Laiko pėdos Varnių vieškeliuose

Varnių kunigų seminarijos dėstytojai. Otonas Praniauskas

Praėjo daugiau nei pusantro šimto metų nuo tų dienų, kai paskutinieji Žemaičių kunigų seminarijos Varniuose klierikai ir dėstytojai apleido 18 a. pab. jiems pastatytus namus.

Jurgita Gustytė-Ivinskienė

Seminarija, garsėjusi savo dėstytojais ir drąsiais kūrybingais alumnais, buvusi savo laiko kultūrinių idėjų puoselėtoja, Rusijos caro administracijos po 1864 m. sukilimo perkelta į Kauną.
Jaunatvišką ir pamaldų šurmulį Varnių seminarijoje pakeitė kazokų žingsnių aidas. Taip kruopščiai ir rūpestingai kurta mokymo įstaiga — vėl kūrimosi, dabar Kaune, sūkuryje. Perkelti galima daiktus, inventorių, bet… ne senosios seminarijos dvasią, kurią čia paliko paprasti bei gabūs ugdytiniai iš kaimų ir miestelių bei prakilnūs ugdytojai jėzuitai, pijorai, misionieriai, ar kiti profesoriai.
1622 m. Žemaičiuose steigiamą Seminariją tarsi logiškai buvo nuspręsta nuo 1623 m. įkurdinti Kražiuose, prie čia nuo seno veikusios garsios mokslo įstaigos — jėzuitų kolegijos. Tad pirmieji seminarijos dėstytojai buvo kražiškiai tėvai jėzuitai Andrius Kumlevičius, Matas Flacijus, Mikalojus Andriejauskas ir Lukas Sebastianavičius. Pirmuosius šešis klierikus jie mokė reikalingiausių dalykų: moralinės teologijos, apeigų, bažnytinio giedojimo. Tačiau neramus XVII šimtmetis neleido seminarijai veikti stabiliai. Įsitikinta, kad seminarijos įkurdinimo Kražiuose sprendimas vis dėlto nebuvo pats geriausias: iš vyskupijos centro Varnių tekdavo ruoštis į kelionę tiek vyskupui, tiek seminarijos veikla besirūpinusiems kapitulos nariams. Tačiau dvasinės vyresnybės netenkino ir veiklos rezultatai: „Kasmet į seminariją būdavo pasiunčiama po vieną kanauninką, kad šis patikrintų, kaip čia vyksta būsimųjų kunigų rengimas. Sugrįžę jie referuodavo, kad į seminariją jėzuitai sąmoningai parenka negabius jaunuolius, kad šie, kiek pasimokę, nesudarytų konkurencijos patiems jėzuitams“. (Valančius M.1972. P.240).
Įtempti santykiai tarp jėzuitų ir Žemaičių vyskupijos valdytojų tęsėsi ilgai, kol galiausiai apie 1741-uosius metus kapitula ir vyskupas Antanas Tiškevičius apsisprendė dėl prasto jėzuitų darbo sugrąžinti seminariją į Varnius ir jos profesoriais pakviesti kunigus vienuolius iš Pijorų ordino.
Štai 1755-siais seminarijoje Varniuose 13 klierikų mokė du pijorai: regensas K.Siedlikovskis (Šidlikovskis) ir K.Jablonskis. Švietimo srityje pijorai garsėjo mokyklomis, kruopščiai sudarytomis mokymosi programomis, kuriose atsižvelgdavo į to meto mokslo naujoves. Jų, o būtent Šv. Juozapo Kalasanto, šios vienuolijos steigėjo, nuopelnams priklauso ir pirmosios mokyklos vargšų vaikams Europoje įsteigimas. Mokymosi rezultatai tenkino kapitulą ir vyskupą, tačiau jėzuitų ordinas pozicijų švietimo srityje visiškai prarasti nenorėjo. Tad po ilgų derybų 1760 m. jėzuitų mokytojai vėl grįžo į Varnių kunigų seminariją ir jai vadovavo iki ordino panaikinimo Lietuvoje 1773 m.
Panaikinus Jėzuitų ordiną, kapitula nusprendė mokymosi reikalus patikėti tiesiog kunigams, o vyskupui Jonui Dominykui Lopacinskiui pasiūlius, ir vienuoliams misionieriams. Šį ordiną kunigų ugdymo tikslais 1625 m. įkūrė Šv. Vincentas Paulietis. 1775 m. vyskupas  J.D.Lopacinskis parengė seminarijos veiklos nuostatas, galiojusias iki 1843 m., didelę reikšmę teikdamas kunigų dvasiniam pasirengimui, pamaldumo ugdymui, meditacijai. Pagrindinė kalba, skambėjusi per paskaitas daugiau nei 50 metų, buvo lotynų kalba. Ir tik 1845 m. seminarijos veikloje atsiranda daug naujovių, viena iš jų — klierikai privalėjo ruošti pamokslus lietuviškai.
Vyskupas Motiejus Valančius „Pastabose pačiam sau“ gana išsamiai pristato XIX a. vidurio seminarijos dėstytojus. Štai ką vyskupas parašo apie dėstytojus vienuolius misionierius: „Seminarijoje dėstė misionierius Mikalojus Kaminskis (teologijos magistras, nusipelnęs mokytojas, Varnių seminarijos rektorius), Ignotas Kocas — teologijos kandidatas, turėjęs gerą iškalbą, Jonas Miežvinskis — teologijos daktaras, kurį laiką ėjęs seminarijos rektoriaus pareigas, Pranciškus Starevičius — teologijos magistras, atvyko dirbti į seminariją, vėliau išvyko“.  
Keletas seminarijos dėstytojų buvo ypač vertinami vysk.  M.Valančiaus. Tai jaunoji dėstytojų karta, kuriai teko ne vienas sunkus išbandymas. Tarp jų M.Valančius mini Tadą Juzumą (Juzumavičių) — teologijos magistrą, Bažnyčios istorijos, lotynų, vokiečių kalbų, taip pat giedojimo ir bažnytinių apeigų mokytoją, Otoną Praniauską — teologijos kandidatą, dogminės teologijos, prancūzų ir rusų kalbų mokytoją, ilgametį seminarijos prefektą, blaivybės puoselėtoją Ferdinandą Stulginskį ir seminarijos auklėtinį, vėliau profesorių Jeronimą Račkauskį.

