„Mūsų Tėvelių didžiausias noras ir rūpestis buvo išmokyti vaikus“. (Aldona Gūžytė-Kantrimienė)
Drąsiai galima teigti, kad Jurgis Gūžys visa savo gyvenimą atidavė Lietuvos mokyklai. Gimė 1885 m. Kauno apskrityje, Rokelių kaime, buvo jauniausias sūnus ūkininkų, auginusių septynis vaikus, šeimoje. Anksti neteko motinos. Žiemą vaikus mokė pasamdytas „daraktorius“, vėliau Jurgis lankė Aukštosios Panemunės pradinę mokyklą. Baigė mokyklą pas vyresnįjį brolį Lomžoje, kur šis dirbo liaudies mokytoju.
Pagal Rūtos Švabauskienės bakalaurinį darbą parengė Vlada Vengrienė
Dar tebevykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos valdžia, inteligentai, ūkininkai suvokė, kad karo nualintai Lietuvai visų pirma reikia mokyti savo vaikus. Visuomenė, pažangioji inteligentija ir tėvai susirūpino mokyklų steigimu. 1918-1940 m. — sudėtingas laikotarpis, bet tada sukurta tautinė mokyklos sistema. Švietimui ir kultūrai buvo skiriama 15 procentų valstybės lėšų. Pedagogo profesija buvo prestižinė ir gerai apmokama. Švietimas lygiavosi į Europos mokyklas, Lietuvos aukštųjų mokyklų diplomus pripažino visas pasaulis.
Didžiąją savo gyvenimo dalį mokykloms kurti ir mokiniams šviesti skyrė ir Jurgis Gūžys. 1904 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, dirbo įvairiose Lenkijos mokyklose. Iš spaudos sužinojęs, kad lietuviai reikalauja įvesti mokyklose lietuvių kalbą, leisti lietuviams mokytojams dirbti vietoj rusų, J.Gūžys parašė prašymą Švietimo ministerijai skirti jį dirbti vidurinės mokyklos vedėju ir buvo paskirtas steigiamos Anykščių mokyklos vadovu. Labai sudėtingomis sąlygomis jam pavyko įkurti ir išauginti tą mokyklą iki 4 klasių. 1929 m. perkeltas į Šėtos progimnaziją, čia dirbo direktoriumi. Apskritai jam teko direktoriauti dar ir Radviliškio valstybinėje gimnazijoje. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė už kruopštumą, sąžiningumą 1938 m. J.Gūžį apdovanojo LDK GEDIMINO IV laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės 1918-1928 m. medaliu.
Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, Gūžių šeimai, kaip ir visai Lietuvos inteligentijai, prasidėjo nemalonumai. 1941 m. birželio 14 d. Tauragėje, kur gimnazijoje mokėsi Gūžių dukra Birutė, suėmė daug žmonių ir išvežė į Sibirą. J.Gūžiui, tuomečiam Šilalės progimnazijos direktoriui, vienas mokinys pranešė, kad jo pavardė irgi būsimų tremtinių sąraše. Šeima skubiai bėgo į Kauną. Prasidėjo karas. Sumaištyje prarastas visas į Kauną išsiųstas šeimos turtas. „Mes visi likome kaip stovime“,— prisimena dukra Birutė. Vokiečių okupacijos metais J.Gūžys vėl dirbo Šilalės progimnazijoje, o nuo 1942 m. — Žemaičių Naumiestyje, 1943 m. persikėlė į Kuršėnus, dirbo progimnazijos direktoriumi.
1944 m. nauja karo banga atbloškė Gūžius į Varnius. Čia J.Gūžys ėmėsi kurti progimnaziją, kuri vėliau išaugo iki gimnazijos. Čia savo pedagoginį darbą pradėjo ir jo dukra Regina. Iš jos prisiminimų: „Varniai sugriauti, žmonės išsiblaškę, bet kaip gera, kad nebegaudžia pabūklai, naktimis nebeūžia bombonešiai. Tačiau nelemta mums džiaugtis taika. Pokario metu Stalinas sugriovė daug šviesių vilčių…“
Dramatiškas buvo ir pačios Reginos likimas. 1939 m. įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą, ji studijavo su tokiais garsiais literatais kaip V.Mačernis, P.Aukštikalnytė-Jakimaitienė, K.Bradūnas. Studijuodama sutiko Antaną Jakštą, jaunuoliai pamilo vienas kitą. Meilei net karas — ne kliūtis. „Mama ir tėvelis džiaugiasi, kad Velykoms mus aplanko Antanas. O mano širdyje išsisklaidė visos sutemos <…>. Ar buvau liūdna? — Ach, jau pamiršau! Ar bijojau pavojų — kokių? Jų nėra, nes mes kartu. Ir skamba juokas lūpose, spindi akys džiaugsmu!“ Jaunuoliai prašo tėvelių leidimo susituokti. Mama apsiverkė. Frontas čia pat, rytdiena neaiški, o jos dukra svajoja apie santuoką su mylimu žmogumi!“ Bet Antanas į Varnius neatvažiavo. „Veltui aš laukiau atvažiuojant Antano. Tėvelis, pasitaręs su mama, pats išvažiavo pažiūrėti. Jaučia širdis, kad įvyko baisi nelaimė. Jau iš tolo pasirodžiusi tėvelio figūra nieko gero nelemia. Jo eisena, jo žvilgsnis viską pasako: nėra, nerado, suimtas…“ Ar bent nujautė mokytoja Regina Gūžyte susižavėjusios Varnių gimnazistės, kokį skausmą ji nešiojosi savo širdyje?
