Valdoviukų programos sau ir liaudžiai
Atšniokščia seimelio rinkimai. Ką valdoviukams daryt? Ogi pasakas su laiminga pabaiga liaudžiai sekt. Sėdi valdoviukai, kankinasi pasaką kurpdami, ale mintys vos velkasi smegenų vingiais. „Gal žvakeles ant visų kapų uždekim. Dėkos žmogeliai…“ — išlemeno amžinasis nenuovoka Husaras. Maršalka Saulė Pirmasis būt Husarą delnu pritrėškęs ar it kokį rūmininką botagu išvanojęs. Nevalia. Husaras raudonųjų roželių sąraše — antroj vietoj.
„Aha, gal paporinkim liaudžiai ką dūšią glostančio“, — siūlo Vilė Prokuratorė. Hm, o ką? „Nu, rašykit“, — užsimerkė Vilė Prokuratorė. Muzikantas paseiliojo plunksną, laukia. Visiems pabodo. „Vaikystė seniai nužydėjo, pasakėlės išdulkėjo… Reik pasakų knygos“, — susizgribo Vilė Prokuratorė. Pasiuntė Husarą parnešt. Anas partempė zuperinį maišą knygelių. Išdalijo visiems. Skaito. Atkuto. Vaje, kiek tose pasakose gero. Ir kad prapliupo. Alfreda Šventoji pirmoji: „Je, rašyk, po smerčio kiekvienam atversim rojaus vartus, bo per seimelio rinkimus visiems nuodėmes atleisim“. „Tai kad tokios teisės neturim!” — suspiegė ekskregždutė Vilmutė Veidmainė. „Blia, varguoliai, investuosim į žynius, anie pasižadės atleist tiems, katrie už mus balsuos“, — atrišo mazgą Z.Enka. Kai taip, gerai. Vienas punktas yra. Ko dar žmogeliams reik? Auksinų. Rausiasi pasakose, ką anose apie auksą plepama. Bėda. Kur auksas, ten ir kipšas. O nelabasis už auksą gviešiasi sielų. Valdoviukams gaila jas pinčiukui prakalt. Viską girdintis ir matantis Velnias pats prisistatė. Kasosi ragus į menės staktą, gundo: „Nu, kas jums tos sielos? Kaip vanduo vietoj šnapso, tuščia jų“. „E… — baiminasi Muzikantas. — Gal mūsų sąžines imtum?“ Kipšas kad nusižvengė: „Anos baisiai purvinos, nė peklai šveist netinka“. Nusispjovė nelabasis ir išrūko.
Visgi be aukso — blogai. Nebalsuos žmoneliai. „Nu, sakykim, kad, parėję iš namų, ras po lova po auksiną, užteks varguoliams“, — vėl gelbsti Z.Enka. Raukėsi, raukėsi valdoviukai, bet prisiminė, ką kipšas apie jų sąžines sakė. Bene nuo žmogelių durninimo sąžinės labiau pajuos? „Eeee… gi čia papirkinėjimas, žandarai užuos…“, — tirta raudonųjų roželių ekonomikos guru Reminis Jogas. „Čia tik pažadas, bene mes mulkiai, kad auksinais varguolius lepintume“, — atrėžė darbinių naujagimė Daivutė.
„Vo, pasakos skiedžia apie sūriais grįstus kelius, dešromis tvertas tvoras, lašinių paltimis dengtus stogus. Ką manot?“ — teiraujasi raudonųjų roželių pilkasis kardinolas A.Domas. Muistosi valdoviukai: kažkaip neįtikinama. „Ko galvas kvaršint, pasakose — žmogelių slapčiausios viltys. Įrašom!“ — sutarškėjo Vilė Prokuratorė.
Bet tas auksas neišdulka iš valdoviukų galvų. Kaip pasakytų psichoanalizės probočius Froidas, žvanga auksas valdoviukų pasąmonėje. „Ė, yr skylė, pralįsim. Žadėkim: kiekvienam duosim po meškerę susigaut auksinę žuvelę“, — atkuto Anglius. „Čia tik sveiko proto dešiniesiems, liberalams“, — supeikė maršalka Saulės Pirmasis. Pasirieję pasiliko prie pažado pabert po lovomis auksinų.
Ale reik kažko tikroviško. Nu, ko? Sugėlė Husarui dantį, siūlo: „Pažadėkim, kad kiekvienam skaudančius dantis nemokamai išlupsim“. Šįsyk maršalka Saulė Pirmasis vožė jam kumščiu į sprandą. „Nu, kodėl, galima, bet be nuskausminančių: anie baisiai brangūs“, — gina Husarą A.Domas.
Dar išskaitė pasakose apie auksinius kiaušinius dedančias vištas. „Apie vištas ir kiaušinius nė šnypšt! — pyktelėjo Muzikantas. — Dabar susirašykim, bičiuliai, ir tie, kas nesat bičiuliai, bet esat bičiuliai dūšiomis, ką iš tiesų veiksim. Iš dūšios rašykim, savo krauju pasirašykim, tėvu motina prisisiekim niekam tos programos neištarškėt“.
Skaitykim ir mes, ką anie dėl savęs pasižadėjo. Husaras nusipirks vieną savivaldovybės rūmų kamarą, taps bendraturčiu. Paskui už grašius, kaip bendraturtis, nusipirks visus savivaldovybės rūmus ir išnuomos A.Domui, o tas pernuomos savivaldovybei. Dar parduos Germanto namus. Nusamdys tą patį turto žinovą, kaip ir dėl Telšių karietų parko. Gražiai ten durną kainą įraitė, užtat valdoviukų visos kišenės auksinų prisigrūdo, vos kelnės nenusmuko. Nu, įvertins Germanto namus, prakals Senkai Jantariukui, tas atkatus atseikės. Kas dar liko neišparceliavota? Viską alei sukežusios valdiškos trobelės susirašė valdoviukai. Nu, susirentė planą, kiek atkatų iš pirklių, meistrų, fabrikantų išsunks ir kaip dalinsis. Dar įsipareigojo viens kito gimines įdarbint. Valdoviukai trina delnais: gera programa. Liaudžiai programa iš pasakų surėdyta, valdoviukams — iš tikrų lobių. Išsiskirstė. Langą pamiršo užvert. Pačiupo tą slaptą programą Batuotas Katinas ir rytą pakabino turguje. Minios žmogelių skaitė, skaitė. Sutraškėjo, sugirgždėjo lupami tvorų mietai ir grindinio akmenys. Šniokščia savivaldovybėn įsiutusių žmogelių banga.