Kovo 8 dieną 17.30 val. Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje atidaroma prof. dr. Remigijaus Venckaus fotografijų ir kompiuterinės grafikos paroda ARCHITEKTŪROS TIESĖS IR KREIVĖS, skirta Telšiams, kuri lankytojų lauks iki balandžio 6 dienos. Ta proga pakalbinome patį autorių.
Justina Lukošienė
Prof. dr. Remigijus Venckus yra medijų meno ir kultūros tyrinėtojas, medijų menininkas. 2014 metais Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu R. Venckus – Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Anksčiau dėstė Vytauto Didžiojo, Vilniaus, Kazimiero Simonavičiaus, Šiaulių universitetuose ir Vilniaus dailės akademijoje. Yra 20-ies mokslo straipsnių, 5-ių mokslo pranešimų, skaitytų tarptautinėse ir 20-ies – respublikinėse mokslo konferencijose autorius.
R. Venckus kuria fotografijos meną temomis – atmintis, laikas ir individuali patirtis bei vyriško kūno ir seksualumo interpretacijos. Surengė daugiau nei pusšimtį autorinių parodų Lietuvoje ir 10 užsienyje.
Lietuvoje R. Venckus yra žinomas kaip medijų kultūros ir meno kritikas, recenzuojantis šiuolaikinio meno parodas ir rašantis apie tapybą, fotografiją ir medijas. Jo recenzijose pristatomos parodos, vykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Latvijoje, JAV ir kitose šalyse. R. Venckus yra 420 kritinių straipsnių apie meną ir kultūrą autorius.
– Kalbant apie ištakas… Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado fotografijos menas? Galbūt prisimenate savo pirmuosius darbus?
– Tikriausiai galiu teigti, kad nuo vaikystės mane supo vizualinė kūryba. Juk ne paslaptis, kad XX-ojo amžiaus pabaigoje mūsų visų aplinka jau buvo „prifarširuota“ audiovizualinės produkcijos, o tuo pačiu ir fotografijos. Kita vertus, gyvenimas taip susiklostė, kad būdamas menininku niekada negalėjau reaguoti abejingai į bet kokį meno kūrinį. Nėra meno srities, kuri nebūtų įdomi, neverstų stabtelėti ir pagalvoti. Tad galima teigti, kad ir fotografija labai natūraliai pasibeldė į mano širdį.
Specialiai fotografijos nesistengiau kurti ar jos mokytis. Vis tik ji buvo viena iš daugelio mano meninės kalbos instrumentų. Tačiau galima išskirti tam tikrus mano gyvenimo ir kūrybos žingsnius, vedusius link fotografijos instrumentų arsenalo įvaldymo.
Paauglystėje dėl tam tikrų sveikatos problemų teko ištisas ir nuobodžias žiemos dienas leisti sanatorijoje prie jūros. Tuomet kažkaip prisigalvojau pramogų. Nusprendžiau ne tik piešti, bet ir fotografuoti. Nieko gero anuomet neišėjo… kūriau kažkokį banalybių pasaulį.
Bakalauro studijų metu kurso draugai ėmė fotografuoti sovietmetį menančiu fotoaparatu „Zenit“. Na, man irgi prireikė to fotoaparato… Bet ir anuomet kažkaip nieko įspūdingo sukurti nesugebėjau.
Išvykau studijuoti į Portugaliją. Reikėjo sukurti fotografijų albumą, o aš sukūriau eksperimentinio dizaino knygą. Ir tąkart nieko gero nesugebėjau „prisidirbti“ fotografijos srityje; buvau grynas nevykėlis fotografas. Tik vėliau, kai jau buvau universiteto dėstytojas ir ruošiausi laikyti doktorantūros stojamuosius egzaminus, pabandžiau eksperimentiniu būdu apdoroti savo nuotraukas. Kūrinius išvydo tuo metu jau garsi fotografė ir mano studentė Edita Voverytė. Ji labai operatyviai suorganizavo mano pirmąją fotografijų parodą Panevėžyje. Po to kūrinius pastebėjo dabar labai garsus eksperimentinės fotografijos kūrėjas Gytis Skudžinskas. Jis mano kūrybos parodas suorganizavo Palangoje ir Klaipėdoje. Tad XXI-ojo amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje ir prasidėjo staigi fotografo karjera.
