„Kalvotosios Žemaitijos“ metrikoje akį patraukia data: 1941 m. balandžio 19 d. Tai leidinio ištakos, žyminčios, jog šiais metais laikraščiui — 75-eri metai. Juose slypi ir kita jubiliejinė data: kovo mėnesį sukako 25-eri, kai leidžiamas nepriklausomas Telšių apskrities laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“.
Ne vieną dieną suko galvas žurnalistai, kaip šiuos du persipynusius jubiliejus švęsti. Nutarta juos paminėti taip, kad ilgai išliktų atmintyje — pasodinti Spaudos giraitę, į talką sukviečiant visų Telšiuose leidžiamų laikraščių redakcijų darbuotojus. Juolab, kad spaudos žmonės skolingi medžiams, nors neįmanoma suskaičiuoti, kiek krito girių, iš jų gaminant spaudiniams popierių.Urėdas Bronislovas Banys parinko puikią vietelę, pakeliui prie Ilgio ežero poilsiavietės. „Įsileidžiam į gerąją trobą“,— šypsodamasis kalbėjo miškininkas, turėdamas galvoje, jog geresnio plotelio giraitei sodinti neįmanoma surasti.
Telšių girininkijos girininkas Egidijus Kęsminas, jo pavaduotojas Zenonas Rutkus, eigulys Vaclovas Kungys stropiai paruošė vietą giraitei sodinti, atgabeno sodmenis ir su želdinimo inžiniere Lina Serviene laukė talkininkų. Jų sugužėjo nemažas būrelis. Prie „Kalvotosios Žemaitijos“ dabartinių ir buvusių žurnalistų prisijungė „Telšių žinių“ ir „Penktadienio žemaičio“ redaktorės Vilima Meškauskienė ir Lina Dijokienė su savo bendradarbiais. Atvyko ir „Šatrijos“ literatų klubo prezidentė bei neetatinė „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio korespondentė Adolfina Varnelienė.
Koks renginys be rajono valdžios vyrų. Kadangi meras Petras Kuizinas išvykęs Vokietijon ir, pasak laikraščio redaktoriaus Algirdo Dačkevičiaus, „tarptautinius“ sveikinimus perdavė telefonu, atvyko vicemeras Kęstutis Gusarovas. Su juo drauge ir Savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas. Jie, taip pat kolegiškų leidinių redaktorės pasveikino „Kalvotosios Žemaitijos“ darbuotojus su švente ir įteikė atminimo dovanų. S.Urbonas redaktoriui A.Dačkevičiui įteikė Savivaldybės administracijos padėkos raštą. Pirmiausia pasodintus ąžuoliukus apjuosė eglaitės. „Tai bus kailiniai girių galiūnams“,— juokavo E.Kęsminas. Likusiame plote tarp gamtos padovanotų jau styptelėjusių pušaičių pasklido berželiai. Kol talkininkai darbavosi, buvo įbetonuotas tautodailininko Stepono Kamino padirbdintas ir padovanotas ąžuolinis žymeklis su užrašu „Spaudos giraitė. 2016“.
Vėliau Ilgio ežero poilsiavietėje talkininkai nuo žvarbaus vėjo gynėsi gurkšnodami arbatą ir vaišindamiesi gardžiais „Žemaitijos pieno“ produktais.
Mezgėsi šiltas pokalbis, nors tądien dangus, tarsi primindamas permainingą leidinio kelią, parodė beveik visus metų laikus: lijo, krito snaigės ir biro žirnio dydžio ledukai, bet pro kamuolinius debesis dosniai retkarčiais spindulių pažerdavo saulė.
Šildė ir „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio ilgametės bičiulės bei uolios spaudos talkininkės Elenos Mažeikienės iš Tučių laiškas, gautas talkos išvakarėse:
„Gerbiami „Kalvotosios Žemaitijos“ leidėjai!
Kartu su pavasariu atėjo ir brandi laikraščio sukaktis — 75-eri. Sveikiname Jus visus, linkėdami stiprybės, kantrybės, lakios minties, įžvalgumo ir… nedilstančios plunksnos.
Aš šį laikraštį pradėjau skaityti vos išmokusi sudėti žodžius. Pas tėvą, kaimo siuvėją,1947-aisiais, kur ateidavo kasdien daug žmonių. Matyt, tėvas norėjo pasididžiuoti, kad vaikas jau moka skaityti ir kiekvienam atėjusiam liepdavo paskaityti. Prenumeruojančių kaime buvo vienetai, tad sekmadieniais babunelė po Mišių užeidavo į paštą ir pasiimdavo. O paštas buvo Nevarėnuose, babunelė kas antrą sekmadienį ten ėjo, nes Trimėsėdžio kaimas, kur mes tuo metu gyvenome, priklausė Nerimdaičių parapijai. Tokia mano pažinties pradžia su šiuo mielu leidiniu, besitęsianti iki šiol. O vaikai prisimena tą šiltą vakaronę vėlyvo rudens vakarą redakcijoje… Paskui Jūsų atvykimą į Tučius… Su a.a. Jakovlevos bulbišnikais… Su TPD nariais… Su Gregoru Fischer… Gaila, kad šios dienos nesulaukė žurnalistas Aloyzas Pintveris, fotografas Algirdas Banys. Kad jau nėra Justinos Baltuonienės, Staselės Semenavičienės, Joanos Misiūnienės… Daug ko, kurių buvimas, straipsniai, pabendravimai išlikę atminty.
Ilgai rinkome, su vaikais ir anūkais pasvarstydami vis, dovaną… Nusprendėme: tegul arbata (o tai — vaistas ir maistas), sušildžiusi, paguodusi, nuraminusi ne vieną savo skaitytoją, šildo ir toliau. Iki 100-ojo jubiliejaus… Ir dar ilgiau…
Kuo geriausios kloties kiekvienam Jūsų kolektyvo nariui — su meile ir pagarba — Elena Mažeikienė ir jos vaikai“.
Laikraščio redakcijos darbuotojai dėkoja visiems sveikinusiems, taip pat talkininkams ir tikisi, kad Spaudos giraitė savo kylančiomis viršūnėmis džiugins pakeleivius, liudydama plunksnos brolių bičiulystę, kuri stiprėja tik laiko išbandymuose. („KŽ“ inf.)