Kretinga-Telšiai geležinkeliui — 90 metų! Stoties salė būdavo pilna gyvenimo…

2022 m. rugsėjis. Telšių geležinkelio stoties peronai atnaujinti, sutvarkyti puikiai.

2022-ųjų spalį sukako 90 metų, kai Telšiai geležinkeliu susieti su Kretinga. 2026 m. bus 100 metų, kai Telšius apskritai pasiekė pirmasis traukinys. Jis buvo nuo Šiaulių pusės.

Janina Zvonkuvienė

Žinynai rašo, kad pirmieji geležinkelio bėgiai Telšius pasiekė 1926 m., ir tai buvo nuo Šiaulių pusės, nuo Kužių. O štai nuo 1932-ųjų spalio iš Telšių geležinkeliu jau buvo galima važiuoti ir iki Kretingos. Pirmąjam traukiniui iš Kretingos pasitikti Telšiuose buvo pastatytas didžiulis puošnus trijų arkų bromas, dar ir vainikuotas ilgiausiomis vainikų pynėmis. Užrašytas šaunus plakatas „Per Žemaitiją į platųjį pasaulį!“. Dalyvavo daug reikšmingų svečių.
Geležinkelių istorija labai įdomi. Žemaitijoje bene pirmieji geležinkelį turi Mažeikiai. Gana svarbus ir toli siekiantis geležinkelis čia yra jau nuo 1871 m. Nuo to ir Mažeikių miestas išaugo. Stotis kurį laiką vadinosi Muravjovo, gubernatoriaus garbei. Ir kiekvienos geležinkelio stoties gyvenimas visada siejasi su istoriniais, ekonominiais įvykiais, gerai atspindi esamą gyvenimą. Viena mokslininkė esanti parašiusi išsamią Telšių geležinkelio istoriją, bet man nepasisekė to rasti internete. Užtat internetas pats iš netyčių „pasiūlė“ minėtojo bromo ir senosios Kretingos geležinkelio stoties nuotraukų.
Turime vaizdą, kaip atrodė Kretingos geležinkelio stotis, kai į čia traukiniu iš Telšių atvažiavo pirmieji keleiviai. Stotis graži, grakšti, medinė, primenanti Girulių stotį bei netoli esantį Palangos kurortą. Kretinga iki pat dabar yra ta stotis, kur išlipa geležinkeliu atkeliavę Palangos poilsiautojai. Buvo laikas, kai iš labai toli atvykdavo. Likusią nedidelę kelio dalį važiuoja autobusais.
Telšių geležinkelio stotis tikriausiai iš pat karto buvo pastatyta mūrinė, dabartinė. Apytikriai tuo metu, kai bėgiais susijungta su Kretinga. Ekonominę geležinkelio svarbą žino specialistai, vadovai. O šiaip žmonėms traukiniai svarbūs tuo, kad tai puikiausias būdas keliauti. Keleivių būdavo daug. Atitinkamos buvo ir keleivių stotys. Telšių geležinkelio stoties keleivių laukiamoji salė erdvi, aukšta. Atskiroje patalpoje veikė bufetas, kur vyrai stačiomis prie aukštų apvalių staliukų gerdavo „Žigulinį“ alų. (Dabar čia dalis buvusio bufeto patalpų skirta tualetams.) Keleiviai ir praeiviai bufetą labai mėgo. Visada būdavo saldainių, kuriuos bufetininkės įdomiai sudėliodavo į vazas ant paaukštintos kojelės. Popierėlių uodegėles padarydavo pūstas, saldainius mokėdavo sudėlioti dailiu kupolu. Bufetininkės ant galvos visada nešiodavo baltas krakmolytas „karūnas“, dar pasiuvinėtas, pamereškuotas, kad kuo puošniau atrodytų. Kai kada būdavo ir limonado. Kai kada — ir bandelių. Varvėdavo seilelė…
Begales kartų keliauta traukiniais iš Telšių stoties, tiek pat kartų sugrįžta atgalios. Traukinių kartais tekdavo laukti ilgai, nes jie vykdavo sutemus ar naktį… Iš Patausalės atveždavo arkliais ir palikdavo laukti. Tad būdavo laiko į viską įsižiūrėti.
Čia vyko tūkstančiai išlydėjimų, pasitikimų. Liūdnų ir linksmų. Žinoma, liūdniausi — tremtys. Pagarba žinomiems Telšių nenuoramoms menininkams, kurie tremties faktą įmažino čia pačiu vertingiausiu paminklu — (nežinau, kaip tokia technologija vadinasi) į nedideles nerūdijančio metalo plokštes giliai įrašė, atkartojo tremtinių laiškus. Originaliai, taip, kaip jie ir buvo gauti. Jokie kiti paminklai neperduos tokio įspūdžio, kaip šie laiškai ant stoties sienų.
