Pagirgždūčio, Nevardėnų, Siriškės žmonių egzekucijai — 70 metų
1944 metais Nevardėnų kaime Kūčių vakarą kažkam įskundus rusakalbiai raudonosios armijos kariai sudegino Bronislavos ir Vlado Montvydo ūkį. 1945 metų liepos 25 dieną Telšių apskrities Varnių vlsčiaus Nevardėnų kaime NKVD kariuomenės 130-ojo pasienio pulko kareiviai ir NKVD Varnių vlsčiaus poskyrio stribai, siekdami sunaikinti Vlado Montvydo būrio partizanus, vykdė karinę–čekistinę operaciją.
Antanas Ivinskis
Ko nesudegino — nušovė
Per kruviną egzekuciją apsuptos ir padegamaisiais šoviniais apšaudytos gyventojų Mykolo Antanavičiaus, Stepo Gužausko ir Dirmeikių sodybos. Bandę pabėgti iš degančių pastatų partizanai ir gyventojai — nušauti, kiti sudegė.
Dūmai ir degančių kūnų kvapas sklido po visą Varnių valsčių. Vietiniai gyventojai gerai pažinojo baisios akcijos vykdytojus. Tai įvyko tų pačių kaimų gyventojų iniciatyva, nes Vl.Montvydo partizanai už išdavystę buvo nušovę Semenkovų dukterį. Vėliau broliai Semenkovai mėgdavo pasigirti, kad susitvarkė su Vl.Montvydo banditais.
Apie šią šiurpiausią egzekuciją Varnių valsčiuje, įvykdytą sovietų jėgos struktūrų, padedant vietiniams skundikams, dokumentai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (f, k-1, ap. 3, b.1702, l.128; f. K-11, ap. 1, b. 3676, l. 179); rašoma veikale „Lietuvos gyventojų genocidas“, t. 2, A-J, p. 74-75, 571, taip pat knygoje „Erškėčių keliu“, t. I,
liudijama Senųjų Varnių mirimo metrikų knygoje.
„Kalvotoji Žemaitija“ rašė
1999 m. liepos 24 d. laikraščio 83 numeryje „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redaktoriaus pavaduotojas Alvydas Ivoncius publikavo Girgždūtės kalno kryžiaus statytojos Valės Gečaitės – Šneiderienės pasakojimą apie šių kaimų tragediją. Prieš 70 metų, šv. Onos vardinių išvakarėse, po kaimus pasipylė NKVD kareiviai, jiems talkino vietiniai rusai Lakcionas, Semenkovas, Grigorijus Gusarovas. Netrukus kaime suliepsnojo Dirmeikių sodyba. Vienas Dirmeikiukas bandė bėgti, tačiau jį peršovė ir sužeistą pro duris įstūmė į degantį namą. Norėjo sudeginti ir Gečų sodybą. Atėjo apie 20 kareivių, pareikalavo dokumentų. Pasirodo, Antanas Gečas tarnavęs kariuomenėje, tad neišdrįso. Dirmeikių sūnus Stanislovas tuo metu tarnavo kariuomenėje. Grįžęs vaikščiojo po sudegintą sodybą, susirgo. Jį priglaudė Petras Gusarovas.
Po Dirmeikių, Gužauskių, Antanavičių šeimų sudeginimo kelias dienas dar budėjo kareiviai. Žmonės bijojo prieiti arčiau, tačiau nujautė, kad atsitiko kažkas baisaus. Nes viską, ką matė ganydamas gyvulius, papasakojo Petras Gečas. Kaip tik jis regėjo, kaip pašautą Dirmeikių sūnų įstūmė į degantį pastatą ir užrėmė duris. Enkavedistams reikėjo ne sušaudyti, o žiauriai nužudyti. O tai jau genocido akcija — karo nusikaltimas.
Kai kareiviai išsinešdino, žmonės išdrįso prieiti prie sodybų degėsių. Pamatyti vaizdai ir nesuvokiamas čekistų žiaurumas pribloškė. Ant Dirmeikienės buvo užgriuvęs pečius. Nebegyva motina laikė priglaudusi į apdegusią drobulę suvyniotą mažiausią vaiką. Kitų vaikų palaikai gulėjo prie lovos, o tėvas su pašautu sūnumi — prie durų. Sodyboje žuvo septyni Dirmeikiai, juos palaidojo kaimynai Pagirgždūčio kaimo kapinaitėse.
Kunigo pasakojimas
Garbės klebonas kanauninkas Jonas Petrauskis, Pagirgždūčio kaime šventindamas metalinius kryželius, pastatytus Dirmeikių šeimos sudeginimo ir palaidojimo vietoje, išgirdo apie kraupią šeimos tragediją. Dirmeikiai palaidoti miškelyje netoli sudeginto gyvenamojo namo. Dabar ta vieta apaugusi krūmais.
Kraupi tragedija įvyko Stanislovui Dirmeikiui tarnaujant tarybinėje armijoje. Stanislovas dalyvavo mūšiuose užimant Berlyną. Pasibaigus karui, kariškai apsirengęs grįžo į Varnius. Nuvykęs į tėviškę, neberado tėvų, brolių, seserų. Septyni šeimos nariai sudeginti gyvenamajame name, saugant ginkluotiems NKVD pasienio pulko kareiviams ir Varnių vlsčiaus poskyrio stribams, kad neiššoktų pro langus. Mačiusieji pasakojo, kad po gaisro, sugriuvus namui, rado visus sudegusius ir rankomis susikibusius.
