Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmenybės šviesa
Yra Sankt-Peterburgo archyve byla Nr. 21, pradėta 1867 m. sausio 19 d., baigta 1871 m. spalio 31 d. Joje kaltinami vyskupai A.Beresnevičius ir M.Valančius: „…Jų veiklos tikslas — kurstyti maištingas užmačias tarp vietos gyventojų ir prieštarauti vyriausybės planams. Beresnevičius turi didesnės įtakos privilegijuotai klasei, o Valančius — liaudžiai, iš kurios pats yra kilęs“. Taigi, kodėl Vyskupas M.Valančius turėjo tokią didelę įtaką žemaičiams, kas nulėmė milžinišką jo autoritetą visai lietuvių tautai?
Vlada Vengrienė
Iš tiesų vyskupas Valančius dirbo gimtojo krašto labui bene juodžiausiais Lietuvos istorijoje laikais, tamsiausios priespaudos naktį, kai net mūsų Tėvynės vardas buvo išbrauktas iš žemėlapių — likęs tik Severo Zapadnyj kraj, Vilniaus ir Gardino gubernijos. Kokio reikėjo pasiryžimo, kokios lanksčios diplomatijos, blaivaus ir aštraus proto, geležinės ištvermės ir, svarbiausia, kokio tvirtumo tikėjimo, kad imtumeis tokiu momentu tautos vadovo vaidmens. Taip, neeilinė asmenybė buvo Motiejus Valančius! Jis — tautos prigimtinių teisių gynėjas, švietėjas, mokyklų organizatorius, rašytojas, sergančių sielų gydytojas, aukštas katalikų bažnyčios hierarchas, kuriam teko sunki pareiga apginti ją nuo aršaus pravoslavijos puolimo. Daug tiesos apie vyskupą Motiejų pasakė iškilūs mūsų krašto žmonės: „Tai didelis medis, o mes — to medžio šakelės“,— sakė B.Brazdžionis, „Šviesiausias iš negęstančių žiburių“ (kun. A.Liuima), „Tokie žmonės gimsta tik kartą per kelis šimtus metų (J.Tumas-Vaižgantas), „Žemaičių Didysis“ (G.Valančius), „Valančius yra neprilygstamas. Tai yra tikras karalius. Jis reiškėsi tautoje karaliaus būdu, duodamas kultūrinėms tautos jėgoms reiškimosi kryptį“ (Kleopas Jurgelionis).
Jo veikalą „Žemaičių vyskupystė“ mokslininkai pavadino ir Lietuvos bažnyčios, ir lietuvių kultūros istorija, literatūrologai M.Valančių pelnytai laiko lietuvių grožinės prozos pradininku, savo apysaka „Palangos Juzė“ ir apsakymais padėjusį jai tvirtus pamatus. Lietuvos pedagoginės minties tyrėjai M.Lukšienė, V.Zaborskaitė, kun. Alekna ir kiti neišsemiamų turtų rado tyrinėdami M.Valančiaus pedagogines idėjas, jo šviečiamąją veiklą. Bet Žemaičių Didžiojo palikimas neišsemiamas, ir ateities mokslininkai ras jame tyrinėtinų klausimų. Keletas kilometrų nuo Žemaičių Kalvarijos, kur kadaise buvo Gegrėnų dvaras, stovi paminklas su užrašu: „Amžina garbė Jums, tėvai ir seneliai, išauginusiems didįjį Žemaičių rašytoją, švietėją, blaivybės skelbėją vyskupą M.Valančių“. O žemiau: „1749 m. į Gegrėnų dvarą nuo Kartenos atvyko Martynas Valančius. 1752 m. gimė sūnus Mykolas, vysk. Motiejaus tėvas (mirė 1828). Gegrėnų dvaras priklausė Venclauskiams“. Žemaičių Kalvarijos kapinėse ilsisi M.Valančiaus protėviai.
