1940–1941-ųjų metų gyvenimo Varniuose spalvos
Liudininko Antano Kulevičiaus prisiminimai
Antano Kulevičiaus atsiminimai laikraščio skaitytojams jau žinomi iš pasakojimo apie Žebenkavo dvarą (2014 11 08, Nr.127). Šįsyk siūlome juos toliau skaityti, sužinant, kokiomis mintimis 1940 m. birželio sovietinę okupaciją priėmė Lietuvos kareiviu būdamas A.Kulevičius, kaip jis suvokė ir pavaizdavo to aštraus laikotarpio Varnių situaciją 1941 metais.
Parengė Antanas Ivinskis
Kariuomenėje
Mūsų kuopos karininkai pradėjo nerimauti ir tarpusavyje susijaudinę kalbėtis. Man kilo įtarimas, kad kariuomenėje vyksta kažkas rimto. Buvo įsakyta lovą iš kareivinių persinešti į raštinę, kad ir nakties metu galėčiau reikalui esant naudotis telefonu. Ir tikrai naktį kai kada teko siųsti kareivį į miestelį kviesti karininką.
Užsiėmimų metu laukuose pastebėdavome atokiau ant kalvos stovintį rusų karininką, kuris per žiūronus stebėdavo mūsų pratybas. Mat Lietuvoje po Vilniaus sugrąžinimo 1939 m. buvo dislokuota per 2000 rusų karių. Vieną rytą visas mūsų batalionas buvo suvarytas į salę. Bataliono vadas be jokių įžangų pasakė: „Šiandien rytą Tarybų Sąjungos kariuomenė peržengė Lietuvos sieną pagal vakar įteiktą ultimatumą. Lietuva ultimatumą priėmė ir jokių susirėmimų tarp mūsų ir rusų nebus. Šiandien, o gal rytoj Raudonosios armijos kariai gali pasirodyti ir Varniuose. Įsakau dėvėti išeiginę uniformą, sutikti tarybinius karius mandagiai, vengti bet kokių konfliktų“.
Kitą dieną kareiviai Motiejaus Valančiaus darželyje laistė gėlynus. Šį M.Valančiaus biustą prižiūrėjo mūsų dalinys. Apie 12 valandą išgirdome mušamo būgno, o paskui ir lyg trimito garsus. Metę darbą, nuėjome prie kareivinių pastato (dab. — muziejus), stebėjome Raudonosios armijos dalinio atėjmą.
Važiavo vežimas ilgomis vežėčiomis, dviejų arklių tempiamas. Vežime sėdėjo keli kareiviai, apsivilkę pilkomis milinėmis, o trys kareiviai pūtė dūdas ir vienas mušė būgną. Vieni karių daliniai pravažiavo pro mūsų kareivines, o kiti pasuko Tverų pusėn. Nedaug jų buvo, gal dvi kuopos. Žiūrėjome į pravažiuojančius svetimos kariuomenės karius ir tylėjome, o vienas mūsų kuopos kareivis, vokiečių tautybės, grįžęs į kareivines, paėmė savo karabiną ir sudaužė jo buožę sakydamas, kad mums ginklai nebereikalingi. Už tai jo niekas nenubaudė, o kareiviai, buvo galima pastebėti, pritarė.
Prasidėjo mūsų kariuomenės naujas gyvenimo etapas. Pašlijo drausmė, nes vadai nebekreipė dėmesio į karių ruošimą. Brazinskas kažkur dingo, kuopos vadas Balandis pakeistas kapitonu Juodžiumi. Po kiek laiko pasikeitė ir bataliono vadai. Buvo vedama daugiau pamokų salėje, vis daugiau aiškinama būti kultūringiems bendraujant su TSRS kariais. Vis dažniau pas mus ėmė lankytis raudonarmiečiai, naudojosi mūsų pirtimi. Daug mūsiškių karių mokėjo rusiškai, ypač vietiniai rusai. Nepasakysiu, kad vietiniai rusai būtų džiūgavę Raudonosios armijos atėjimu. Raudonarmiečiai atrodė skurdžiai, blogai aprengti.
Kartą jie pakvietė mus atvykti į svečius. Surikiavo, lyg būtume varomi į bažnyčią. Žygiavome dainuodami. Nuvedė į Palūksčio kaimą prie Lūksto ežero, į mums jau žinomą aikštelę, kur vykdavo gegužinės. Parodė kinofilmą, galėjome pasivaikščioti ir pasivaišinti grikių koše su arbata. Nemėgome grikių košės, todėl mažai kas ją valgė. Filmą rodė, kaip traktoriais gaudoma žuvis.