Verti dėmesio pirmieji kūriniai buvo labai keisti. Forma priminė grafiką, o ne fotoatvaizdą. Permąstyti minimalistinius kūrinius ir tai, kas už jų elementarios formos slepiasi, kvietė net pavadinimai: „praėjusi diena“, „nežinomas namas“, kažkieno kambarys“. Sąmoningai vengiant aiškaus pasakojimo, pirmosios parodos buvo pavadintos „Iš praeities į dabartį, iš dabarties į ateitį“. Jau tuomet suvokiau, kad man fotografijoje, kaip ir grafikos mene (kurį studijavau bakalauro metu), labiausiai žavi galimybė eksperimentuoti ir atsitiktinumuose rasti tai, kas niekaip akivaizdžiai nepasirodo fotografuojant, arba tai, kas tiesia neįprastus komunikacijos tarp žmonių ir meno tiltus.
– Ar Jūsų šeimos rate yra daugiau menui neabejingų artimųjų, kurie galbūt taip pat save išreiškia per kažkokią meno formą?
– Mano tėvas buvo auksinių rankų žmogus. Vis ką nors konstruodavo ir prisigalvodavo neįprastos veiklos. Maža to, jis jaunystėje studijavo architektūrą, tad man (tikriausiai) dar šliaužiojančiam kūdikiui tekdavo prabusti ir užmigti tarp brėžinių rulonų. Labai gerai atsimenu, kaip tėvas, palinkęs prie planšetės, braižydavo ypatingai detalius ir sudėtingus urbanistinius kūrinius. Niekaip neatsistebėdavau, kaip jis sugebėdavo ypatingai dailiai rašyti, tai buvo tikri šedevrai.
Gal jautrumo menui geną manyje pasėjo ir abu tėvai. Atmenu, kai vaikystėje, kartais mama, o kartais abu su tėvu, mane tempdavosi į meno galerijas ir įvairius muziejus. Nors ką čia tempdavo, aš net nesipriešinau…
Mano giminėje prosenelės brolis (Jonas Remeika) buvo mokslininkas, kultūros tyrinėtojas, studijavęs Peterburge ir Berlyne. Jis ypatingai domėjosi etno dalykais. Gal tas jo jautrumas aplinkai, noras ją pažinti, grožio regėjimas ir siekis analizuoti, vis dar teka ir mano venomis. Dėdės Jono pavardę aš nuo pat mažų dienų girdėjau tariant mano tetas ir dėdes. Aš tikrai godžiai sugaudydavau bet kokį pasakojimą iš artimųjų apie vieną iškiliausių mūsų giminės atstovų. Aš net ir šiandien jaučiu jam ypač didelę pagarbą, nors niekada jo taip ir neteko sutikti, nors jo portretas ir yra sukurtas mano artimųjų persidengiančiais pasakojimais.
Meno kūrybos magijai pasidavė ir antros kartos pusbrolis Valdas Gideika. Jis yra juvelyras, dabar gyvena Alytuje. Džiugu, jog jis gana tvirtai žengia kūrybos keliu. Tad giminėje esame tik du asmenys, kurie šiandien tikslingai kuria meną.
– Galbūt turite autoritetų meno pasaulyje, kurie Jus inspiravo rinktis menininko kelią?
– Aš tikrai negaliu išskirti autoritetų, nes jais tampa atitinkami žmonės, atitinkamu metu. Manau, kad autoritetai keičiasi visą gyvenimą. Pirmiausiai manyje (vaikystėje), lyg kaitinanti liepsna, degė noras kurti. Kai kitaip negali elgtis, tuomet tiesiog kuri ir nelauki jokio autoriteto apsireiškimo. Net jei nebūčiau turėjęs autoritetų, mane ta pražūtinga liepsna būtų vis tiek deginusi.