Nuo pat vyskupavimo pradžios M.Valančius ėmėsi didelių tikslų: apšviesti tautą, išmokyti lietuvį skaityti. Pirmą savo ganytojišką laišką jis paskelbė ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba — tai buvo naujovė. Vietoj vizitinės kortelės kitiems vyskupams siuntinėjo savo „Žemaičių vyskupystę“. Kaip administratorius buvo griežtas. Telkė apie save gabiuosius kunigus, norėjo užsitikrinti ir pasaulietinės inteligentijos paramą, ypač S.Daukanto. Drauge su juo puoselėjo Žemaičių akademijos idėją. Tai būtų buvęs neoficialus lituanistinis centras. 1863 m. M.Valančius pasiūlė Varniuose įkurti mažąją seminariją, tada didžioji būtų savaime virtusi dvasine akademija. Lietuvai tai buvo gyvybiškai svarbu — Vilniaus universitetas buvo rusų išdraskytas po 1831 metų sukilimo. Deja, įkurti tokio mokslo centro Varniuose nepavyko, kaip nepavyko ir kitas drąsus sumanymas — išleisti lietuvišką laikraštį, nors buvo numatytas ir jo pavadinimas, ir programa — 4 skyriai: 1. Religija, etika, teisė; 2. Gamtos mokslai ir pramonė; 3. Geografija ir istorija; 4. Liaudies literatūra (tautosaka).
M.Valančiaus laikais dideli turtai buvo sukaupti Seminarijos bibliotekoje. Prie to daug prisidėjo ir S.Daukantas, Rietavo savininkas I.Oginskis, o ypač buvęs M.Valančiaus varžovas Gintila, prieš mirtį padovanojęs Varnių seminarijai didžiąją savo vertingos bibliotekos dalį. M.Valančiaus dėka Varniai XIX a. viduryje tapo svarbiausiu Lietuvos kultūros židiniu. Jo kvietimu Vilniaus spaustuvininkas A.Zavadskis čia atidarė savo knygyno filialą, vienintelį Kauno gubernijoje. Net miestelio vaizdas pasikeitė: nusausintos, sutvarkytos gatvės, miestelio inteligentija, kaip didmiesčiuose, įsitraukė į saloninį gyvenimą. S.Daukantas, M.Akelaitis, L.Ivinskis, V.Andriejauskis leisdavo vakarus kartu, diskutavo mokslinėmis temomis. Laisvalaikiu lankydavo Žemaitijos istorines vietas; buvo net muziejus vienos miestietės namuose. Šalia vyskupo namų, konsistorijos, seminarijos, Katedros, gausėjo parduotuvių, amatininkų dirbtuvių. M.Valančius pastatė vandens malūną, pasirūpino vaistinės įsteigimu, prie knygyno ėmė veikti skaitykla, vyskupas dėjo daug pastangų, kad per Varnius eitų pašto kelias. Per 14 metų, kai vyskupas gyveno Varniuose, miestelis ir ekonomine raida su kultūros įstaigomis priartėjo prie kai kurių gubernijos apskričių miestų, darėsi tikras vyskupijos centras. Net Vilniaus generalgubernatorius pripažino, kad Valančiaus laikais nežymus žydiškas Varnių miestelis „įgijo žemaitiškos Romos reikšmę.“ Deja, viską nutraukė po 1863 metų sukilimo prasidėjusios represijos, vyskupo, seminarijos, visų vyskupijos įstaigų iškėlimas į Kauną. Koks buvo vyskupo santykis su sukilimu? Profesorius Mykolas Biržiška pavadino M.Valančių daugiaveidžiu ne šiaip sau. Jis buvo ne tik akylas stebėtojas, bet ir aktyvus įvykių, pasikeitimų dalyvis, diplomatas, numatantis tautos ateitį. Be abejo, jis suprato, kad sukilimas iš anksto pasmerktas, nes jėgos per daug nelygios. Nepavydėtina buvo jo padėtis: sukilėliai laukė jo paramos, įkvepiančio žodžio, o caro valdžia reikalavo pasmerkti maištininkus. Nuo pat vyskupavimo pradžios vyskupas buvo nuolat šnipų sekamas, skundžiamas, tikrinamas. Dar 1852 m. po vieno tikrinimo kolegijos tarėjas praneša: „Valančius, kilęs iš Žemaitijos valstiečių, iš tikrųjų ypatingą dėmesį skiria žemaičių literatūros ugdymui, globoja tuos, kurie tą daro…“ Vėl naujas skundas: Valančius esą seminarijoj taip pasakęs: „Jeigu jums vyriausybė įsakytų mokyti ko nors nenaudingo ar nereikalingo, tai aš to nedaryčiau“. Vėl tikrinimai, atleidžiami iš darbo keli vyskupo bendradarbiai. 1863 m. kovo mėnesį, pačiame sukilimo įkarštyje, vyskupas kreipiasi į žmones apaštališkuoju laišku, kuriame yra toks pasakymas: „Kad šis karas atneštų mums laimingą išgelbėjimą, mums ir mūsų kraštui“. O pokalbyje su Kauno gubernatoriumi pasakė, kad tokie sukilimai — normalus reiškinys, panašus į rusų tautos siekimą išsivaduoti iš totorių jungo.
