Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3)
K.Dauginis plačiai aprašė ne vien kaimą, o ir Blindų sodybą. Gyvenamojo namo, išlikusio iki XX amžiaus pradžios, seklyčioje buvo išrėžta 1838 metų data: neaišku, ar namo pastatymo, ar kokio kito atmintino šeimos įvykio. Taigi tame name gimė ir užaugo Tadas Blinda. Bet jau XX amžiaus pradžioje namas buvo susenęs ir nuo 1910 metų niekas jame nebegyveno. Dar kurį laiką namą, sudegus jaujai, laikė javams sukrauti. O 1917 metais visai nugriovė. Dabar nelikę ir vėlesnių laikų Blindų, ir jų palikuonių ūkio pastatų, išskyrus sodybvietę, netoli kurios iškilęs provaikaičių vasarnamis. Blindų žemėje likusi ir dar viena sodyba, priklausiusi vienam iš palikuonių: joje niekas dabar nebegyvena.
Perpasakosime K.Dauginio paliktą Blindų ūkio aprašymą. Gyvenamasis namas, kaip ir daugelio to meto labiau pasiturinčių ūkininkų, buvo dviejų galų: rytinėje dalyje erdvi seklyčia, alkierius bei virtuvė — visos patalpos turėjo keturis nedidelius langus. Namą, kaip įprasta žemaitiškuose ūkiuose, per vidurį dalijo priemenės ir kaminas. Nuo kamino priemenės iki pusės buvo atitvertos nedegtų plytų siena. Seklyčios gale kabojo didelis kryžius, o prie durų — dubenėlis švęstam vandeniui. Vakarinė namo dalis būta panašaus plano. Iš šiaurės prie abiejų namo galų buvo pristatytos kamaros. Kieme stovėjo labai aukštas vadinamasis trijų kryžmų Šv.Benedikto kryžius. Jis turėjęs sergėti nuo maro ir bado.
Sodyboje buvo žiogriais aptvertas didokas sodas, kurio gale tyvuliavo kūdra. Buvo dar viena — gerokai didesnė. Pro sodo rytinę pusę tekėjo upokšnis. Prie pat sodo stovėjo didelis svirnas su trimis kamaromis ūkinėms reikmėms. Dar vienos kamaros durys buvo nukreiptos į sodą. Piečiau gyvenamojo namo būta didelių tvartų ir daržinės po vienu stogu. Jie buvo pastatyti „u“ raidės forma.
Biografijos mįslės
Blindų pavardę turintys žmonės Kinčiuliuose jau gyveno XVIII amžiuje — tai rodo įrašai išlikusiose Luokės bažnyčios metrikų knygose, kuriose minimi Andrejus, Martynas Blindos — T.Blindos prosenelis ir senelis. T.Blindos tėvas taipogi vardu buvo Tadas. Jis 1845 metais vedė Elžbietą Bukontaitę.
Kinčiuliškiai dėl krikšto ir mirties turėdavo kreiptis į Ubiškės filijinę bažnyčią, tačiau jos krikšto bei mirties metrikos iš to laiko nėra išlikusios. Kadangi Luokės bažnyčios mirties metrikose neaptinkame įrašų apie T.Blindos tėvų, brolių ar seserų mirtį, reikia manyti, buvo kreiptasi į Ubiškės bažnyčią. T.Blindos tėvai mirė, kai jau buvo draudžiama laidoti kaimų kapinėse. Vadinasi, jie palaidoti Ubiškės bažnyčios šventoriuje, kadangi tais laikais jis tuo pačiu buvo ir vienintelės bažnytkaimio kapinės.
Kraštotyrininkas Jonas Andriusevičius yra užsiminęs Tadą turėjus brolį Juozapą, kuris įstojo į kunigų seminariją, bet buvo pašalintas, o galiausiai dėl kažko ištremtas į Sibirą. Arba ši detalė yra viso labo legenda, iš pasakojimų apie T.Blindą „lobyno“. 1848 metų Luokės bažnyčios krikšto metrikoje minimas Juozapas Tadeušas. Kadangi pirmuoju vardu įrašytas Juozapas, ši metrika greičiausiai yra ne Tado Blindos, o jo brolio Juozapo. Vaikai kasdieniame gyvenime paprastai būdavo vadinami pirmuoju krikšto vardu. Kai kur įvairiuose straipsniuose brolio vardas Antanas, kas greičiausiai klaida.
T.Blindą gimus 1846 ar 1847 metais manė jo anūkas K.Dauginis. J.Andriusevičius spėjo jį gimus 1846 metais. Kadangi Luokės bažnyčios krikšto metrikų to laikotarpio knygoje nėra įrašo apie T.Blindos gimimą, jis greičiausiai buvo pakrikštytas Ubiškės bažnyčioje. Patikrinti kol kas neįmanoma: to laikotarpio metrikų knygos neišliko. Apytikslę T.Blindos gimimo datą galima nustatyti pagal išlikusius santuokos dokumentus. Priešsantuokinės apklausos knygoje 1867 metų vasario mėnesio įraše nurodoma jį buvus dvidešimties, o Barborą Viktoravičiūtę — aštuoniolikos metų. Abu jie, to meto supratimu, tuokėsi labai jauni. Mirties metrika, apie kurią kalbėsime vėliau, bei Luokės policijos raportas apie T.Blindos užmušimą, ir bus bene vieninteliai dokumentai, kuriais, kaip labiausiai patikimais šaltiniais, galime remtis. Dar yra likusios bažnytinės metrikos apie jo vienos dukters krikštą, žmonos Barboros antrą santuoką, mirtį.
