Kultūros vertybių likimai ginkluotų konfliktų fone
(Pabaiga. Pradžia Nr. 32)
Pranešimas skaitytas Varniuose Kultūros dienos proga 2015 m. balandžio 15 d.
Antanas Ivinskis
1940 – 1941 m. Žebenkave. Adolfina Pečkauskaitė
(Giminės Lenkijoje surinktos medžiagos duomenimis)
1939 m. rugpjūčio 23 d. sudarytas Molotovo-Ribentropo paktas, o rugsėjo 1 d. įvykdytas mūsų kaimynės Lenkijos užpuolimas ir jos pasidalinimas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Ypač tie, kas turėjo giminystės ryšius ir artimuosius, gyvenančius Lenkijoje, jautė ir adekvačiau vertino Lietuvai gresiantį pavojų. Ilgai nerimauti neteko: 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, kraštą užėmė raudonoji armija. 1940 m. liepą Žebenkavo dvare apsilankė jauni agitatoriai ir nurodė, kad visi čia esantys turės balsuoti liepos 21 d. rinkimuose į „Liaudies seimą“. Žebenkavo šeimininkę Adolfiną Pečkauskaitę ir tuomet dvare laikinai apsistojusius Lenkijos pilietybės giminaičius stebino, kad paliepimas balsuoti buvo ir jiems, Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjusiems.
Tuo pačiu metu jau sklido kalbos apie žemių nusavinimą. Žebenkaviškių kaimynas Vaitkevičius, turėjęs pareigas, panašias kaip geodezininko ar žemėtvarkininko, ramino esą nėr ko dar nerimauti — žemės reforma, jei nori ją atlikti gerai, trunka metus ar dvejus. Tačiau greitai paaiškėjo, kad jis apsiriko. Jau 1940 m. rudenį prasidėjo žemių parceliacija. Iš valsčiaus atvykusi komisija vaikščiojo po valdą ir smaigstė kuolus, išdalindama dvaro žemę atskiriems kumečiams ir bežemiams (dėl parceliacijos, tada trukusios vos kelis mėnesius, Lietuva plušės ir grumsis ne mažiau 20 metų). Po to „kas minutę“ atvažinėdavo kažkokios komisijos. Viena jų skubotai ir neprofesionaliai surinko iš salonų senuosius paveikslus ir šeimos relikvijas. Kita komisija užsiėmė maistu ir žemės ūkio derliumi, taip pat neliko nepasirūpinę ir raugintais kopūstais, išmatavo liniuote esamą jų kiekį nuo viršaus statinės, kuri stovėjo rūsyje.
Pranešta, kad į gyvenamąjį dvaro namą bus sukeltos gyventi ūkio darbininkų šeimos. Tuo momentu šeimininkė A. Pečkauskaitė apsisprendė sunaikinti visus giminės istorijos dokumentus, kuriuos saugojo viename iš kuparų. Sakė, nenorinti, kad tie dokumentai patektų į nepageidaujamas rankas ar kumečių būtų naudojami kaip makulatūra. Paprašė giminaičių, kad šie juos sudegintų. O degintojai vėliau prisiminė matę senų įdomių dokumentų net iš 16 šimtmečio, surašytų senąja rusų kalba.
Apgyvendinus šeimininkės name buvusius darbininkus, A. Pečkauskaitei paliktas tiktai vienas kambarys. Ir nepaisant, kad dauguma buvusių darbininkų ją gerbė, dėl sovietų propagandos radosi tokių, kurie A. Pečkauskaitę laikė „liaudies priešu“. Nedraugų turėjo ji ir tarp brakonierių, su kuriais daugel metų, kaip garbinga medžiotoja ir žemės savininkė, kovojo. Nerimaudami dėl savo likimo, 1941 m. birželio 14 d. į Žebenkavą atėjo tie patys A. Pečkauskaitės artimi giminaičiai, tačiau tetos jau neberado. Name įtariai juos nužvelgė pagrindinis iš buvusių kumečių Jankauskas (kurį jie laikė komunistuojančiu) ir pranešė, kad anksti rytą šeimininkė kareivių išvežta.
