Prisimenant Varnių kraštotyrininką Praną Vasiliauską
Kas aš be medžio, be žolės, be paukščio?
Justinas Marcinkevičius
Po 1984-ųjų ilgai dar buvo sunku patikėti, kad jau niekada kurioje nors iš negausių Varnių gatvių nebesutiksiu gražiai žilstelėjusio, aukšto, visada tvarkingai apsirengusio Prano Vasiliausko. Pakels mąslų žvilgsnį, lyg tik sekundei pasitraukdamas iš savo minčių pasaulio, maloniai pasisveikins ir vėl nutols, paskendęs savo rūpesčiuose, sumanymuose. Tekdavo jį matyti ir kitur — tai Varnių kultūros namuose, susitikimuose su įdomesniais žmonėmis, tai Telšių rajono Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos konferencijoje.
Vlada Vengrienė
Daug kuo domėjosi, su daugeliu buvo pažįstamas Pranas Vasiliauskas. Dažnas jo svečias buvo rašytojas Adolfas Sprindis, gerbė ir vertino jį profesorius Česlovas Kudaba. Su savo studentais ir kolegomis tyrinėdamas Biržulio-Stervo ornitologinį draustinį, bendravo su Pranu Vasiliausku, minėjo jį savo knygoje „Kalvotoji Žemaitija“, o „Pergalės“ žurnale išspausdintame straipsnyje „Septynetas kelių iš Varnių“ taip rašė: „Jį priskirčiau prie apylinkės švietėjų. Sutrukdė gyvenimo slenksčiai į mokslus išsiirti, tad pasiliko čia visą amžių, dirbo raštinių darbus“.
Visaip vadino vietiniai varniškiai Praną Vasiliauską: gamtininku, kraštotyrininku, o jaunystę prisiminę — ir laisvamaniu. Domino jį gimtojo krašto praeitis, kadaise Varniuose gyvenę šviesūs žmonės. Ilgai rinko medžiagą darbui apie Varnių amatininkus, buvo aktyvus kovotojas už gamtos apsaugą. Prisimenu, kaip Varnelėje, netoli ligoninės liepto, „gimė“ krioklys. Tai buvo irgi jo rankų darbas. Iš pradžių pamanėme, kad tai dėl grožio, o vėliau paaiškėjo, kad tokiais kriokliais P.Vasiliauskas stengiasi daugiau prisotinti vandenį deguonimi, kad žiemą Biržulyje mažiau trokštų žuvys. Šnekina tas krioklys Varnelę ir dabar, sekdamas čiurlendamas amžiną sakmę apie žmogų, nesiekusį turtų, garbės, savo gimtinei aukojusį laisvesnę valandėlę, gal kartais ir savo šeimos gerovę.
Ant Varnelės kranto, Upės gatvėje, ir P.Vasiliausko namelis. Pirmą kartą teko čia apsilankyti baltą žiemos vakarą. Rinkome medžiagą apie vyskupą Motiejų Valančių, literatūrinę Varnių praeitį. P.Vasiliausko prisiminimus apie žymųjį mūsų tautos ganytoją ir švietėją jau buvo užrašę jaunieji mokyklos literatai, bet buvo įdomu, ar neturi kruopštusis kraštotyrininkas naujų faktų. Įleido maloni moteris — P.Vasiliausko žmona — ir per nediduką, bet jaukų kambarį palydėjo į vyro kambarėlį, skirtą dirbti. Teko girdėti, kokia supratinga, pasiaukojanti gyvenimo draugė, trijų sūnų motina buvo Veronika Vasiliauskienė, kaip ji stengdavosi sudaryti vyrui sąlygas užsiimti jo mėgstama kraštotyros veikla. Prano Vasiliausko stalas buvo apkrautas žurnalais, laikraščiais. Kai pasisakiau, kokiu reikalu atsibeldžiau, popierių ant stalo dar pagausėjo. Atsirado aplankas su jo paties straipsnių ištraukomis, didžiulis albumas su nuotraukomis. Pasirodo, prieškariu P.Vasiliauskas buvo įkūręs Varniuose knygynėlį, kurio kiti miestai Varniams labai pavydėdavę. Turėjo savo fotoaparatą, tad įamžino daug Varnių vietų, kokių nūnai nebepamatysime: senąsias gatves su mediniais namais, sudegusiais karo gaisruose, didžiulę turgaus aikštę miestelio centre. Kalbėjo šeimininkas iš lėto, bet vis daugiau įsijausdamas. Galėjai suprasti, kaip jam svarbu ir brangu tai, apie ką jis pasakoja. Keletą nuotraukų padovanojo. Tarp jų — namo, kuriame XIX a. buvęs garsusis J.Zavadskio knygyno filialas, antrajame namo gale gyvenęs vyskupo M.Valančiaus globojamas Simonas Daukantas (1850-1855 metais). Ir dar vieną labai svarbią nuotrauką — padidintą iš mažesnės pirmojo Varnių mokyklos mokytojo lietuvio, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,— Liudviko Vasiliausko atvaizdą. Dirbo šis mokytojas Varnių pradžios mokykloje po Pirmojo pasaulinio karo. 1917 metais šią mokyklą pradėjo lankyti ir Pranas Vasiliauskas. Jis labai gerbė savo pirmąjį mokytoją, charakterizavo jį kaip atkaklų žemaitį, griežtą, labai mylėjusį mokslą ir mokėjusį jį branginti, be to, humanišką, jautrų, mokantį užjausti. Auklėjo Liudvikas Vasiliauskas mokinius Jono Biliūno kūrinių dvasia, jų humanizmu.