Buvo mitingas, bet ką ten kalbėjo — nesupratau. Mudu su vietiniu rusiuku eiliniu Metlovu nuėjome toliau į mišką, rodžiau jam vietas, kur teko būnant mažam bėgioti. Rusiukai Metlovas ir Gusarovas mūsų kuopoje buvo mano draugai. Vėliau su Metlovu išėjome į miestelį pasivaikščioti. Sutikome du raudonarmiečius, vienas — jaunesnysis seržantas. Jie mus užkalbino ir apsidžiaugė sutikę laisvai kalbančius rusiškai. Ilgokai vaikščiojome Varnių miestelio mediniais šaligatviais, spoksojome sustoję prie parduotuvių langų. Parduotuvių — daug ir įvairių. Vitrinoje pamatęs kabančius sprindžio storumo lašinius, vienas raudonarmietis pasakė, kad tokius lašinius greit gamins ir Rusijos fabrikai. Mes su Metlovu ėmėme juoktis, o šis nustebęs spoksojo į mus.
Praėjus savaitei, vėl įsakymas — apsirengti išeigine uniforma ir stoti į rikiuotę. Dabar mus vedė į Varnių miesto turgavietę. Jos viduryje, šalia Vasiliausko kiosko, stovėjo žaliais vainikais papuošta didžiulė tribūna. Į tribūną pakilo apie dešimt žmonių, iš kurių kelis pažinau — tai kalviai L.Zemblys, Kimbaras, laikrodininkas V.Rubavičius, račiai Dambrauskas, S.Ūbartas ir kiti. Mitingo metu aplink tribūną iš visų pusių buvo pilna žmonių. Ypač daug moterų ir vaikų. Kas mane stebino — dauguma buvo šventiškai pasipuošę, daug vaikų stovėjo su gėlėmis rankose. Mitingą atidarė komunistų partijos Varnių sekcijos sekretorius Ūbartas, kuris įžanginėje kalboje pašaipiai pasmerkė prezidentą Smetoną.
Netrukus liepos 21 dieną surengti rinkimai į Lietuvos seimą. Jo pirmininku išrinktas Justas Paleckis. Po rinkimų įvyko dideli pasikeitimai kariuomenėje. Įvesta „politrukų“ (politinių vadovų) tarnyba. Kuopos „politruku“ paskirtas būtinosios tarnybos jaunesnysis puskarininkis Karbauskas. Jo teisės lygios su kuopos vado. Reiškė, kad kuopos vadas Juodis buvo tik formalus asmuo, o visą tvarką vedė „politrukas“, kuriam iš digenalinės medžiagos pasiūta graži uniforma su penkiakampe žvaigžde ant rankovės. Ėmė agituoti geresnius kareivius stoti į jaunųjų vadų mokyklą, į tą pačią mokomąją kuopą, į kurią aš dėjau viltis ir troškau patekti. Šį kartą atsisakiau, matydamas betvarkę kariuomenėje ir nujausdamas bręstančius baisius įvykius.
Praėjus kiek laiko, gautas įsakymas mūsų batalionui ir 4-ojo pulko baterijai, kuri stovėjo Varniuose, keltis į Vilnių. Varniuose dislokuotas kariuomenės dalinys per daugel metų buvo sukaupęs kareivinių bibliotekoje daug knygų, žurnalų, laikraščių įrištų komplektų, enciklopedijų. Bataliono „politrukas“ leitenantas, kažkada buvęs kunigu, davė nurodymą visą literatūrą išmesti pro langą, o ją surinkę kareiviai išneš į šiukšlyną. Prasidėjo siaubingas chaosas. Varnių miestelio gyventojai, ypač vaikai, plaukte plaukė į dalinį, rinko išmestas knygas ir žurnalus bei nešėsi į namus. Vėjas apie kareivines išnešiojo popierius, kurie nuklojo visą aikštę. Atvažiavo rusiški sunkvežimiai („palūtarkos“), apsirengę kautynių uniforma, susėdome ir išvažiavome į Telšius, kur kraustėmės į paruoštus prekinius vagonus. Iš Telšių į Vilnių mūsų traukinys riedėjo net visą savaitę. Ilgai stovėdavo stotyse, praleisdamas pravažiuojančius traukinius su rusų kariuomene.
Poilsio, miego trūkumas alino kareivius. Maistas blogas, atrodė, kad Rusijoje tik grikiai teauga. Visai dingo sviestas, cukrus. Dabar mums buvo gardi grikių košė ir nesaldi arbata.