Otonas Praniauskas
Kunigo Otono Praniausko biografija su pasitaikančiais netikslumais skelbiama įvairiuose žinynuose: gimęs tarp 1812 ir 1817 m. Padurbinyje, Telšių miesto ribose. 1826-1832 m. mokėsi Telšių apskrities mokykloje, po kurios stojo į Varnių kunigų seminariją. 1838 m. trys geriausi Varnių kunigų seminarijos klierikai Norbertas Giedraitis, Otonas Praniauskas ir Stanislovas Voidyla buvo pasiųsti į Vilniaus dvasinę akademiją. O.Praniauskas ją baigė 1841 m. teologijos kandidato laipsniu ir buvo įšventintas kunigu. Pirmoji O.Praniausko parapija — Vainutas, ten jis ėjo vikaro pareigas. Vėliau trumpai vikaravo Plungėje. Porą metų, nuo 1843 iki 1845 m., dėstė Varnių kunigų seminarijoje. Caro valdžios reikalavimu 1845 metais iš seminarijos buvo atleistas, tačiau į Varnius sugrįžo po penkerių metų — 1850 m. birželio 24-ąją jau kaip vyskupo M.Valančiaus sekretorius. Šįkart Varniuose liko jau ilgiau — 8-erius metus. 1858 m. paskirtas Utenos parapijos klebonu, 1859 m. — Mogiliovo arkivyskupo Žilinskio dvasiniu sekretoriumi Petrapilyje. Čia jis Žemaičių vyskupijai atstovavo iki savo mirties 1879 m. lapkričio 23 d.
Daugiausiai Praniauskų šeimos narių gyvenimo faktų ir šios giminės kultūrinę įtaką seminaristams atskleidžia telšiškis Vytauto Didžiojo universiteto istorijos profesorius Egidijus Aleksandravičius. Knygoje apie vyskupą Antaną Baranauską E.Aleksandravičius rašo: „Karolinos tėvas Teofilis Praniauskas buvo ilgametis Telšių pavieto teismo asesorius. 1794 metais kovėsi sukilėlių gretose, buvo sužeistas, pateko į rusų nelaisvę ir įsirašė į Lietuvos istoriją kaip vienas pirmųjų Sibiro tremtinių. Žemaitijoje pagarsėjo ir jo žmonos Marijos Praniauskienės giminė — Dobševičiai, iš kurių kilo keletas žymių kunigų. Tačiau tuo metu, kai A.Baranauskas užmezga pažintį su Borisevičiais ir Karolina Praniauskaite, šeima jau buvo netekusi tėvo Teofilio Praniausko, o dvi seserys ir septyni broliai pasklidę po Rusijos imperiją ir Europą. Ne visus juos mena istorija. Vienas brolis, 1831 metų sukilėlis Marcelinas, leido dienas emigracijoje Prancūzijoje, tačiau palaikė ryšius su Lietuva. Susirašinėjo su seserimis, rūpinosi kultūriniais reikalais. Tas pats Marcelinas, senų kovų veteranas, su savo sūnumis veržėsi į sukilimą ir 1863 metais: jie prisidėjo prie jūros ekspedicijos, kuri turėjo išsikelti Baltijos pajūryje ir sustiprinti sukilėlių pajėgas. Tačiau šis žygis nepasisekė. Dar trys broliai — Feliksas, Vladislovas ir Napoleonas — tuo pat metu buvo įsikūrę Peterburge. Apie pirmąjį turime nedaug žinių. Vladislovas buvo išsitarnavęs aukštas pareigas karinėje tarnyboje, o Napoleonas tapęs Rusijos švietimo ministerijos pareigūnu. Viena yra aišku: visi trys peterburgiškiai Praniauskai buvo artimi Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus aplinkai. Jiems rūpėjo tautiniai lietuvių siekiai, jie sąmoningai siejo savo likimą su lietuvybės reikalais. A.Baranausko biografijoje giliausius pėsakus paliko Otonas Praniauskas — vienas šviesesnių Žemaičių vyskupijos kunigų. Baigęs Vilniaus dvasinę akademiją, jis vėliau tapo vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriumi ir Varnių seminarijos profesoriumi.