Stanislovas atvyko į NKVD Varnių vlsčiaus poskyrio būstinę, Rokitų (dab. M. Daukšos) gatvėje, prisistatė esąs sudegintos šeimos sūnus ir paklausė: „Ką man dabar daryti? Namų nebėra. Tėvų nebėra, kitų šeimos narių — taip pat nebėra. Likau vienui vienas. Kur man dabar prisiglausti? Grįžau iš tarybinės armijos, dalyvavęs mūšiuose imant Berlyną.“ Enkavedistai išklausė. Griežtai, kaip jiems įprasta, pasakė: „Eik kur nori ir daugiau nebeateik“.
Toliau Stanislovas kunigui skundėsi: „Ne tik neturėjau kur gyventi, bet ir ko valgyti. Geri kaimynai laikinai priėmė. Norėjau ir kitos pagalbos už nuopelnus kare 1940-1945 metais“.
S.Dirmeikis antrą kartą kariška uniforma apsivilkęs atėjo į NKVD būstinę Varniuose. Jam ir vėl griežtai pasakė: „Jei tu dar kartą ateisi pas mus, išvešime į Sibirą, pas baltąsias meškas“. Nuo to karto bijojo susitikti NKVD kareivių.
Sovietmečiu S.Dirmeikio valdžia neužjautė, nors jis net šešetą metų tarnavo tarybinėje armijoje, dalyvavo mūšiuose šturmuojant Berlyną. Vėliau Stanislovas sukūrė šeimą, dirbo kolūkyje — kaip ir visi aplinkinių kaimų gyventojai.
Kitos versijos
Autoritetingas žemės ūkio specialistas, verslininkas ir lietuvių literatūros leidybos mecenatas Česlovas Karbauskis, augęs gretimuose Klubokuose, apie 1945 metų liepos 25-ąją kalba kaip apie pirmąją savo gyvenimo dieną, kurią aiškiai atsimena. Įstrigo neįprastas namiškių subruzdimas ir moterų klyksmas kieme. Jis taip pat įvardija Semenkovų išdavystes, kaip priežastį ekzekucijai, teigdamas, kad Semenkovas dargi pats vaikščiojo kartu su NKVD kareiviais ir pirštu rodė, kurias šeimas sunaikinti.
Deja, visiškai priešingai tenka suprasti taip pat kaimynystėje augusios Viktorijos Daujotytės supintą literatūrinę aliuziją į tariamus kaltininkus — Montvydo partizanus. Jos knygos „Gyvenu viena“, išleistos 2013 m. (170-171 psl.) pastraipa aiškia užuomina nurodo, kad egzekuciją atliko „atėję iš miško“. Šiurpu, kad ši visiška netiesa pasakyta savo kaimynų — prisidėjusių prie egzekucijos ir nužudytųjų — atžvilgiu. Kaimynams nebuvo įmanoma nežinoti.
Tai antras man žinomas vietinės istorijos faktas, apverstas nuo kojų ant galvos. Panašiai pasielgta Pavandenės ir Janapolės 1941 m. sukilėlių atžvilgiu, kai Zeferinas Jonutis „Tiesos“ laikraštyje publikuotame straipsnyje pralaimėjusiais kautynėse prie Biržulio ežero įvardijo vokiečių kariuomenę. Būta priešingai. Talkinant sukilėliams Biržulio sąsmaukoje buvo sumušti raudonosios armijos daliniai, o kareivių palaikai, karui pasibaigus, 1946 metais palaidoti šalia Motiejaus Valančiaus darželio įrengtose sovietinių karių kapinėse.
Iš mirimo metrikų knygos
Siriškės kaime nušauti: Juozapas Jasevičius, Tadaušo — 45 m., žmona Benigna Bendikaitė – Jasevičienė, Lino, sūnus Vaclovas, dukros Bronislava, Juzefa.
Nevardėnų kaime nušautas Kazimieras Lileikis, Pranciškaus — 41 m. Nevardėnuose sudegė Valerija Jasevičiūtė, Leono Jesevičiaus ir Zofijos Šliogeraitės dukra — 12 m.
Sudegė namuose Nevardėnuose Steponas Gužauskis, Jokūbo — 48 m. Nevardėnuose sudegė Bronislava Giržutaitė, Stanislovo — 25 m. Kartu su ja ir vaikelis Česlovas — 6 mėn.
Sudegė namuose Nevardėnuose Mykolas Antanavičius — 53 m., žmona Barbora Kunickaitė – Antanavičienė — 57 m., jų sūnūs Zenonas — 16 m., Pranas — 13 m., Nijolė Antanavičiūtė, Alfonso — 1 m.
Nušautas kambaryje Nevardėnuose Stanislovas Verkis, Viktoro.
Iš viso 1945 m. liepos 25 d. nužudyta ne mažiau 23 asmenų iš Nevardėnų, Pagirgždūčio, Siriškės kaimų.
Išskyrus Dirmeikius, visus liepos 27-ąją palaidojo kunigas vikaras J.Lemančikas Varnių parapijos kapuose. Dirmeikių mirusieji nebuvo registruoti Senųjų Varnių mirimo metrikų knygoje. Mat saviškių neliko nė vieno, o kaimynai gal nesusiprato, nes laidojo ten pat kaime ir be kunigo. Vėlesniais metais iš šių trijų kaimų dar ištremta į Sibirą 91 žmogus!
Prabėgo 70 metų. Minėtuose kaimuose iš senųjų gyventojų mažai kas belikę. Kai kurie dar ir šiandien nedrįsta kalbėti apie šį karo nusikaltimą. Surinkau žinias ir skelbiu spaudoje, kad šiurpi mūsų visų istorija nežūtų, o ateityje ją vertinant būtų pastebėtos visos grimasos.
Alfonso Beresnevičiaus nuotraukos (1999 07 24).