Civiliniame gyvenime
Grįžęs iš kariuomenės ruošiausi ūkininkauti. Kartą Varnių turguje sutikau Zenoną Rubavičių. Zenonas mane iškvailino sakydamas, kad mus, naujakurius, kaip ir visus ūkininkus, suvarys į „kolchozus“ ir aš tapsiu „kolchozninku“. Jis jau dirbo Varnių vartotojų kooperatyvo pirmininku, nes ratų dažytojo darbai sustojo. Priėmiau jo pasiūlymą ir pradėjau dirbti Varnių kooperatyvo maisto parduotuvės pardavėju. Darbas parduotuvėje vyko sėkmingai, gyvenome gerai.
1941 m. birželio 14 d. priešpiet prie mano parduotuvės gatvėje sustojo rusų sunkvežimis, kuriame sėdėjo Žebenkavo dvaro dvarininkė mums gerai pažįstama Adolfina Pečkauskaitė tarp dviejų kareivių, rankose laikančių šautuvus su durtuvais (…). Uždaręs parduotuvę, išėjau į miestelį pasidairyti. Mačiau daug sunkvežimių, pravažiuojančių Telšių link, kuriuose sėdėjo moterys, vaikai, saugomi ginkluotų kareivių. Varnių girininkas (Rekašius — A.I.), senas žmogus, invalidas, vaikščiodavo lazdele pasiremdamas, mačiau, kaip jį sodino į sunkvežimį ir išvežė.
Varniuose kilo panika. Žmonės, ypač moterys, vaikščiojo išsigandę ir verkė. Varnių pašte dirbo jauna simpatiška mergina. Atėjo jos suimti ir išvežti. O ši mergina draugavo su vaikinu, kuris buvo komjaunuolis, dirbo vienoje įstaigoje. Sužinojęs, kad atėjo suimti jo merginos, jis ėjo visur, kur galėjo, t.y. pas valsčiaus partorgą, komsorgą, valsčiaus pirmininką, prašė, maldavo palikti jo merginą, nes ruošiasi vesti. Niekas negalėjo nieko padėti. Vaikinas atsisakė iš darbo ir kartu su mergina išvažiavo į Sibirą. Pavydėjau tam tauriam vaikinui jautrumo ir ištikimybės mylimajai.
1941 m. birželio 21 d. buvo šeštadienis. Dar lovoje išgirdau automašinų motorų gausmą. Pasiėmęs ant rankų sūnų, išėjau į gatvę, o čia daugybė sunkvežimių. Juose — sėdi vyrai, moterys, vaikai. Vėl masiškas žmonių trėmimas — pamaniau. Viename iš sunkvežimių pamačiau gerai pažįstamą merginą — Bronę Mikutavičiūtę, kuri Tauragėje tarnavo pas valdininką. Pastebėjusi mane ji šaukė: „Karas prasidėjo, Tauragė ugnyje, vos spėjau pusnuogė išbėgti“. Kareiviai evakavo Tauragę, o ji atvažiavo į Varnius. Palikęs sūnų namuose, nuskubėjau į savo parduotuvę. Čia spietėsi daugybė moterų ir visos iškėlusios rankas šaukė, prašė duonos, pyrago gaminių. Jos žmonos rusų karininkų, kuriuos po pietų evakuos, t.y. išveš į Rusiją. Per porą valandų išpardavėm visus maisto produktus.
Vakare mums, komjaunuoliams, liepė budėti miestelyje. Aš vaikščiojau su sekretore Sara Skavidaite. Nieko ypatingo nepastebėję išsiskirstėme. Atėjo birželio 22-osios popietė — laikas iš krosnies imti iškeptą duoną. Buvusioje Bolniko karčemoje buvo didelė krosnis — duonos kepykla. Kepėjas pradėjo traukti iš jos duoną. Išgirdome lėktuvų gausmą. Išbėgau į gatvę ir pamačiau tris vokiečių karo lėktuvus juodais kryžiais. Du lėktuvai nuskrido Telšių link, o vienas, ties kareivinių teritorija padaręs posūkį, numetė tris bombas. Tą patį momentą pasigirdo baisus sprogimas ir iškilo dūmų su liepsna stulpas. Varnių miestelio medinių namų langų stiklai išbyrėjo. Kepėjo nebebuvo, nes visi Varnių miestelio gyventojai išbėgo po sprogimo į Debesnas. Varnių rinkoje (centrinėje gatvėje) bėgiojo katės ir šunys. Varniai persikėlė į Debesnų krūmynus.
Nuotraukoje: Reorganizuotas Lietuvos kariuomenės dalinys Varniuose 1940 metais. Antano Drukteinio nuotrauka.