Prieš porą metų amžino poilsio į Varnių kapinių kalnelį sugrįžo ir šalia tėvų prisiglaudė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė, buvusi Varnių gimnazijos, įkurtos 1944 m., 2 laidos abiturientė. Tai buvo retų gabumų ir nepaprasto jautrumo žmogus, tikra Lietuvos patriotė. Išlikusiuose Irenos dienoraščiuose matyti, kokie buvo pokario moksleivių ir jų tėvų rūpesčiai, koks apskritai buvo tuo metu gyvenimas Varniuose ir aplinkiniuose miesteliuose.
Irenos Dambrauskaitės-Krivickienės dienoraštis
Antrieji įsteigtos
Varnių gimnazijos metai
1946 m. kovo 8 d.
Esu V klasėje. Baigėsi trimestras, išėjau pirmąja mokine, visi penketai, tik iš algebros ir trigonometrijos po 4.
Siaučia šiltinės epidemija. Šiandien mano sesutę Zitą išvežė į ligoninę, abejojama dėl šiltinės. Prieš savaitę palaidojom vieną ketvirtokę, labai mielą mergaitę. O po to susirgo ir viena iš mūsų klasės.
Kovo 9 d.
Direktorius atleido mane nuo pamokų, nes mama turėjo slaugyti sesutę, o man reikėjo būti su broliukais namie. Pavojus užsikrėsti visai šeimai; darė dezinfekciją.
Kovo 17 d.
Šiandien jau guli lovoje vienas broliukas. O Dieve, Tu bandai mūsų tikėjimą. Aš taip karštai meldžiuos į Šv. Mariją, gal Viešpats išklausys ir nesusirgs visa šeima. Mane paskiepijo.
Kovo 24 d.
Vėl grįžta viltis, tarytum pragiedrėjo dangus. Broliukas jau pasveiko ir grįžo iš ligoninės sesutė. Daktaras sakė, kad jai nebuvo šiltinė. Bet ji tokia silpna ir menkutė, man taip jos gaila.
Šiandien tikras pavasaris, šilta, čiulba paukščiai. Vėl gimsta naujų svajonių ir minčių. Gal su pavasariu ateis Laisvė, ateis kas nors mūsų išvaduoti iš raudonųjų. Vis labiau kalba, kad artėja karas. O, kada ateis ta diena?!
Nuėjau pas klasės draugę B.D. Kokios jos visos linksmos, pilnos visokių sumanymų, ieško naujų įspūdžių, linksmybių, pergyvenimų. Joms viskas miela, džiaugiasi pasauliu.
O aš? Man viskas atrodo vien tuštybė. Kas iš visų nuotykių, „gimnazistiškų meilės romanų“. Viskas niekai. Nors ir man kaip per tolimą rūką ima kilti kažkas panašaus, tačiau dabar pradėjau visa tai niekinti. Mane traukia daugiau domėtis tikruoju žmogaus tikslu — gyventi ir dirbti Dievui ir Tėvynei.
Mano viena svajonių — tai matyti save partizane ir kovoti už Tėvynę. Ak, kaip tai būtų gražu ir kilnu! Kaip tik dabar slegia karo atmosfera ir kad jis — tik greičiau! Žinoma, jis pareikalaus gal nemaža aukų, bet Tėvynei nušvis rytojus!
Gaila, kad neturiu poetiškų gabumų, tai visą sielą išliečiau poezijoje… Tat nors pasinaudosiu kitų sukurtais posmais, kurie kaip tik atitinka šių dienų dvasią ir patenkina mano jausmus:
Vai ko, širdie, smarkiau plaki?/ Ar laisvę pajutai?/ Šalin dejavimai tušti!/ Lietuviai ne vergai!/ Nors mūs keliai dygiais kloti,/ Bet mūs žingsniai visur tvirti,/ Tiktai drąsiau, draugai,/ Jau blaivosi rytai.
Kovo 31 d.
Baigėsi pavasario atostogos, ryt jau pamokos. Aš ir klasės draugė Danutė, mūsų auklėtojo duktė, pasiryžom ruoštis ir laikyti egzaminus į VII klasę, peršokant VI. Nuėjom pas direktorių Titą Taurozevičių ir išdėstėm savo norą. Jis mums pritarė ir pažadėjo padėti. Paskui nuėjom pas mokytoją V.Kazlauską. Žada paruošti iš jo dėstomų dalykų — lietuvių kalbos ir fizikos. O, kad tik pasisektų! Dabar vienintelis rūpestis ir svajonė.
Balandžio 2 d.
Tokia bloga nuotaika. Viena — rūpi dveji egzaminai. Tą ruošimąsi ir šokimą į VII klasę įsivaizduoju kaip begalinį kalną, kurio beveik negalima perkopti. Rodos, negaliu gaišti nė minutės. Sudie viskam! Antra — vėl serga sesuo. Kai matom ją tokią sunykusią, apima toks liūdesys, rodos, plyš širdis.
Balandžio 5 d.
Sesutei labai blogai, vakar buvo kunigas. Ją vėl guldo į ligoninę, aiškiausiai, kad šiltinė. Vežant pamatė trečiokės — klasės draugės, kaip jai buvo skaudu, visos verkė.
Parėjusi namo radau darant dezinfekciją. Mane atleido iš pamokų 3 savaitėms. Aš jau ir taip daug atsilikau, sudie mano svajonėms apie VII klasę. Nebegalėjau sulaikyti besiveržiančio skausmo, kritau į lovą ir apsipyliau ašaromis.
Balandžio 15 d.