Po kelių mėnesių, kai jau Lietuvą buvo užėmę vokiečiai, tiems giminaičiams pasitaikė proga vėl aplankyti Žebenkavą. Vaizdą rado jie tragišką. Po tų kelių mėnesių nuo Pečkauskaitės ištrėmimo (o tuo metu niekas tikro jos likimo nežinojo) gyvenamąjį namą rado neįtikėtinai buvusių kumečių nuniokotą: baldų nebebuvo, sienų apmušalai nuplėšyti, grindys išardytos.
Nalenč-Gorskių saugotų kultūros vertybių likimas 1944 m.
(Prancūzijoje saugomo archyvo duomenimis)
Regina Žukienė „Žemaičių saulutėje“ 2015-02-27 d. Nr. 3 glaustai, tačiau ne visur teisingai rašo: „Lietuvą okupavus sovietams, Biržuvėnų ir Šaukėnų dvarai buvo nusavinti. Ona Gorskienė su dukra Janina persikėlė į Šaukėnus, apsigyveno dvaro oficinoje. Išvažiuodami iš Biržuvėnų, šeimos porcelianą užkasė sode.
Šaukėnų dvaro rūmuose įsikūrė ligoninė. 1943 m. buvau nuvažiavusi į Šaukėnus pas draugę Barborą Klemanskytę. Jos tėvas Pranas Klemanskis tuo metu buvo Šaukėnų policijos nuovados viršininkas. Šaukėnų medikai surengė vakarėlį ligoninėje, buvom pakviestos ir mudvi su Barbora, jau buvome „panelės“, baigusios 6 gimnazijos klases. Man įkrito galvon gydytojo pasakymas: „Buvusi šio dvaro savininkė ponia Gorskienė gyvena kumetyne, turi ravėti daržus“. Sekmadienį nuėjusios į Šaukėnų bažnyčią, pamatėme klaupkoje sėdinčią ponią Gorskienę su dukra Janina. Jos kaip ir anksčiau buvo su skrybėlaitėmis, baltomis pirštinaitėmis, tik veidai buvo liūdni ir suvargę…
Iš Šaukėnų jos išvažiavo į Vilnių, o po karo emigravo į Lenkiją kartu su kitais repatriantais iš Lietuvos. Antanas Gorskis buvo architektas, jis jau anksčiau buvo išvažiavęs į Lenkiją. Po karo jis atsidūrė Prancūzijoje“.
Atitaisant šios ištraukos netikslumus, vaizdą dėl Nalenč-Gorskių ir jiems priklausiusių vertybių likimo pieščiau maždaug taip. Paskelbti dvarų parceliacijos dokumentai rodo, kad 1940 m. visos žemės iš Biržuvėnų (381 ha) ir Šaukėnų (173,25 ha) dvarų, kuriuos valdė Nalenč-Gorskių šeima, buvo atimtos kartu su pastatais. Likti Onai Gorskienei su dukra Biržuvėnuose, o sūnui Antanui Šaukėnų dvare nebuvo jokių galimybių. Iš to, ką iki šios dienos žinome, išeitų, kad išvykdami Biržuvėnų šeimininkai 1940 m. dvaro rūmų sandėliuke (špižornėje) užkasė porcelianą, tarplubyje viršum kabineto sukrovė dvaro istorijos dokumentus bei fotografijų albumus, o oficinoje, kairiame jos flange, ties pastato vidurio siena, po grindimis padėjo įvairius marmurinius gaminius — stalviršius. Visi šie nurodyti daiktai šiais laikais įvairiomis aplinkybėmis surasti, žinoma, liko Lietuvoje, tačiau ne giminės nuosavybėje.
Išvykusią iš Biržuvėnų dviejų Gorskių šeimos moterų (motinos Onos ir dukters Janinos) šeimą priglaudė ilgametis šeimos bičiulis Šaukėnų klebonas kan. Jonas Staševičius savo klebonijoje. Čia jos praleido pavojingiausią momentą, pasakojama, porą ar daugiau mėnesių. Vėliau gyveno dvaro teritorijoje stovėjusioje oficinoje. Taip moterys išvengė bent jau sovietinės tremties.