Pirmąkart su sukilėliais vyskupas susitinka gegužės 11 d., kai nedidelis jų būrys apiplėšė konsistorijos kasą; birželio 2 d. jie vėl pasirodo Varniuose, iš kasos paima 2000 rublių, susidoroja su išdaviku Danilevičiumi, už ilgą liežuvį nuplaka malūnininką. Tarp sukilėlių — buvęs Varnių vikaras Vladas Dembskis. Jis paprašo Valančiaus palaiminti pamokslą, vyskupas palaiminęs pasako: „Dievs teveda tave“. Pilnutėlėje bažnyčioje Dembskis sako ugningą pamokslą, kviečia jaunus vyrus prie ginklų, žmonės pagauti entuziazmo. Klierikai irgi pakėlę sparnus, patriotiškai nusiteikę. Vyskupas įtikinėja, kad sukilimas pradėtas nelaiku, plikom rankom, gailisi žuvusių ir žūstančių. Archyve likęs jo ganytojiškas laiškas sukilėliams: „Nėra abejojimo, vaikai mano, jog jūsų pasišventimas begalinis, jog jūsų meilė savo kraštui neapsakoma, galbūt viešpats Dievas užmokės jums kuo kitu, ne išliuosavimu mūsų, ne pergalėjimu rusų. Jūs, būdami miškuose, girdite paukštelių čiulbėjimą, bet neskaitote laikraščių, nežinote, kas dedasi pasaulyje. Patys numanote, jog savo jėgomis nepergalėsite rusų. Iš savo dvivamzdžių galite užmušti vieną ar kitą kareivį, bet kaipgi paimsite tvirtoves?“ Jis suprato, kad Vakarų valstybės tik gražbyliauja, bet neateis sukilėliams į pagalbą.Trečią kartą atėjus sukilėliams į Varnius, čia jau buvo kariuomenės dalinys. Įnirtingame mūšyje sužeidžiamas sukilėlių vadas Bagdonavičius, kuris laikinai paslepiamas Seminarijoje, vėliau pervežamas į Kūjainius. Kareiviai padega smuklę, kur susispietę sukilėliai. Liepsna nušluoja pusę miestelio, sudega ir vyskupystės kurija. Caro kariuomenės dalinio vadas kėsinasi padegti Seminariją, iššaudyti visus kunigus ir klierikus, bet vyskupas šaltakraujiškai jį sustabdo, pagąsdinęs, kad turėsiąs atsakyti už valstybės turto naikinimą.
