„Gyveni, kad suprastum…“ Apie literatūrologą, rašytoją Adolfą Sprindį
Nuo A.Sprindžio, Vilniaus universiteto dėstytojo, novelisto, gimusio ir augusio Varniuose, mirties praėjusį gruodį sukako 30 metų, nuo gimimo pernykštį sausį — 95-eri. Neliko jo gimtosios sodybos — mirus seseriai, brolis pardavė sklypą, o naujieji savininkai pastatą nugriovė. Liko tik vienišas kapas senųjų kapinių centre, rūpestingai prižiūrimas mokytojos M.Jovaišienės. Atsiverskime gimnazijos muziejuje likusį 1998 m. rašytą moksleivės JŪRATĖS VOZBUTAITĖS rašinį. Jo autorė, remdamasi savo įspūdžiais, A.Sprindžio kūriniais, jo artimųjų prisiminimais, pabandė keletu štrichų nupiešti A.Sprindžio paveikslą.
Vlada Vengrienė
„Viskas Varniuose man taip pažįstama, artima širdžiai: namai ir nameliai, seni medžiai, laisvai išsišakoję virš jų žemų stogų. Vienas kitas storulis klevas netgi šaligatvio viduryje atsistojo — gal kad galėtų pasisveikinti su kiekvienu praeiviu, pajusti žmogaus rankos šilumą? <…> Dauguma senųjų namų panašūs vienas į kitą, bet vienas mūsų gatvėje man jau nuo vaikystės atrodė keistas: ilgas ilgas, su dviem priebučiais šiauriniame gale. Buvo labai smalsu pamatyti jame gyvenančius žmones. Sužinojau, kad tai senovinis pastatas, kurio viename gale gyveno žmonės, kitame buvo laikomi gyvuliai, „o per vidurį — amatininko dirbtuvės. Prieš kelerius metus ant vienos jo priebučio sienos atsirado didoka lenta su žmogaus atvaizdu ir užrašu: „Šiame name gimė mokslininkas ir rašytojas Adolfas Sprindis.“
Buvau, rodos, aštuntokė, kai skaičiau Žemaitės „Marčią“ ir mano atmintin įstrigo tokie mokytojos žodžiai: „Adolfas Sprindis, galima sakyti, buvo įsimylėjęs Žemaitę, žavėjosi jos ryžtu ir atkaklumu.“ Tada mano vaizduotėje vėl šmėkštelėjo tas keistas, ilgas, geltonai dažytas namas. Juk jame gyventa to garsiojo A.Sprindžio! Portretas kabo mūsų literatūros kabinete. Pagyvenęs vyras šiek tiek graudžia, lyg sutrikusia veido išraiška. Sužinojau, kad jo giminaitė — mūsų mokykloj dirbusi mokytoja M.Jovaišienė, kad kai kurie varniškiai tapo jo kūrinių prototipais. Darėsi vis įdomiau. Perskaičiau „Ateina šeštadienis“, „Mėlyną kalną“, „Atsisveikinimą su Varniais“, kibau į romaną „Ne visiems lygiai“. Radau daug įdomių ir tikroviškų istorijų, gyvą pasakojimą, lengvus, gražius sakinius su žemaitiškais žodžiais. Buvo žingeidu daugiau sužinoti apie rašytoją, kuris gimė, augo ir kūrė taip netoli mano gimtojo namo.
Iki tol man atrodė, kad rašytojai — nepaprasti žmonės: be ydų, be jokių blogų minčių, savo išprusimu kažkur toli toli nuo mūsų, paprastų žemės gyventojų. Tikėjausi ir apie A.Sprindį išgirsti kažką panašaus. Kas jau kas, o jo jaunystės draugai ir kaimynai man vienu balsu turės tvirtinti, kokia tai tobula ir nuostabi buvo asmenybė. Mano dideliam nustebimui, tai ne visai pasitvirtino. Kodėl? Ogi iš vienos bobulytės lūpų nelauktai išriedėjo tokie žodžiai: „Pamanyk, kas per įžymybė — Sprinduks! Net lentą prikalė… Na, jis pats tai gal ir nieko, tačiau jų šeima, jo brolis… O sesers vyras koks buvo!..“ Mane tai gerokai suglumino. Kas tai? Pavydas ar kažkas daugiau? Dar atidžiau įsižiūrėjau į rašytojo akis nuotraukose, lėčiau verčiau atsiminimų ir kūrinių puslapius. Nesigailiu, kad mano įsivaizdavimas apie rašytojus su šventųjų aureolėmis sudužo. Tikrai, juk jie tokie pat žmonės kaip ir mes.
