Žemaičių muziejuje „Alka“ telšiškių laukia susitikimas su Žemaitijos šviesuolio Viliaus Orvido atminimu. Unikalios pasaulėžiūros asmenybė, žmogus, sukūręs Orvidų sodybą-muziejų, 2009 metais pripažintą Nacionaline vertybe ir įtrauktą į lankomiausių Žemaitijos vietovių sąrašą, šįkart prabyla netradiciškai — 2005-2017 sodyboje įvykusių plenerų kūrinių paroda.
Lina Dijokienė
Mirties metinės
Dvidešimt penkeri metai — tiek šiemet sukanka po V.Orvido mirties. Šiai datai paminėti Žemaičių muziejuje „Alka“ surengtas susitikimas su V.Orvido bičiuliu, sielos draugu Borisu Jokubauskiu, įvyko filmo peržiūra, Orvidų sodyboje vykusių kūrybos plenerų darbų parodos atidarymas.
Šioje parodoje eksponuojami dailininkų iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Suomijos tapybos darbai, sukurti 2005-2017 metais Orvidų sodyboje per čia, šioje ypatingoje kūrybinėje erdvėje, vykusius plenerus. Kaip sakė parodos kuratorius B.Jokubauskis, ši paroda — tai V.Orvido kilnaus darbo, jo šviesių minčių ir užmojų, begalinės meilės ir išminties, beribio kūrybiškumo, dvasingumo tęstinumas.
Būtinas dėmesys
Plenerų ir parodų Orvidų sodyboje intencija — atkreipti visuomenės dėmesį į V.Orvido kūrybinį paveldą ir jo sodyboje įsteigtą muziejų, kuris gausiai lankomas turistų ir piligrimų iš Lietuvos ir užsienio. Sodyboje kūrė ir ją lankė garsūs pasaulio žmonės. Pasak režisieriaus Jono Meko, ši nepaprasta sodyba ne tik gali įkvėpti pasaulio kūrėjus, bet ir yra verta būti įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. 1985 metais Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau — į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2009 metais Orvidų sodyba-muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.
Neįsisąmonintas reiškinys?
Brolis Bernardas OFM parodos anotacijoje teigia: „Tikėjimo brolis, skulptorius Vilius Orvidas, Dievo meilės ir maldos brolis, išliks istorijos metraščiuose kaip didinga, šviesi, savo kūrybiniais darbais įprasminusi gyvenimą asmenybė. Tai tikėjimo, tikrumo brolis! Jame gyveno Dievo pateptojo, kilnaus kūrybos pranašo dvasia“.
Anot vienuolio, sunku pervertinti V.Orvido palikimą — savo paprastumu ir atvirumu niekada iš atminties neišdils jo piligrimystė žemėje tarnaujant žmonėms, kaip brolystės palaiminimo ženklas. „Tokie didieji istorijos liudytojai, kurie sušildo ir prakalbina net akmenis, lieka visada, kaip tautinės atminties, lietuvybės, meilės artimui, žemei ir dangui tikruoju paminklu. Metams tolstant, per pamokančius tiesius, skaidrius Viliaus išsakytus žodžius mes vis labiau esame priartinami prie Viliaus paliktos tikrosios kūrybos, prie jo maldos tvirtumo. Šiandien kaip niekada jaučiame, kad dažnai mums į nugarą alsuoja cinizmas, priešiškumas, melas, pasimetimas ir Viliaus Orvido tauri dvasia mums tampa vis aktualesnė ir reikalingesnė! Jis lyg skambantis stiprios dvasios varpas ryžtingai perspėja: žmogau, sugrįžk prie tėviškės šaknų, prie tradicijos, jautrumo artimui, šeimyniškumo, aukos dvasios, prie atsakomybės ir pareigos kertinio akmens“,— pabrėžė brolis Bernardas OFM.
Viliaus Orvido palikimas aktualus ir šiandien
Daug dėmesio ir šiltų prisiminimų apie V.Orvidą parodos pristatyme ir filmo, kuriame sugretinama dviejų menininkų — Viliaus Orvydo ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba, peržiūroje negailėjęs B.Jokubauskis ypač akcentavo V.Orvido palikimo dvasiškąją pusę, jos dar neįsisąmonintą vertę.