Geru žodžiu Pranas Vasiliauskas minėjo Varniuose kunigavusį (labai ilgai — nuo 1909 iki 1940 metų) Antaną Juozapavičių, pasirašinėjusį spaudoje Poškečių Antano slapyvardžiu, ragino būtinai perskaityti labai įdomų jo straipsnį „Kasinėjimai Varnių katedroje“, esantį LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne. Pasirodo, P.Vasiliauskas ten buvęs ir skaitęs šį straipsnį. Pasakojo apie savo pažintį su Motiejaus Valančiaus giminaičiu, gyvenusiu tada Klaipėdoje, rodė įdomaus dokumento, liudijančio apie Žemaičių vyskupo ryšius su 1863 metų sukilėliais, kopiją, niekur nematytų Motiejaus Valančiaus nuotraukų. Pasakoti apie save Pranas Vasiliauskas nesutiko, bet kalbėdamas apie kitus, be abejo, „išdavė“ ir save.
Vasiliauskų giminė atsikėlusi iš Kražių seniai, dar prieš 1863 metų sukilimą. Prano Vasiliausko gimtinė — prie Biržulio, Karkliškių kaime. Tas vietas jis ypatingai mylėjo. 1922 metais baigęs Varnių pradžios mokyklą, mokėsi Telšių „Saulės“ draugijos gimnazijoje. Didelį įspūdį tais laikais jam paliko Vydūnas, atvykdavęs į gimnaziją skaityti paskaitų įvairiomis temomis, taip pat ir apie alkoholio bei nikotino žalą. Minėjo ir savo senelį Anastazą Vasiliauską, buvusį M.Valančiaus vežėją, vėliau — Varnių muzikantą. Tai buvęs įdomus, linksmas žmogus, išgyvenęs 112 metų, niekada nesiskundęs gyvenimu, sugebėdavęs savo optimizmu užkrėsti ir kitus — jam pasirodžius, užsimiršdavę nelaimės ir vargai. Anastazą Vasiliauską mini M.Valančius „Paaugusių žmonių knygelėje“. Vasiliauskų šeimoje buvo gerbiama knyga. „Tėvas dar turėjo knygutes, bet saugojo, kad kas nesuplėšytų, sakė, kad Povilo Višinskio parašytos. Pasakodavo, kad P.Višinskį gyvą pažinojęs — atvykdavęs į Varnių valsčių žmonių būdo užrašinėti, buvęs mokytas ir gudrus“,— tai paties Prano Vasiliausko žodžiai. Ir dar: „Mokytis ėjome apsiavę medinėm klumpėm ir naginėm. Mokėmės iš knygų „Vargo mokykla“ ir „Vaikų darbymečiui“. Geru žodžiu P.Vasiliauskas minėjo Telšių gimnazijos mokytoją Lažinskaitę (1941 metais ją sušaudę vokiečiai), kuri užstodavo kapeliono smerkiamus mokinius, nestojusius į Ateitininkų organizaciją.
Kitą kartą pas Praną Vasiliauską teko apsilankyti, kai jaunųjų kalbininkų būrelis užsibrėžėme surinkti apylinkės vietovardžius. Labai reikėjo žmogaus, kilusio iš Karkliškių. Štai tada dar labiau pajutau, kokios brangios Pranui Vasiliauskui jo gimtosios vietos. Pasiūlęs apie Karkliškių kaimą paskaityti jo darbą, esantį Telšių „Alkos“ muziejuje, jis ėmė pasakoti apie senąjį Medininkų-Baltininkų kelią, apie Viržuvėnų vardo kilmę (Biržulis buvęs toks žuvingas, kad lyg viręs žuvimi), apie vyskupą Joną Lopacinskį ir jo dvarą, davusį vardą Janapolei. Minėdamas Prūsų skynimą, Puolimo kalvą, upelį Karupį, Pranas Vasiliauskas kėlė pagrįstą klausimą: ar nesusiję šie vietų vardai su senovės įtvirtinimais, mūšiais? Vietovė buvusi labai tinkama gynybai — pelkės, ežerai, vienintelis perėjimas — medgrinda (iš jos rąstų vėliau žmogus dar tvartą pasistatęs!).
Spigino vietovė menanti kitus herojiškus įvykius: 1863 metų sukilėliai čia ilgai laikėsi. Ypač pakiliai Pranas Vasiliauskas pasakojo apie brolius Skirmantus, už dalyvavimą sukilime ištremtus į Sibirą, minėjo jų palikuonis, ir dabar tebegyvenančius Varniuose. Garsusis kraštotyrininkas neabejotinai turėjo meninių sugebėjimų — kaip gražiai jis pasakojo padavimą apie tris Žemaičių upes — Virvytę, Ventą ir Miniją! Teko tą padavimą, vaizdingai P.Vasiliausko perkurtą, vėliau skaityti spaudoje. Stebino pasakotojo meilė gamtai, subtilus jos grožio pajautimas, sugebėjimas jį išreikšti. Ak, jei ne tie gyvenimo slenksčiai! Būtume turėję, ko gero, dar vieną Žemaičių krašto rašytoją. O gal mokslininką? Ir buvo dar vienas apsilankymas pas Praną Vasiliauską… Pavasarį, gedulingai kvepiant bijūnams… Liūdnai dulkiant virš Varnelės lieptų vasaros lietui, verkiant jos gluosniams svyruokliams… Deja, paskutinis apsilankymas…
Liko ne tik šviesus atminimas — liko surinkta gausybė etnografinės, istorinės medžiagos, daugybė straipsnių, raginančių saugoti gamtą, mylėti gimtąjį kraštą, liko gražus pavyzdys, kad ir mūsų sumaterialėjusiais laikais gyvena grožio, žmoniškumo, tėviškės gamtos, jos dvasinės kultūros riteriai.