Pirmieji autoritetai yra tie, kuriuos regi šalia, ir nebūtinai jie yra susiję su tavo kūrybine ar profesine veikla. Nors su tėvu aš nebuvau labai artimas, bet jo kruopštumas architektūroje buvo vienas iš žavingiausių dalykų. Mamos sesers vyras Rolandas, nors ir nebuvo menininkas, tačiau statybininkas, man vaikystėje tapo taip pat autoritetu. Jis buvo auksinių rankų žmogus, galintis pastatyti bet ką ir bet kur… Dėdė buvo tikro ir galingo vyro įvaizdis. Aš pabrėžtinai teigdavau – kai užaugsiu, būsiu statybininkas, kaip dėdė Rolandas.
Vėliau meno keliu žengti padėjo dailės mokytojai (mokytoja Zita) ir bakalauro studijų laikų dėstytojai dailininkai. Jie ilgainiui tapo ir mano kolegos, ir draugai. Juos verta paminėti: šviesaus atminimo dailininkų pora Gintaras ir Adolfina Martinioniai, grafikas prof. Vaidos Janulis, dizaineris doc. Vilmantas Dambrauskas, menotyrininkas prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, filosofas prof. Gintautas Mažeikis, medijų menininkas prof. dr. Rimantas Plungė. Jie visi yra tie, kurie manimi patikėjo ir mane palaikė. Esu dėkingas jiems už tai, kad mūsų gyvenimo trajektorijos persikirto, o su kai kuriais vis dar tebesikerta.
Žinote, klausime apie autoritetus slypi sudievinimo užkratas. Kuo ilgiau gyveni, nuosekliau ir metodiškiau kuri, tuo labiau pradedi pastebėti, kad visi tavo autoritetai yra gana paprasti, nuoširdūs, tikintys estetikos galia, negalintys be kūrybos gyventi žmonės. Ir vis tik aš arčiausiai savo širdies, labiau kaip draugus ir kolegas, o ne kaip autoritetus, laikau tuos, kurie nuoširdžiai ir pilna širdimi meilės kuria ir kurdami nemeluoja sau.
– Jums teko nemažai ragauti dėstytojo duonos. Kaip, Jūsų matymu, šiuolaikinis jaunimas atskleidžia save kūrybinėje plotmėje?
– Na, aš jau dėstau 20 metų aukštosiose mokyklose. Dabar daugiausiai dėstau Vilniaus Gedimino technikos universitete (Vilnius Tech), esu menų profesorius ir paskaitas skaitau IT inžinieriams, Socialinių mokslų ir menų studentams. Anksčiau esu buvęs instituto direktoriumi ir katedros vedėju. Tad turbūt gana neblogai pažįstu akademinę aplinką.
Man teko matyti, kaip keičiasi studentai, kaip vis labiau jie kuria, derindami įvairias technologijas, o kartais net pasiduoda madai. Sunku atsakyti į šį klausimą, nes mano pirmakursiai studentai jau gali būti ir mano asmeniniai vaikai. Esame skirtingų kartų ir tikriausiai dėl to kartais nevaldomai bambu kaip senas diedas.
Vis tik, įvertinęs tai, kokiame techno-kultūriniame, komunikacijos antplūdžio ir net atvaizdų infliacijos amžiuje jaunimui tenka gyventi, galiu tik užjausti savo studentus. Nors laikmetis ir yra vaizduotę žadinantis, kūrybai provokuojantis, tačiau begalinių dirgiklių srautas, technologijos progreso nuolatinis greitėjimas, bet kokį imlų ir kūrybingą asmenį veda iš proto. Kaip niekad jaunam kūrėjui reikalinga savidisciplina. Priešingu atveju jis tampa neišbaigtų pusfabrikačių gamintoju.