„Skaudus nerimas, nepasitenkinimas, siekimas pabėgti nuo kasdienybės rutinos, nuo savo minčių — mano kūrybos impulsas“,— prisipažino A.Sprindis, jau tapęs ne tik žinomu literatūros tyrinėtoju, bet ir rašytoju. Jo charakteryje tų prieštaringų dalykų, man rodos, buvo labai daug. Iš kur jie? Iš prigimties? Iš vaikystės, kuri nebuvo labai laiminga? O ir laikai, kurie teko jo daliai, labai jau dramatiški… Gal grįžkim į pradžią — į rašytojo vaikystę. Daug gerų žodžių išgirdau apie jo tėvą, „Adolio tėvukas buvo žmogus apsišvietęs, daug ką žinojo papasakoti iš įvairių karų, revoliucijų ir nelaisvių, kuriuos jam teko pergyventi. Buvo graudingos širdies, dažnai ašarų nesulaikydavo“ (J.Bartkus). Ir tuoj pat išgirstu rašytojo prisipažinimą: „Esu pernelyg jautrus ir lyriškas. Dažnai jaudinuosi dėl menkniekio, ir ašara nėra man svetima“. Iš vaikystės draugo J.Bartkaus pasakojimo: „Prisimenu, mokytojas Kaupas darydavo išimtį Adolfui jau antroje klasėje — duodavo skaityti knygų (taip elgdavosi tik su labai gerais mokiniais)“.
Mokytis sąlygos nebuvo lengvos: „Žiemą ir rudenį tuose pačiuose kambariuose, kur gyveno, buvo dažoma; prikrauta brikučių ir rogučių, kraštuose sudėtos lovelės, stalelis ir viskas, taip jie čia dirbo, miegojo ir mokinosi. Visa jų šeima dažė, taip padėdami tėvui, kuriam buvo truputį paralyžiuota ranka“ (J.Bartkus). Rašytojo sesuo J.Stankienė pasakoja, kad vargas dar pagilėjo, kai šeimą paliko mama. Gerai, kad tėvas buvo geras, bet vaikystė be motinos — neatitaisoma skriauda. Adolfas, atrodo, skaudžiausiai kentėjo dėl motinos išdavystės, neatleido jai visą gyvenimą. „Kai mama mirė, laidoti parvežėm į Varnius. Adolis, atsimenu, pasakė: „Nors motina ir mirusi, bet aš jai nedovanoju“ (J.Stankienė).
Kai skaičiau apsakymus apie gamtą ir medžioklę, niekaip negalėjau suderinti dviejų, mano nuomone, priešingų dalykų: meilės gamtai, subtilaus jos grožio pajautimo ir medžiotojo negailestingumo. Rašytojo dukra Jūratė persako tėvo žodžius: „Be galo mėgstu būti gamtoj, tačiau ne žuvis, ne zuikutis svarbu, o miško šnaresys, vėjo šneka ar vilnių plazdėjimas“. Tai gal tik A.Sprindžio novelių personažai tokie azartiški medžiotojai, o pats autorius buvo iš tų, kurie tyčia prašauna? „Neramaus, ūmaus, kartais net „karštakošiško“ būdo buvo tėvelis, bet gamtoje jis pasikeisdavo“ (dukra).
Prieštaringi ir A.Sprindžio atsiliepimai apie Varnius: kartais jam Varniai būdavo tiesiog nusmurgęs miesčiūkštis, kartais — gražiausias pasaulyje ir visą gyvenimą mylimas miestas. Ir skausmo, ir džiaugsmo jis čia patyrė. Gal dėl to taip ir mylėjo? Čia patirtos nuoskaudos ir įkvėpimo minutės, tėviškės meilė, pastangos ją labiau įžiebti žmonių širdyse, įamžinti didžiuosius savo krašto žmones, noras atsidėkoti tiems, kas padėjo, skatino kurti. Gražiai apie tai kalba jo dukra: „Tėvelis buvo tikras žemaitis, varniškis patriotas, nors pažino ir mylėjo visą Lietuvą, buvo išvaikščiojęs kiekvieną jos žemės pėdą. Kai kur nors važiuodavom drauge, galėdavo be sustojimo pasakoti apie kiekvieną pakelės vietelę: čia nušovęs zuikį, čia turėjęs gerą draugą, ten augęs ąžuolas, ten tekėjęs upelis, kuriame veisėsi vėžiai. Varniai jam buvo visų miestų miestas. Didžiavosi turtinga kultūrine ir istorine Varnių praeitim. Besidarbuodamas Vilniuje ar vasarodamas Aukštaitijoje, vis pasiilgdavo Varnių. „Lėksiu į Varnius“,— sakydavo. Ir lėkdavo <…>. Varniuose jis jausdavosi laisvesnis. Galėdavo dėvėti ką norėdavo ir, įsispyręs į sandalus ir laisva eisena, plačiais mostais žingsniuodavo prie Lūksto“. Ir paskutinį kartą, 1986-ųjų gruodyje, parlėkė į gimtinę… Per baltą, šalčio sukaustytą Lietuvą, didelio būrio draugų lydimas… Gimtoji žemė nutildė visas vidines dramas, sutaikė visus konfliktus.