K.Dauginis, omenyje turėdamas Tado Blindos tėvo pasirašytus 1847 ir 1867 metų dokumentus, spėja pastarąjį buvus raštingu. Tikriausiai tėvas ar kas kitas rašto buvo pramokęs ir savo sūnų, o gal jis lankė Luokės pradžios mokyklą, apie ką, beje, kol kas duomenų neturime. Pasak K.Dauginio, žmonės pasakodavę esą kiek mokytas buvo ir būsimasis legendinis „svieto lygintojas“. Esą jį kažkiek pramokė Nerimdaičių kunigas. Tik neaišku, kaip Tadas tiek toli nuo gimtinės atsidūręs. K.Dauginis rašė namuose buvus kelias religinio turinio knygeles, kurios priklausiusios T.Blindai. Visgi Luokės bažnyčios 1867 metų vasario mėnesio priešsantuokinės apklausos knygos apklausos lape jis, kaip ir nuotaka, vietoje parašų padėjo kryželius. Tiesa, šios knygos buvo rašomos rusiškai, o nei Blinda, nei jo nuotaka Barbora Viktoravičiūtė ta kalba tikriausiai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo.
Čia reikia pastebėti, kad rusiškai pasirašytuose priešsantuokinės apklausos aktuose kryželius dėjo daugelis, ir ne vien valstiečiai, bet ir smulkūs bajorai, o daugelis jų tikriausiai rašyti mokėjo. Galbūt reikėjo pasirašyti rusiškai, ko T.Blinda ir būsimoji sutuoktinė nemokėjo.
Jei T.Blinda tapo seniūnu, tai liudija jo raštingumą. K.Dauginis ir jo mama manė T.Blindą buvus raštingu. Nors ir pats K.Dauginis pripažino, kad jokių įrodymų apie T.Blindos raštingumą nelikę. Namuose šeima turėjo kelias senas religines knygeles, pasakota, jas priklausius T.Blindai.
T.Blinda ir B.Viktoravičiūtė Luokės bažnyčioje susituokė 1867 metų vasario 7 dieną pagal Julijaus kalendorių (vasario 20 dieną pagal dabartinį).
1867 metais tėvai sūnui perleido savo ūkį, sau, kaip įprasta tais laikais, pasilikdami išimtinę.
Nežinome tiksliai, kaip T.Blinda atrodė. K.Dauginis įsidėmėjo savo motinos papasakotą tėvo apibūdinimą. T.Blinda buvęs augalotas, tvirto sudėjimo, žvalus, ryžtingas ir net per daug pasitikintis savimi. K.Dauginis iš vyresnės kartos žmonių girdėdavo, kad T.Blinda gerai sugyveno su kaimynais, dažnai sušelpdavo vargdienius, bet prasiverždavo ūmokas charakteris. Mėgo šaipytis iš dvarininkų ir šlėktelių, juos juokingai pamėgdžioti. Pasakota, kad jis keletą kartų apsistumdė su dvarponiais ar dvartarniais. 1935 metų „Dienos“ publikacijoje kalbama : „Fotografija kažkokia sena, išblukus.“ T.Blindos duktė Bivainių Driskiui paaiškinusi: „Tai tėvelio nabašninkas, omžen atelsali…“ Ši nuotrauka, matyt, neišliko.
Prie T.Blindą charakterizuojančių pasakojimų galima priskirti K.Dauginio užrašytą jo paties motinos atsiminimą. Siaučiant 1867-1868 metų badmečiui, T.Blinda prikalbėjo savo mamą priimti dvi našlaitėmis likusias mergaites — Senutaitę ir Aleliūnaitę, kurios naujoje šeimoje ir užaugo. Blindos savo maisto atsargomis gelbėjo badaujančius valstiečius. Mama Ežbieta sūnui netgi priekaištavusi: „Tadauš, tu per savo gerą širdį greitai ir be kelnių paliksi, viską išdalinsi ubagams ir perėjūnams, o patys liksime ant liepinės putros“. O ta liepinė putra — iš jaunų liepų šakelių išvirtas viralas, kuriuo nuo bado dažnai bandydavo gelbėtis valstiečiai.
Socialinė padėtis
Turto prasme Blindos buvo turtingesni nei dauguma kitų valstiečių, mat paveldėjo du valakus (per keturiasdešimt hektarų) žemės, gerus trobesius. Taigi tėvai, valstybiniai valstiečiai, priklausę Biržuvėnų bendruomenei, perdavė ūkį savo sūnui Tadeušui Blindai, kaip rašoma 1867 metų sausio 15 d. dokumente, „jo valdymui, naudojimui ir išlaikymui amžinai“. Sūnus buvo įpareigotas kasmet duoti du pūrus rugių, pasėti pūrą avižų, pasėti savo sėkla pūrą bulvių. Sodu sutarta naudotis bendrai. Sūnus dar privalėjo savo pašaru padėti tėvams išlaikyti vieną karvę ir dvi avis su ėriukais, kasmet duoti po vieną metinę kiaulę ir vieną paršiuką, dvi žąsis ir dvi vištas, o ožką motina pati išsilaikys. T.Blinda buvo įpareigotas tuoj pat duoti vieną arklį pardavimui, o ateityje nedrausti tėvams naudotis likusiais arkliais išvykoms. Taip pat kasmet turėjo motinai duoti po dvidešimt rublių. Toliau buvo išvardintas sūnui perduodamas turtas, tarp jų ir pastatomas ant žemės į spintelę įtaisomas laikrodis, kas rodė buvus ūkį tikrai pasiturintį. Sūnui perduotos avys, trys arkliai, šešios karvės, keturi veršiukai, keturios kiaulės, trys ožkos bei visi ūkio padargai, taip pat net lovų apdangai ir pagalvės. Dokumentą kryželiais patvirtino tėvai ir liudininkai, aktas buvo užregistruotas Luokės valsčiaus valdybos sutarčių knygoje.
(Bus daugiau)