Tikriausiai mano pasvarstymai ankstesnėje pastraipoje ir atsako į klausimą, kokius regiu šiuolaikinę kūrybą studijuojančius savo studentus. Jie yra nepakantūs, skubantys, sudirgę, siekiantys greito rezultato ir trumpai besitęsiančio efekto. Aš negaliu pasakyti, ar tai yra tikrai blogai. Jie tiesiog gyvena kito ritmo ir kitoje kultūroje, kur metodišką kūrybą pakeičia greitas populiarumas ir žinomumas pasiekiamas bet kokia, pačia mažiausia kaina. Jie yra dabarties vartotojų kultūros veidrodis. Galbūt dar reikia laiko, kad įvardintume tai, kas su mūsų studentais yra nutikę. Ir vis dėl to aplanko kažkoks negeras jausmas – viskas ritasi kažkur į nežinią, kažkur ten, kur nėra dugno. Pradedančiųjų kūrėjų menas dažnai atrodo greitas, padrikas, vienadienis, neišplėtotas… Visa tai yra ir įdomu, ir kelia didelį susirūpinimą apie rytojų.
– Kovo 8 d. VDA Telšių galerijoje bus atidaryta Jūsų autorinė fotografijų paroda. Kokį laikotarpį apima parodoje eksponuojamos nuotraukos? Ar jose parodos lankytojai atras užfiksuotus pažįstamus Žemaitijos sostinės architektūrinius objektus?
– Šioje parodoje eksponuojama nuotraukų kolekcija parengta ir sukomplektuota dar 2023 m. sausį. Kūrinių ciklas keliauja po Lietuvą ir Latviją jau antri metai ir galiausiai juos išvys Telšių miesto gyventojai bei svečiai. Didžioji nuotraukų dalis sukurta 2022-2023 metais, tačiau kolekcijoje yra įkomponuoti ir tokie architektūros atvaizdai, kuriuos sukūriau net prieš 10 metų.
Specialiai nesu fotografavęs Telšių, nors atvaizdų kolekcijoje ir yra keli architektūros fragmentai. Vis tik esu kategoriškai nusprendęs nerodyti telšiškiams atvaizdų apie Telšius… Žinote, kažkada esu daręs parodą Berlyne ir apie Berlyną. Toks keistas jausmas susidaro, kai vietiniams gyventojams per atvaizdus pasakoji apie jų pačių aplinką. Man norisi nustebinti ir žiūrovui pasiūlyti naujus vizualinės ekskursijos maršrutus, vingiuojančius po skirtingus miestus, jų skersgatvius ir išskiriant ne visada greitai pastebimas aplinkos detales.
Įrenginėdamas parodą, dažniausiai atsivežu gal triskart daugiau kūrinių nei jų galima išeksponuoti. Galerijos erdvėje parenku tas nuotraukas, kurios labiausiai tinka. Matote, parodoje turi viskas derėti taip, lyg harmoningą ir sudėtingą kūrinį atliktų gerai susigrojęs orkestras.
– Kiek jau esate surengęs autorinių parodų?
– Autorinių parodų skaičius jau artėja link devyniasdešimt. Daugiau nei dešimt esu surengęs užsienyje. Tad didžioji dalis kūrinių demonstruota Lietuvoje. Beje, esu dalyvavęs daugiau nei pusšimtyje grupinių parodų. Panašų skaičių parodų esu kuravęs Lietuvoje ir užsienyje.
– Ar Jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Kaip pavyksta su jomis susitvarkyti? Kas Jus įkvepia kurti?
– Laikotarpių, kai nieko nekuriu, nevadinčiau krize. Tuomet ilsinu smegenis. Krizės man nėra pažįstamos, nes kuriu tuomet, kai noriu kurti, fotografuoju ir sumontuoju į vientisą kompoziciją tai, kas man patinka. Žinote, negyvenu iš meninės kūrybos. Todėl ji yra mano laimė ir džiaugsmas. Kuriu tik taip, kaip noriu. Jei užsigeidžiu, galiu kūryboje būti ir Dievas, ir velnias, jei noriu – galiu visus pasiųsti ant trijų raidžių arba gėrėtis savimi kaip didžiausias ir nepasotinamas narcizas. Kūryba – tai gyvenimo ir meilės puota.
