Sakoma, nėr padėties be išeities. Valdoviukai visuomet randa išeitį. Sėdi, gurkšnoja, vieši, laužo galvas, kaip čia gražesnio pinigo susikalt. Taip sakant, kurpia verslo planą.
Betgi galvos kažko apsunkusios, snaudon traukia. Gal ir nuknarktų. Ale čia kaip katinui: pasnaust norisi, bet pečius ataušęs ir pilvas gurgia. Taigi: atkatų ir pakišų skrynia tuščia, kaip ir Telšių kunigaikštijos iždas. Ką daryt? „Gal kokį naują mokestį liaudžiai užkraut…“— nedrąsiai sulemeno vyriausiojo valdoviuko dešinioji ranka Husaras. „Nu, liktoriukų. Anie gi aplinką teršia, perdirbt netinka“,— pasišaipė Z.Enka. „Mokesčiai ne išeitis, gi vis vien biudžetan subyra, reiks galvot, kaip iš ano išsunkt. Ieškokim, bičiuliai, efektyvesnio ir paprastesnio būdo, kaip tautai pasitarnaut“,— šniaukštelėjo rimbu maršalka Saulė Pirmasis.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 86 (9996)