Ilgai priešinęsis vyskupas buvo priverstas parašyti atsišaukimą į tikinčiuosius ir pasmerkti sukilimą, paraginti sudėti ginklus. Jam buvo pažadėta, kad grįžusieji namo nebus baudžiami, bet Muravjovas pažado netesėjo: sukilimo dalyviai buvo gaudomi, baudžiami, ypač kunigai. Sukilimo vadovybė pasmerkė vyskupą už atsišaukimą, sukilėliai jam net kartuvių virvę atsiuntė. Tai buvo vyskupo pralaimėjimas. 1864 m. iškeltas į Kauną, senstelėjęs, įžeistas, jis galėjo užsidaryti savyje ir vienas pats ramiai praleisti gyvenimo pabaigą. Bet jis to nepadarė. Jis norėjo būti naujų aplinkybių valdovas. Nujausdamas, kad bus ištremtas iš Varnių, jis skuba lankyti savo parapijų, teikia vaikams Sutvirtinimo sakramentą, ragina žmones neišduoti katalikų tikėjimo, neišsižadėti blaivybės. Susigriebęs gubernatorius siunčia vyskupui įsakymą grįžti į Varnius, įsakymas jį pasiveja jau Daugpilyje, bet Valančius neskuba paklusti, aplanko dar Pasvalį, Pakruojį, Rokiškį, Šiaulius, Šaukėnus. Caro valdžia tą jo kelionę pavadino diversija: „Volončevskis važiavo tuo keliu, kuriuo su savo gauja ėjo žinomas maištininkų vadas kunigas Mackevičius. Kaip žmonėse sklinda gandas, šią kelionę jis pasirinko, kad atnaujintų minėtojo maištininkų vadovo atminimą“. Panaudodamas savo diplomatinius sugebėjimus, jis gelbsti suimtus kunigus, siuntinėja prašymus dėl jų paleidimo, nebijodamas pačiam gresiančio pavojaus. 1864 m. žodiniu Muravjovo įsakymu uždraudžiama lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis. „Visų svetimtaučių švietimo tikslas turi būti jų surusinimas ir suliejimas su rusų tauta“,— skelbė Rusijos švietimo ministras. Vyskupas bando įtikinti Muravjovą, kad spaudos draudimas absurdiškas, o pats skuba leisti knygas lotynišku šriftu, kol draudimas tik žodinis, suprasdamas, kad kirilicos įvedimas būtų grėsmė katalikybei. Katalikybė jam buvo galimybė išvesti savo tautą į tokį gyvenimo būdą, kuris būtų vertas jos dvasios ir prigimties. Dar prieš spaudos draudimą jam buvo pavykę išvystyti tokią mokyklų sistemą, taip išblaivinti tautą, kad didžiulis būrys skaitančios ir blaivios visuomenės jau buvo garantuotas. Prieš sukilimą buvo tokių parapijų, kaip Rietavo, kur beveik visi suaugę mokėjo skaityti. 1865 m. spauda uždraudžiama raštu, bet vis dar išeina vyskupo aprobuotų knygų lotynišku šriftu. Sudaroma komisija draudimo vykdymui ištirti. Zavadskiams įsakoma likviduoti knygyną, apkaltinamas vyskupas Valančius: „Visa Žemaičių literatūra, ypač per paskutinius 30 metų, tarnavo revoliucinei propagandai, tos propagandos vadas buvo vysk. Valančius“. Komisijai užkliuvo, kad M.Valančiaus Senojo Įstatymo istorijoje prašoma Dievo paskandinti švento kryžiaus ir tikėjimo priešus, Šv. Mergelės maldaujama saugoti Žemaitijos katalikus, kad primenama jaunimui, kaip pavojinga vesti kito tikėjimo mergaitę. Išvada: „Vyskupas Valančius buvo vyriausias kenksmingų žemaitiškų knygų platinimo darbo Vakarų krašte veikėjas: ne tik leisdavo jas spausdinti, bet ir apgaudinėjo valdžią, apeidamas cenzūrą“. Vyskupas vis kviečiamas į Vilnių pasiaiškinti. Kad vyskupas lankąs be leidimo įvairias įstaigas ir aiškinąs pravoslavybės netinkamumą, kad vienam kunigui pataręs rašyti laiškus žemaitiškai — tada niekas nesuprasiąs, ko?! Kad vyskupas nusiteikęs prieš valdžios steigiamas rusiškas mokyklas, nes jos skiepys pravoslavų tikėjimą ir mokys rusų kalbos, kad piktinasi dėl uždaromų lietuviškų mokyklų. „Prisiklausiau visokių grasinimų: žadėjo man Kamčiatką ir kartuves“. Po visų kaltinimų vyskupas pasakęs: „Na, tai ką gi? Su Dievu karkit mane, tremkit į Sibirą — aš senas jau, to tik tetrokštu“. Bet nubausti tokį autoritetą savo tautoje turintį vyskupą — atsakingas dalykas. Dar net naujo maišto, baisesnio, gali susilaukti. Be to, Valančius tik išgarsės visame katalikiškame pasaulyje kaip carinės Rusijos persekiojimo auka, o fanatiški žemaičiai gali ir kankinio vardą jam suteikti. Todėl nebeverta prieš jį imtis kokių didesnių priemonių, reikia tik nuolat jį sekti ir bausti piniginėmis baudomis.