Varniuose, kurie XIX amžiaus viduryje buvo keliolika metų pasidarę svarbiausiu lietuviškos veiklos židiniu, jis bendravo su S.Daukantu, kunigu J.A.Kašarauskiu — savamoksliu filologu ir gamtininku, su literatu ir sukilėliu Mikalojumi Akelaičiu. Kitaip tariant, jis sukosi pačiame kultūrinio lietuvių sąjūdžio sūkuryje. Kunigas Otonas Praniauskas buvo eruditas, puikus literatūros žinovas, bibliofilas, aprūpindavęs naujausiomis knygomis savo globojamą seserį Karoliną.
1858 metais kanauninkas O.Praniauskas paskiriamas Utenos klebonu, o netrukus jo globon persikelia Karolina su motina. […] Praniauskų šeimos patriotizmas įgyja A.Baranauskui milžinišką galią, ką geriausiai išreiškia jo paties eilės. Kaip rašo R.Mikšytė, jis nepamiršo poetės nei „iškilmingoje gūdžioje tyloje“, nei daugiabalsiame kolegų šurmulyje. Tarsi stebuklu jis negalėjo patikėti, kad sėmėsi šviesos to meto Lietuvoje — tarp dviejų sukilimų — išlikusiame mokslo židinyje. Poetę, kaip savo išgelbėtoją, jis minėjo maldoje „su dėkingumu akyse“. Draugystės prisiminimų akimirkos vis užgaudavo „jo sielos stygas“ nelyg bundantys pavasario pumpurai. Poetės eilės ir po Varnių seminarijos skliautais vis dar skambėjo tarsi kvietimas dirbti aukštesniam tikslui — Dievui ir Tėvynei.  A.Baranausko sueiliuoti laiškai K.Praniauskaitei yra tarytum liudijimai, kad jis laikė ją dideliu autoritetu, prieš kurį jautėsi įsipareigojęs ir atsakingas parodyti, kad einąs jos nurodytu keliu. Ir ne tik jis. Varnių aplinkoje atrandami nauji draugai, jie užsidega panašiu ryžtu gyventi kitiems, dirbti kitų labui, nešti žmonėms savo talento dovaną“.
O.Praniausko dalis rašytinio palikimo saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose. Čia esama 11-os laiškų, kurių informacija ir įdomi, ir intriguojanti. Iš laiškų leidėjui Adomui Zavadzkiui sužinome apie Otono parengtus pamokslus, dėl kurių leidimo jis derasi. Atrodo, kad tų pamokslų perrašinėjimą patikėjo Varnių davatkoms. Gaila, kad jie nebuvo išleisti, tad dabar galime tik spėlioti apie jų autoriaus literatūrinius gebėjimus.
Otonas Praniauskis buvo sesers Karolinos kūrybos globėjas. Viename laiške leidėjui A.Zavadzkui rašo apie sesers posmus, turėjusius papildyti religinius šventųjų paveikslėlius.
Ambicingas, išskirtinis sumanymas — išleisti šventųjų abrozdėlius su pritaikytais eilėraščiais. Laikas ir aplinkybės rodo, kad šie kūrybiniai sumanymai gimė O.Praniauskui dirbant Varniuose.
Karolinos parengtus posmus, skirtus šventiesiems, randame jos knygelėje „Piosneczki“. Šią knygelę sudaro dvi dalys — pirmojoje dalyje sudėtos religinės giesmės, o antrojoje — šiaip įvairios dainelės. Tarp religinių — 11 giesmelių, pagal struktūrą ir formatą tinkančių šventųjų paveikslėliams. Tai posmai šventiesiems Stanislovui, Kazimierui, Steponui, Konstantinui, Leonui, Vladislovui, Mikalojui, Benediktui, Teodorui, Henrikui. Atskiras eilėraštis skirtas Šv. Juozapui, knygelėje įdėtas atskiriau nuo kitų. Labai smalsu, kokius vaizdus prieš akis turėjo poetė, o gal posmus skirtus Šv. Stanislovui, Kazimierui ir Steponui įkvėpė senoje Varnių katedroje kabantys šių šventųjų paveikslai? Mūsų mylimam Šv. Kazimieriui poetė skiria tokį posmą:
Gėlė mūs karalių, Kazimieras šventas,
Jaunystėj pačioj į dangų paimtas,/ Paliko karūną, Didžiąją Kunigaikštystę,/ Dievybėje stiprindams drąsą, dorystę (vertė A.Ivinskis).