Drezdene (Vokietija) įvykusiame 41-ajame pasaulio šachmatų uždavinių sprendimo čempionate Lietuvos didmeistris Martynas Limontas (nuotraukoje — pirmas iš dešinės) užėmė antrąją vietą, iškovojo sidabro medalį. Telšiškis surinko 76,5 taško iš 90 galimų ir į priekį praleido tik daugkartinį pasaulio čempioną lenką Kacperą Pioruną. Tik šįkart Prezidentės padėkas įteikė vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, o Kūno kultūros ir sporto departamento medalius — KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius. Telšiškis mielai sutiko atsakyti į klausimus.
Ema Zenauskytė
— Atstovavote Lietuvai ir iškovojote sidabro medalį atvirame pasaulio šachmatų uždavinių sprendimo čempionate Drezdene (Vokietijoje). Ar tokios pergalės tikėjotės ir kaip jaučiatės? Ar tai pirmoji tokia Jūsų pergalė?
— Be abejo, smagu, kad pagaliau pavyko užkopti ant nugalėtojų pjedestalo pasaulio čempionate. Nors iš kitos pusės, šiek tiek ir gaila, nes trūko labai nedaug iki čempiono titulo — vos 0,5 taško. Paskutiniai Pasaulio bei Europos šachmatų uždavinių sprendimo čempionatai susiklostydavo gan sėkmingai — finišuodavau pirmajame dešimtuke, o keletą kartų — per plauką nuo trečiosios vietos. Tad tikėjau, kad netruks ateiti ir ta diena, kai pagaliau pateksiu į prizininkų gretas. Asmeninėje įskaitoje man — tai pirmasis toks laimėjimas. Taip pat — pirmas toks laimėjimas Lietuvos istorijoje. Iki šiol jokiam lietuviui nebuvo pavykę to padaryti. Nors pernai Pasaulio čempionate asmeninėje įskaitoje likau už prizininkų ribos, tačiau Lietuvos komandos sudėtyje iškovojau sidabrą komandinėje įskaitoje (tai taip pat buvo pirmas toks Lietuvos komandos laimėjimas Pasaulio čempionatų istorijoje).
— Sakykite, koks jausmas yra atstovauti ne tik Lietuvai, bet tuo pačiu ir savo gimtinei Telšiams? Iš Telšių, pripažinkime, yra kilę nemažai garsių, talentingų žmonių, kaip manote, kodėl žemaičiams taip sekasi? Galbūt žemaitiškas užsispyrimas veikia?
— Labai malonus jausmas atstovauti Lietuvai. Sutinku, žemaitiškas užsispyrimas tiek sporte, tiek ir kitose veiklose, duoda naudos. Ne išimtis ir šachmatų uždavinių sprendimas — gauni iš teisėjo lapus su šachmatų uždaviniais ir jiems išspręsti prireikia nemažai kantrybės bei užsispyrimo.
— Papasakokite, kiek metų žaidžiate šachmatais ir kas paskatino pradėti?
— Šachmatai supo mane nuo mažų dienų — jais žaidė vyresnysis brolis bei tėvas, kuris ir išmokė šio žaidimo pradmenų. Giminėje taip pat esama šio žaidimo mėgėjų, tad suvažiavus giminaičiams, dažnai ant stalo atsirasdavo ir šachmatų lenta. Į Lietuvos sprendėjų gretas atėjau gan vėlai. Mokyklos laikais mėgdavau spręsti šachmatų uždavinius įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose. Bet tuomet nė neįtariau, kad vyksta oficialūs čempionatai. Tad, būdamas abiturientas, iš vieno žurnalo sulaukiau pakvietimo į Lietuvos šachmatų uždavinių sprendimo čempionatą, buvau kiek nustebęs. Aišku, tąkart pasiektas rezultatas nebuvo aukštas, bet su kiekvienu turnyru rezultatai ėjo vis geryn ir po keleto metų pradėjau reguliariai patekti į Lietuvos komandos sudėtį Pasaulio bei Europos čempionatuose.