Šios stoties laukiamojo gyvenimas keitėsi. Pati stotis pasikeitė. Bet laukiamojo „tūris“ liko tas pats. Deja, nelikę stotyje puikaus akcento — „Trijų karžygių“. Kai tik praveriu Telšių geležinkelio stoties duris, vos įžengiu į keleivių laukiamąjį iš peronų pusės, visada akys aukštyn, visada mintyse tarsi maldelė klausimas: „Šaunieji karžygiai, ar jūs taip ir nebepargrįšite į savo vietą? Kas jus kur padėjo? Kodėl negrąžina? Ar taip ir nebegrįšit čia?“
Deja. Internete šmėstelėjo seno, labai seno, nebegaliojančio skelbimo likučiai, kur buvo siūlomi pirkti „karžygiai“. Šmėstelėjo mintis: nejaugi čia buvo anie, iš Telšių stoties?
Keleivių salėje priešai duris, kurios iš peronų pusės, aukštai ant sienos kabėjo didelis žinomo dailininko tapytojo, dažnai tapiusio religinius siužetus, Viktoro Vasnecovo (1848-1926) paveikslas „Trys karžygiai“. Šis kūrinys itin tiko aukštai stoties laukiamojo erdvei. Paveikslas atrodė didingai, lyg specialiai šiai paskirčiai ir taikytas. Jis perteikė „nežinomo kelio“ įspūdį, nežinomos ateities paslaptį. Juk panašūs jausmai apima ir stoties keleivį, išsiruošusį į keliones, į nepatirtas savo gyvenimo permainas. Paveikslas dvelkė didingumu, patikimumu. Ant trijų žirgų sėdintys karžygiai narsūs, paslaptingi, iš senovės. Jie daug nujaučia, jie viską įveiks. Laukiant traukinio, į šį kūrinį buvo galima žiūrėti ilgai. Paveikslas buvo dideliame gražiame rėme. Nesu išmanytoja, bet manau, kad kabėjo puikiai atlikta šio kūrinio kopija. Ir tai buvo meniškos sielos žmogaus idėja — šitaip papuošti Telšių stotį. Ilgus dešimtmečius paveikslas vis kabėjo. Nebūtų atėjusi nė mintis, kad kada nors jo čia gali nebelikti. Deja. Jau seniai nebėra. Iš pradžių maniau, gal tik laikinai. Gal grįš karžygiai. Negrįžo. Kai buvo daromas pastarasis stoties remontas, manau, kad nuo tada ir neliko paveikslo. Vargu, ar kas ką žino. Vargu, ar kam rūpėtų aiškintis. O ir vandens jau daug nutekėję. Labai gaila!
Telšiai daug kur išskirtinai gali didžiuotis dailės dirbiniais mieste. Kaip niekur kitur, Telšiuose juntama, jog šiame mieste gyvena neramūs, savo miestui neabejingi menininkai, puikūs profesionalai, profesoriai. Taip ir norėtųsi nukelti kepurę prieš juos ir paprašyti: ar nepabandytumėme kaip nors grąžinti Telšių geležinkelio stoties salei „Tris karžygius“? Didelio formato. Kabėtų aukštai, kur buvę. Juk rastųsi, kas gali padaryti reprodukciją. Turėtų rastis ir žmogus, kuris imtųsi organizuoti rinkti tam reikalui lėšas. Sumestume po svietą pabirę telšiškiai, kad tik karžygiai pargrįžtų. Sumestume, kas kiek galėdami.
Ir dar. Geležinkelio salėje liūdnokai atrodo tos baltos žemos baltos prie metalo „prikaltos“ kėdelės. Jos plono plastiko, lyg labai laikinos. Bet vis tik tokios. Baimė sėstis, rodos, tuo sulūš. Ir lūžta. Nerimtai jos čia atrodo. Žinoma, pasakysite, kad čia yra geležinkelininkų valdos. Jie čia tvarkosi. Taip, geležinkelininkų. Bet Telšiai taigi mūsų. Žemaičių sostinė taigi mūsų. Žinau vieną asmenį, kuris stipriai, kiek tik įmanoma buvo, prisidėjo, kad būtų puikiausiu lygiu sutvarkyti Telšių geležinkelio stoties peronai. Ir tai tikrai padaryta puikiai! Peronas vienas puikiausių. Vadinasi, daug gali ir vienas kokios nors galios turintis žmogus. Kaip tokių aptikti dar, kad Telšių geležinkelio stočiai būtų grąžintas meno kūrinys ir kad kėdės laukiamojo salėje būtų tvirtesnės.
Na, vis tiek — su jubiliejiniais Telšių-Kretingos geležinkelio metais! Sėkmingo kelio visiems! Įdomių pakeleivių, gražių vaizdų pro vagono langus.

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.