regėtas, gyvenimas — nebe paviršiuje. Kažkaip kitaip šviesuma veikia, nepakeičiamas jos artumas. Kiekvienas autorius turi savo įžvalgas, susiduria su aplinkos išbandymais, kiekvieno pavasaris — unikali savasties apraiška. Reikia skaityti. Tegul išlieka dar viena rašytojo Romualdo Granausko mintis — tokia pati — su varnėnu ir sykiu dar kitokį jo šviesumos įspūdį sukelianti. „Tupėjo vienas varnėnas ir čiulbėjo pražiojęs snapelį tiesiai į patekėjusios saulės spindulį“. „Spurdėjo visas, virpino sparnelius, tai atrodydamas kaip mėlynai juodas, tai kaip juodai mėlynas, visas apimtas neapsakomo džiaugsmo: į jo raudoną pražiotą snapelio vidų saulės spindulys švietė tiesiai, ten viduje kažką virpindamas, o gal tįso atgal į saulę kaip koks plonytis auksinis siūlas, ir todėl atrodė taip gražu.“ O juk taip sykiais ir mes matome?.. Ir tokie esame — jaučiantys?