— Tam, kad taptum šachmatų uždavinių sprendimo didmeistriu, daugiau reikia atkaklaus darbo ar visgi įgimto talento?
— Manyčiau reikia ir darbo, ir talento. Taip pat labai svarbu dalyvauti turnyruose su stipriais žaidėjais, nes tik ten gali įgauti patirties bei sukaupti reitingo taškų, kurie reikalingi didmeistrio titului gauti.
— Įvertinkite, kokia, Jūsų nuomone, šachmatų sporto situacija Lietuvoje dabar ir kokią jai prognozuotumėte ateitį?
— Šachmatų uždavinių sprendimo situaciją Lietuvoje vertinčiau gan gerai — paskutiniais metais pasiekiami aukšti rezultatai Pasaulio čempionatuose, tad artimiausioje ateityje problemų neturėtų kilti. Aišku, žiūrint toliau, neramina, kad neatsiranda naujų sprendėjų, kurie ateityje galėtų pakeisti esamus Lietuvos komandos narius ir sustiprinti jos sudėtį. Bet galbūt aukšti paskutinių metų rezultatai padės pritraukti naujų veidų.
— Ar dar pamenate savo pirmąją šachmatų partiją? Kuo tada Jus sužavėjo šis žaidimas?
— Pirmosios partijos neprisiminsiu, tai buvo gan seniai. Bet, manyčiau, ji turėjo būti žaista su tėvu, kuris ir buvo pirmasis mano treneris. Šachmatai žavi tuo, kad savyje turi ir sporto, ir mokslo, ir meno elementų.
— Ar prieš prasidedant svarbiam žaidimui, Jus kankina stresas, įtampa? Kaip su tuo susitvarkote?
— Anksčiau pasitaikydavo. Ypač debiutuojant Pasaulio/Europos čempionatuose, kai tekdavo sutikti tiek daug stiprių šachmatininkų vienoje vietoje. Kažkokio ypatingo recepto kovai su tuo neturiu, tiesiog, kai teisėjas išdalina lapus su šachmatų uždaviniais, kuriuos reikia išspręsti ir paskelbia pradžią, imi gilintis į juos ir visa kita pamiršti.
— O ar sveika retkarčiais pralaimėti? Kaip žiūrite į nesėkmę? Ar vėliau, grįžęs namo, analizuojate visus ėjimus iš naujo?
— Taip, manau pralaimėjimai irgi yra reikalingi, ir nors tądien būna nesmagu, bet tai duoda naudos ateičiai. Sėkmingai susiklosčius turnyrui, jį paprastai pamiršti, o nepasisekus — imi galvoti, ką galėjai padaryt kitaip ir tai leidžia išvengti panašių klaidų bei pasiekti geresnių rezultatų ateityje.
— Ko reikia, kad taptum geras šachmatininkas?
— Geras šachmatininkas pasižymi daugeliu įvairių savybių — tai ir loginis mąstymas, gera atmintis, budrumas, susikaupimas, problemų sprendimas, pozicijos analizavimas, gebėjimas skaičiuoti savo ir varžovo ėjimus į priekį. Šachmatų partijoje be galo daug įmanomų ėjimų, tad visko iš anksto nesuskaičiuosi, reikia mokėti ir prisitaikyti prie kintamų sąlygų lentoje po netikėto varžovo ėjimo, kurio anksčiau nepastebėjai. Šachmatų partijos trunka keletą valandų, tad geras fizinis pasiruošimas taip pat būtinas.
— Gyvenate šiuo metu Vilniuje. Ar tenka grįžti į gimtinę — Žemaitijos sostinę Telšius? Kaip Jūsų akimis atrodo dabar Telšiai?
— Nuo to laiko, kai išvykau studijuoti į Vilnių, Telšiuose būnu rečiau, bet čia gyvena tėvai ir sesė, tad tenka apsilankyti. Gimtinė atrodo gerokai pasikeitusi, išgražėjusi. Ypatingai smagu pasivaikščioti sutvarkyta Masčio ežero pakrante — stengiuosi kiekvieną kart sugrįžus surasti tam laiko.
— Ačiū už pokalbį.