Visą praėjusį laiką sesutei buvo labai blogai ir mama vis sakė, kad ji nepagis. Aš visą laiką meldžiausi į Šv. Mariją ir tikėjau, kad Ji išklausys mano prašymą sesutei sveikatos. Ir ji pradėjo pamažu sveikti. Dėkojau Šv. Marijai už jos gailestingumą. Man pasidarė džiugiau, beveik vėl įėjau į normalias vėžes.
Šiandien
Iš pat ryto pradėjo vežti iš apylinkių iškastus kare žuvusius rusų kareivius. Bet kas per procesija! Pirmi jojo apylinkių pirmininkai ant vainikuotų arklių, laikydami raudoną vėliavą. Toliau eglėse vežė karstus su palaikais. Už jų sekė „vainikai“ iš įvairiausių raudonų, margų papuošalų. O paskui „orkestras“, kuris greičiau panašus į Užgavėnių muziką. Tikras maskaradas. Tų karstų privežė apie 50. Prie duobių sakė kalbas partorgas, gimnazijos direktorius ir komjaunuolis iš IV klasės Š. Bešališkai galvojant, tų karių ir gaila, nes jie žuvo ne už Staliną, bet dauguma prievarta sumobilizuoti. Bet nuotaika visai negedulinga ir išrikiuoti 50 baltų karstų neatrodė šiurpus vaizdas. Bet kai atėjo vakaras ir reikėjo eiti į savo kambarį miegoti, buvo labai nejauku, buvau visai viena toje namo pusėje, o tas kapinynas prieš pat langus, kitoje gatvės pusėje, vos už keliasdešimt metrų. Prisiminiau, kaip barškėjo dedant į duobę kaulai.
Balandžio 21 d.
Velykos. Po Prisikėlimo susėdom prie Velykų stalo. Nors ir blogi laikai, bet ačiū Dievui, dar turim pakenčiamai. Tik trūksta sesers — ji dar ligoninėj.
Po mišparų toks gražus pavasario pavakarys, mergaitės ir berniukai ruošiasi į gimnaziją pašokti. Man taip liūdna, bet dėl karantino negaliu eiti. Grįžtu namo. Skaitau Dovydėno „Ieškau gyvenimo draugo“, Karl May „Winnetou“, „Olos dvasią“. Taip įsijaučiu į tokius kilnius jausmus ir mąstau. Sėdžiu prie lango, leidžiasi saulė, priešais skęsta šešėliuose gimnazija. Ten linksminasi mokiniai, bet manęs visai nejaudina, kad negaliu. Juk ne šokiai gyvenimo tikslas. Kažin ar visos taip daug galvoja, juk man tik 16 metų.
Balandžio 26 d.
Sesuo pasveiko ir sugrįžo namo, o aš pradėjau lankyti vėl gimnaziją. Sekėsi neblogai, grįžo vėl linksma nuotaika.
Gegužės 16 d.
Atvažiavo Užvenčio progimnazijos ekskursija. Manėme pagaudyti „šansų“, bet apsivylėme. Jie tokie visi mizeri, kad mūsų II ir III klasės šauniau atrodytų. Statėme jiems operetę „Per kiemelį ėjau“. Po to apžiūrėję vysk. M.Valančiaus buveinę, išvažiavo į Laukuvą. Mums paliko blogą nuotaiką, nes niekur nevažinėjam, o jie važinėjasi, nors jiems su mumis nė nesilyginti, mes daug šauniau atrodytumėm.
Gegužės 18 d., šeštadienis
Sužinojau blogą naujieną, nes suėmė mūsų auklėtoją Vladą Mikšį, Danutės tėvą. Direktorius neleido eiti prie mašinos, kurioje veš į Telšius. Bet mes, visos mergaitės, 3 berniukai, nuėjome. Pradėjome net balsu verkti, rodos, širdis plyš iš skausmo. Danutė su motina ir sesute taip pat buvo. Mašinai pradėjus važiuoti, jis nukėlė kepurę ir mums pamojo „sudie“. Mums dar labiau pasipylė ašaros, matau atsitolinančią mašiną, tą vaizdą, kada jis savo auklėtiniams mojo gal paskutinį sudie. Grįžom pamokai prasidėjus. Gavome barti, kam išėjom neklausę. Keikėm mokytoją Bertašių, kad dar drįsta barti. Per pamokas verkėm ir verkėm. Ak, kokie žiaurūs laikai!
Jei kas apvagia, išsemia bulves, apgauna ar voliojasi girti, tai niekas nemato. Vargšė Danutė.
Gegužės 19 d., sekmadienis
Rytas apsiniaukęs, lyja. Noriu, kad lytų, nes Janapolėje atlaidai ir gegužinė, o ten vykti nenoriu. Mergaitės ir berniukai rengiasi vykti. Kaip skaudu būtų Danutei, kad rastų visas išvykusias į gegužinę, o ji turi viena kęsti sielvartą. Bent iš savo pusės nenorėjau sudaryti jai skausmo, būtų nedėkinga linksmintis tokią liūdną valandą. Taip atjaučiu Danutę ir kenčiu su ja. Ar ji tai supranta — nežinau. „Draugą pažinsi nelaimėje“. Nors mūsų draugystė buvo atšalusi, bet šiuo atveju negaliu jos palikti vienos.
Vėlai vakare ėmiau vartyti storą nuo kokių 1924 metų savo tėvelio užrašų-dienoraščio knygą. Kiek ten visko, kiek jausmų, laiškai panelėms ir t.t. Tada buvo dar nevedęs, o dabar jau senas, pražilęs. Balta galva ilsisi ant pagalvės nuo rūpesčių, miega. Kada jo nebematysiu? Taip liūdna šį vakarą, norisi verkti.
Gegužės 22 d.
Sužinojau, kad mokytoją Mikšį paleido ir Danutė su pora draugių išvažiavo į Telšius. Džiaugiausi, kad sugrįš mokytojas.
(Bus daugiau)