Šaukėnų dvaro savininkas Antanas Nalenč-Gorskis (Onos sūnus bei Janinos brolis), paveldėjęs iš 1940 m. dar prieš okupaciją mirusio tėvo namą Klaipėdoje, apsistojo jame. O kadangi buvo gimęs 1902 m. Wiesbadene, jam, kaip apsigyvenusiam uostamiestyje, be vargo suteikta Vokietijos pilietybė. Taigi nors būdamas sąlyginai arti, be specialaus leidimo ir vizos Šaukėnuose likusių motinos ir sesers lankyti negalėjo, vis dėlto globą joms teikė.
Galiausiai 1944 m. į Lietuvą žengiant sugrįžtančiai raudonajai armijai, A. Gorskis įvykdė pavyzdinį ir įsimintiną planą: išvyko į Vokietijos gilumą, kaip jisai pats rašė, ties Kretinga paskutinėmis valandomis kirsdamas Lietuvos – Vokietijos sieną prieš ją uždarant 1944 m. liepos 11-ąją. Pasiekęs Vokietijos gilumą iš ūkininkų gavo įdarbinimo sutikimus seseriai ir sau, ir, šiais dokumentais remiantis, Janina Gorskytė su motina Ona 1944 m. vėlų rudenį spėjo atvykti į Vroclavą (Breslau — tuomet, kaip ir Klaipėda, Vokietijai priklausiusį miestą). Į Vroclavą buvo adresuoti ir siunčiami lagaminai iš Šaukėnų, kuriuose ne tik reikalingiausi drabužiai, daiktai, bet ir giminės istorijos dokumentai — tiksliau Šaukėnuose saugota jų dalis — iš anksto A. Gorskio suruošta ekstremaliam išsiuntimui. Visa tai sėkmingai atkeliavo traukiniais, kaip, beje, ir moterys. Visi susitiko Vokietijoje, iš kur, nematę pabėgėlių stovyklų vargo, atkako į Pietų Prancūziją.
Čia Janina sutiko iš Žemaitijos pažįstamą grafą Joną Nagurskį ir už jo ištekėjo. Antanas susipažino su moterimi iš kilmingos Bispingų, gyvenusių LDK teritorijoje, giminės. Vedė, po 1950-jų įsigijo nuosavybę Grenoblio pašonėje, valdą atstatė, pavadino Vila Samogitia vardu, kaip įmanydamas ją puoselėjo su daugybe Žemaitiją ir Šaukėnų dvarą primenančių elementų. Palaikė dalykinius ryšius su Lietuvos Respublikos atstovu prie Apaštališkojo Sosto Stasiu Lozoraičiu. Iš atstovybės išsirūpino Lietuvos Resublikos pasus sau ir motinai, jų galiojimą be pertrūkio prasitęsdavo net iki 1964 metų.
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje A. Gorskis susirašinėjo su Žemaitijoje likusiais pažįstamais, su kuriais bendravo laisvos Lietuvos laikais ir pas kuriuos buvo palikęs saugoti dalį kultūrinių vertybių. Deja, šis susirašinėjimas parodė slogią Lietuvoje likusių jo pažįstamų asmenų padėtį ir net galimai kai kurių atsiskleidusias prieštaringas pažiūras. Dar vieną kultūros vertybių dalį, galutinai palikdamas Šaukėnus, A. Gorskis buvo paslėpęs giminės laidojimo koplyčios kriptoje. Statant naująją Šaukėnų bažnyčią, 1988 m. tos vertybės necivilizuotu būdu surastos ir kol kas laikomos pradangintomis.
Nalenč-Gorskių buvo nueitas savitas vargo kelias, įgyvendintas sudėtingas bei gana sėkmingas būdas apsaugant giminės kultūros vertybes, jas išsaugant. Norėčiau pabrėžti kas nebuvo niekam žinoma, tai Nalenč-Gorskių asmeninis apsisprendimas ir emigracijoje likti Lietuvos Respublikos piliečiais! Mūsų akyse tai jiems kelia pačią didžiausią pagarbą ir galėtų įkvėpti tinkamo elgesio sunkiaisiais Tėvynei ir asmeninei egzistencijai momentais.