Ir baudė. Už našlaičių prieglaudos aplankymą be leidimo — 1000 rub., už tai, kad išmetė iš rubricelės maldą už carą rusų kalba — 500 rub., kad siuntinėjo pinigus ištremtiems kunigams ir t.t. „Vyskupas buvo tikras kalinys Kaune. Kiekvienas jo žingsnis buvo sekamas. Tačiau neretai jis sugebėdavo suklaidinti visus seklius, ir ne tik tokiais smulkiais atvejais, kada rusų pirkliais persirengę jį aplankydavo iš tremties grįžtantys kunigai, kuriems buvo uždrausta lankytis Lietuvoje, bet ir didesnę reikšmę turinčiais klausimais“. Dabartiniai spaudos draudimo gadynės tyrinėtojai išskiria du laikotarpius: pirmąjį vadina vyskupo Valančiaus laikotarpiu, nuo 1864 iki 1875 metų, iki M.Valančiaus mirties. O tada niekas, išskyrus pas jį besilankančius knygnešius, to nežinojo. Jam buvo neleidžiama lankyti žmonių, priimti juos pas save — jis tai padarė draudžiamos spaudos pagalba. Į tikinčiuosius vyskupas prabilo raštais, leidžiamais Rytų Prūsijoje. Per knygnešį J.Bielinį pasiuntė 5000 rub. Varmijos kunigui Zabermanui savo raštams spausdinti. Tarpininkaujant kunigams, 1867-1869 m. į Lietuvą pateko 8 brošiūros, rašytos M.Valančiaus. Jose — konkreti pasipriešinimo rusinimui programa: nepriimti valdžios knygų, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neemigruoti į Rusiją, nepasitikėti valdžiai pasidavusiais kunigais, neiti pas juos išpažinties, laikytis katalikų tikėjimo, mokyti vaikus namie. Tai buvo knygnešių gadynės pradžia, vargo mokyklos prie ratelio pradžia. Kad neišsipildė Rusijos švietimo ministro pranašystė: „Rusų švietimas stipresnis už rusų durtuvą“, nusilenkti turime vyskupui Valančiui. Kovos už valstybę ir tautos dvasios išlaikymą simboliu tapo jo organizuota knygnešystė. Prie Motiejaus Valančiaus karsto jo mokinys Antanas Baranauskas pasakė: „Krito kaip karžygys, darbo ir uolumo auka“.
11 metų trukusi vyskupo Valančiaus kovos prieš lietuviškos spaudos draudimą epocha paruošė dirvą pačiam svarbiausiam tautinio išsivadavimo etapui — „Aušros“ ir „Varpo“, J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos laikams, taigi, ir 1918 metų Vasario 16-ajai. Labai prasminga, kad šią dieną švenčiame ir vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtadienį. Ir šiandien verta įsiklausyti į J.Aisčio žodžius: „Mums reikia grįžti prie Valančiaus ir eiti į tautos širdį jo pramintu taku“.
Nuotraukoje: Vysk. M. Valančiaus paminklą suradę A. Zinkevičiūtė, A. Norkus (gelbėtojo sūnus), K. Šimkus, paieškų organizatorius.