Po Stalino mirties, kai sovietinių lagerių kaliniams atsivėrė durys į laisvę, 1955 m. vasarą Regina išvyko į Uchtą pas Antaną. „Ten įvyko ir jųdviejų lauktos vestuvės. Kai grįžo į Lietuvą, jie gyveno Ukmergėje, Čiobiškyje, Ignalinoje, čia Reginos, kaip mokytojos, darbas nutrūko, kadangi kažkas įskundė valdžiai, kad jos vyras Antanas Jakštas — buvęs tremtinys. „Apie mokytoją R.Gūžytę pasakoja jos buvusi mokinė 2-osios Varnių gimnazijos laidos abiturientė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė: „Prisimenu savo pirmąją lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Aš ją tiesiog dievinau ir buvau nusprendusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, būti mokytoja“.
Iš Varnių laikotarpio daugiausia prisiminimų apie direktorių J.Gūžį pateikė buvusi jo kolegė, kartu pradėjusi dirbti Varnių progimnazijoje. Tai mokytoja Vaclava Jačionytė-Martinėnienė. Ji pateikė daug informacijos apie jį kaip žmogų, mokytoją, direktorių. „Buvo labai principingas, teisingas ir geras žmogus. Pats buvo drausmingas ir reikalavo to iš kitų, ypač iš mokytojų. Jis sakydavo: „Prašau mokytojus nevėluoti nei į mokyklą, nei į pamokas“. Mėgo stovėti prie durų ir klausti mokinių, kodėl vėluoja,— taip ugdė drausmę. Labai nemėgo konfliktuojančių mokytojų ir mokinių. Jis sakydavo: „Su mokiniu mokytojui bartis netinka. Mokytojas mokinį gali tik pamokyti“. Kaip apie direktorių: „Mokytojų posėdžių metu jis labai nemėgo ilgų išvedžiojimų. Jam reikėjo tikslumo ir konkretumo. Iš mokytojų reikalavo žinių, o jei jų trūko, sakydavo: pasiskaityk arba paklausk žinančio“. Mandagus, taktiškas žmogus, mėgo tvarką, ragino mokinius būti tvarkingiems, kad mokinys skirtųsi iš kitų vaikų. Buvo nusistatęs ne tik prieš alkoholį, bet ir prieš rūkymą, sakydavo: „Kad mokykloj dūmo kvapo neužuosčiau“. Mokytoja pažymėjo, kad J.Gūžys buvo ir drąsus žmogus. Jis neišsigando ir nuėjo į saugumą užtarti mokytojos Jačionytės, kai ją 1945 m. suėmė kaip padėjusią vokiečiams. V.Jačionytė vokiečių okupacijos metais buvo vieną kartą iškviesta kaip vertėja. J.Gūžys, nuvykęs į NKVD, kalbėjo, kad ji netarnavo vokiečiams, nors paties direktoriaus ir jo šeimos likimas kabėjo ant plauko. Kai Gūžių šeima pradėjo domėtis saugumas, tai buvo viena iš priežasčių jiems išvykti iš Varnių. Mokytoja V.Martinėnienė atsiliepia apie J.Gūžį kaip apie tikrą pedagogą iš prigimties. Pasak jos, J.Gūžys visada siekė, kad teisybė turi laimėti. Pokariu jis buvo dažnai kilnojamas iš vienos mokyklos į kitą, nes buvo reiklus sau ir kitiems, o tai ir tada, ir dabar ne visiems patinka.
Varnių progimnaziją baigę mokiniai patys daugelis tapo pedagogais: mokytojais, dėstytojais. J.Gūžys, norėdamas būti su šeima, išsikėlė į Plungę, kur jo sūnus Donatas buvo paskirtas gydytoju į Plungės ligoninę.
J.Gūžio dukra Birutė prisimena: „…tetušiukas dirbo kantriai, niekuo nesiskųsdamas iki tos baisios dienos, kada klasėje jį ištiko priepuolis <…>. Taip mes netekome savo mylimo Tėvelio, o mama savo gyvenimo Draugo, su kuriuo išgyveno daugelį ir laimingų, ir sunkesnių valandų, bet visuomet mačiau, kad kiekvienu svarbesniu momentu jie paremia, paguodžia vienas kitą, atsiremia vienas į kito petį…“