Mane įkvėpti gali daug kas. Nėra svarbus įkvėpimo šaltinis. Savęs kažkokiais būdais neskriaudžiu ir nežeminu, galbūt dėl to mūzos ateina savaime, net nekviestos. Kita vertus, turiu tokią vaizduotę, kad ji kartais trukdo net užmigti, o juolab nieko neveikti ar susitikti su bičiuliais. Dažniausiai vėlų vakarą stengiuosi nieko nekurti, kad liktų laiko poilsiui.
Man nesuprantamas pasakymas, jog nėra idėjų ar įkvėpimo. Manau, kad idėjų ir įkvėpimo nebuvimas yra susijęs su tuo, kad kūrybą, vaizduotę ir mąstymą kažkaip išskaidome, nebandome susieti. Juk kurti meną – tai yra tas pats, kas labai įtemptai ir giliai mąstyti. Gal dėl to esu linkęs manyti, kad meno kūrimas kartais yra sudėtingesnis procesas nei mokslininko atliekamas tyrimas.
– Kiekvienas menininkas per savo kūrybą siunčia kažkokią žinutę. O kokią žinutę Jūs siekiate ištransliuoti per savo fotografijos meną?
– Kai pažvelgiu į savo kūrybos evoliuciją, tai dažniausiai regiu anksčiau plėtotas labai sudėtingas temas. Šiandien noriu kurti labai paprastai ir aiškiai. Noriu, kad mano žinutė būtų aiškiai koncentruota, vestų konkrečia kryptimi bei atvertų filosofinį kūrinio gylį. Taip jau nutiko, kad paskutiniuosius dešimt metų plėtoju kūrinių temas, kurios yra apie pojūčius („Žvilgsnis“, „Kvėpavimas“, „Gurkšnis“). Tad per fotografijos atvaizdą bandau klausti apie pojūčius ir rasti atsakymus. Labai įdomu, nuotrauka juk negali visų pojūčių perteikti, bet kai tik bandau prisiartinti prie kokio nors pojūčio, pavyzdžiui kvapo, atvaizdas pagimdo kažkokį vizualinį paradoksą. Ir vėl pirmuoju smuiku ima groti eksperimentai.
Kita mano kūrybos linija yra vyriški aktai, kurių seniausią ciklą „Aš esu kitas“ pradėjau kurti dar 2002 metais. Vis šį ciklą tebeplėtoju. Jame keliu klausimą apie seksualumą, tapatumą, kūno grožį ir prasmę. KITAS nuotraukoje arba KITO atvaizdas yra tarsi kvietimas pabandyti nusišalinti ir nuo savojo atvaizdo. Tai drąsus kvietimas permąstyti, kokias prasmes, kokį pasakojimą plėtoja kūnas kaip vizuali forma ir perkeltinė prasmė tuo pačiu metu.
– Kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?
– 2023 metų birželį pradėjau tapyti. O jei tiksliau pasakius, grįžau į vaizduojamąją dailę. Paskutinis mano tapytas kūrinys buvo 2012 m. Anksčiau nesu surengęs nė vienos tapybos parodos. Tad kovo 15 dieną Janinos Monkutės-Marks muziejuje (dabar Kėdainių krašto muziejus) vyks mano tapybos debiutas. Šalia tapybos akrilu, taip pat eksponuosiu ir skaitmeninę tapybą. Šiai parodai parengiau ir naująjį startą žymintį manifestą, kurį (kaip ir būsimą ateities parodų maratoną) ženklina pavadinimas „Laisvė ir atsitiktinumas“.
– Dėkoju už pokalbį.