Skaitydama prisiminimus apie A.Sprindį ir jo kūrybą, suvokiau, kad gyvenimas iš tiesų nėra gėlėtas kilimas, kaip mes kartais stengiamės įsivaizduoti. Nelengva vaikystė anksti pašaukė Adolfą ieškoti teisybės. Išeitį siūlė pogrindinė spauda — žavėjo socializmo idėjos. Kaip pasakoja J.Bartkus, dar būdami paaugliai, jie su Adolfu suartėjo su pogrindine spauda, platino lapelius apie socialinę nelygybę, Lietuvą okupavus rusams, buvo pakviesti dirbti komjaunime, o „Adolfą, kaip gabų, jau pasimokiusį, pakvietė į Komjaunimo CK. (…) Dar nesupratome, kad teks skaudžiai nusivilti, nes jau buvo pradėta ieškoti aukų žmonių ir mūsų kultūros naikinimo mašinai. Vienas nusivylėme anksčiau, kitas vėliau, nuomonės sutapo. Socialinės pažangos ir teisybės nebuvo“. Taigi 1940-aisiais 19-metis jaunuolis pakliūva į valdžią. Ar negalėjo dėl to apsisukti galva? Tie parašai po klasikų — Maironio, M.Valančiaus — raštų pašalinimo iš bibliotekų aktais… Galima tik įsivaizduoti, kiek sąžinės kančių, kiek nepasitenkinimo savim teko dėl to vėliau patirti! A.Sprindis rašys: „Karas atėmė džiaugsmą, sutrypė svajones. Dar daugiau — griuvo iliuzijų bokštai…“ Ar nebuvo visas rašytojo gyvenimas — tų bokštų griuvimas? Gal iš to ir nepasitenkinimas, ir juodos mintys? Deja, mes to nebesužinosime — rašytojas mirė per anksti. Reikia atidžiai skaityti jo kūrybą, reikia dar kartą perversti „Povilą Višinskį“, „Žemaitę“, įsiskaityti į atsakymus žurnalistams, ir suprasime, kad savo veikla ir kūryba rašytojas stengėsi išpirkti savo jaunystės paklydimus. Bet maudulys krūtinėje vis tiek neišnyko… „Valančių jaučiu Varniuose, tėviškės žmonių šnekoje, sodriame sąmojyje, tiesiog eigastyje, lydi jis mane ir kūrybiniame polėkyje“,— sakė 1981 m. Nuo 1940-ųjų buvo praėjusios keturios dešimtys… Paskutinis darbas — monografija apie vyskupą M.Valančių — liko tik pradėtas… Gal tai ir būtų buvęs didysis atsiprašymas?
Gyvenimo kasdienybė ir poezija — tai dar vienas, gal svarbiausias A.Sprindžio konfliktas. Ar ne dėl to kankinasi romano „Ne visiems lygiai“ pagrindinis veikėjas Vincas Tutinas? Bet labiausiai man įsiminė nedidelis apsakymas „Mėlynas kalnas“. Sekė medžiotojas Jonis paskui pabėgusį zuikį, bet paviliojo jį mėlynas kalnas, rudens laukų ir miško grožis, debesų didybė. „O jis jautė tylų džiugesį. Šiandien jį žavėjo, vedžiojo kalnas. Mėlynas kalnas“. Bet kiek nedaug tokių dienų žmogaus gyvenime… Kartais net sunku būdavo patikėti, kad viename žmoguje gali taip susipinti priešingybės: jautrumas, lyriškumas ir praktiškumas, smulkmeniškumas. „Mane visada valdė nuotaika ir nulėmė aštrokus poelgius“,— prisipažino pats rašytojas. „Lyg šiandien girdžiu, kaip nuoširdžiai pasipiktinęs skundžiasi, kad per maža susilaukęs pagarbos J.Paleckio kolūkio renginyje, o po keleto minučių jau lyriškai, viską pasaulyje pamiršęs pasakoja apie P.Višinskio aukojimąsi vardan mūsų kultūros (mokyt. V.Vengrienės prisiminimai).
Manau, daugeliui kyla klausimas: kam šioje žemėje reikalingas aš? Tinkamiausią atsakymą radau A.Sprindžio romane „Ne visiems lygiai“: „Gyveni, kad suprastum, kam gyveni, kad išmoktum visa savo esybe jausti pasitenkinimą gėriu, grožiu, aplinka“. Taigi, kad ir koks daugialypis būtų žmogus, kad ir kaip viena savo pusę būtų įsikabinęs į žemę, anot V.Gėtės, „kita, prakilnesnių siekimų apimta, nenugalimai veržias į žvaigždynus“. Ir veržiasi ne tik iš didmiesčių, bet ir iš tokių mažų miestelių, kur šaligatvių vidury stovi medžiai, norintys pasisveikinti su žmonėmis…“
Nuotraukoje: Adolfas Sprindis su giminaičiais (pirmas iš kairės).