Ir jo, ir brolio Bernardo mintys susilieja: „Šiandien Viliaus organiško ir natūralaus meno tikrumo šaukiasi Žemaitijos, Lietuvos ir viso pasaulio žemės klodai! Visa tai dar labiau mus sujungia su tikėjimo šaltiniu, kad visa tai perduotumėm iš kartos į kartą. Mes visi esame išsiilgę to, kas mus veda prie amžinosios aukščiausiojo versmės, prie to gaivaus kūrybos gurkšnio, prie dvasinės duonos, kurios alkstame, trokšdami giedros maldos. Kasdieniuose gyvenimo labirintuose mus paklaidino vienadienės ir tuščios kičo, plastiko, primityvios reklaminės butaforijos skelbimo bumas. Kaip mes norėtume, kad vietoj pragariško chaoso ir tuščių, primityvių dalykų vešėtų toks nuoširdus, tikras, natūralus ir paprastas Viliaus sukurtas sodas! Reikia sugrįžti prie istorijos, kuri pati šaukiasi, kad mūsų tautos savasties civilizacija neišnyktų, neuždustų, taip bėgdama „Hamburgerio“ laiko sunaudojimo tempais. Didžiadvasis Vilius Orvidas mums lieka kaip įpareigojantis manifestas amžiams saugoti tai, ką turime, ir savo skvarbiu gilumu nepaliaujamai judinantis galaktikos erdves, prakalbinantis iš širdies į širdį šiandienos žmogų ir Dievo dvasios mažuosius pranašus. Tegul bus sušildytas akmuo tikėjimu ir malda“.
Orvidų sodybos fenomenas
Kretingos rajono Salantų seniūnijoje, visai šalia kelio į Plungę, yra Gargždelės kaimas. Jis žymus tuo, kad jame yra garsioji Orvidų sodyba — unikalus muziejus po atviru dangumi, gausiai lankomas vietinių ir užsienio svečių.
Orvidų dinastijos pradininku Salantų žemėje buvo akmentašys Jonas Orvidas, atvykęs iš Šiaulių krašto, Gruzdžių parapijos, kur garsėjo kaip nagingas meistras. Salantuose Jonas Orvidas tašė akmenis Švč. Mergelės Marijos bažnyčiai statyti ir apsigyveno Gargždelėje. Jono ir Kazimieros Orvidų sūnus Kazimieras (1905-1989) šmaikštaudavo, kad yra gimęs ant akmens. Jis nuo pat vaikystės dienų matydavo prie akmenų dirbantį savo tėvą, augdamas pramoko akmentašio amato paslapčių. Su žmona Morta, kilusia iš Pasvalio krašto, Kazimieras užaugino sūnus Joną ir Vilių bei dukras Janiną, Laimą, Leokadiją ir Palmirą.
Kazimieras Orvidas visapusiškai rėmė sūnaus Viliaus sumanymą įsteigti sodyboje neįprastą muziejų. Vilius Orvidas (1952-1992) savo užrašuose rašė: „Iš mažens skyriausi iš kitų. Buvo daug ligų… Pasinėriau į minčių pasaulį vienas bastydamasis po apylinkes. Buvo priepuoliai, nuomarai — paskui vėl atsigaunu. Armija truputį padėjo — daug pamačiau, gamta davė sveikatos. Grįžęs buvau pasinėręs į pasaulietišką gyvenimą. Paskui pakeičiau viską, mečiau. Sukūriau savotišką sodybą su skulptūromis. Vėl buvau susirgęs… Parvykau į namus numirti, bet išgelbėjo sistemingas badavimas, perėjau prie jogos. Rezultatai nuostabūs — atgimiau: tai reikalavo valios, tikslumo ir tikėjimo Dievu…“
1977 metais gimtinėje pradėtas kurti muziejus Viliui tapo neišsenkančiu dvasios turtinimo ir energijos šaltiniu. Įstojęs į pranciškonų vienuoliją ir pasirinkęs brolio Gabrieliaus vienuolišką vardą, Vilius Orvidas bandė pritapti Kretingos vienuolyne. Bet neilgam. Netrukus, gavęs vienuolijos vyresnybės leidimą, grįžo į gimtąją sodybą. Viename iš negausių interviu, jis tuomet sakė: „Šioje sodyboje jaučiuosi laisvas. Čia galiu būti savimi ir kaip vaikas žaisti…“ Čia, savo sodyboje, tarp neįprastų skulptūrų, keistokų statinių Vilius Orvidas pasitiko ir paskutinįjį žemiškojo gyvenimo saulėlydį. Jis amžinajam poilsiui atgulė Gargždelės kaimo kapinėse.