Dar siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, nepritekliaus ir vokiškųjų okupantų spaudžiami žemaičiai kovojo, kad jų vaikai galėtų mokytis gimtąja lietuvių kalba. Ir 1918 m. sausio 18 d. telšiškių ir Žemaitijos žmonių svajonės ir pastangos pagaliau išsipildė. Padedant katalikiškai „Saulės“ draugijai, Telšiuose buvo atidaryta privati „Saulės“ gimnazija.
Janina Bucevičė
(Pabaiga. Pradžia Nr. 31)
Buvusi šios mokyklos mokytoja Beniuševičiūtė-Rubaževičienė pasakojo, kad gimnazijos mokytojai buvę labai išrankūs ir nenorėję tipinės mokyklos. S.Stulginskio projektas juos tenkino, nors ir turėjo vieną trūkumą — salėje nebuvo numatytas balkonas. Mokytojai savo iniciatyva sutiko paaukoti vieno mėnesio atlyginimą, kad būtų įrengtas balkonas.
Iš tiesų didelis 4 m pločio balkonas salės gale S.Stulginskio projekte buvo numatytas. Tačiau tai netenkino kūno kultūros mokytojų, nes toks balkonas būtų trukdęs kai kurioms sporto rungtims organizuoti, pvz., krepšiniui, tinkliniui. Todėl kūno kultūros mokytojai S.Sidabras, A.Kupstaitė, A.Ignatavičius 1936 m. sausio 25 d. raštu Nr.55 kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami pakeisti salės projektą: balkoną sumažinti iki dviejų metrų, o salės šonuose įrengti metro pločio galerijas. Tačiau balkonui įrengti buvo skirta 2457,70 Lt, o balkono su galerijomis įrengimas kainavo 4406,74 Lt. Papildomai reikėjo 1949,04 Lt. Švietimo ministerija 1936 m. vasario 5 d. leido pakeisti projektą, t.y. sumažinti balkoną ir įrengti galeriją, bet atsisakė skirti papildomų lėšų. Tada gimnazijos mokytojai 1936 m. kovo 7 d. pedagogų tarybos posėdyje nutarė skirtumą (1949,04 Lt) padengti iš savo atlyginimų (Protokolas Nr.1).
Gimnazijos pastato statyba prasidėjo 1935 m., baigta 1936 m. rugpjūčio mėnesį. Statybos rangovu pasirinktas inžinierius Leonas Ritas iš Kauno. Pastatui statyti buvo skirta 355000 Lt. Pastato savikainą pavyko sumažinti 569 Lt, nes vieno kvadratinio metro lubų masyvo užpylimas spaliais vietoj šlako ir betono leido kvadratinio metro savikainą sumažinti 50 centų, t.y. 2,50 Lt, vietoj 3 Lt. Statybinių darbų priežiūrą vykdė telšiškis inžinierius Vsevolodas Kopylovas, taip pat Prahos politechnikos instituto auklėtinis. Statybos darbus ir naudojamų medžiagų kokybę atidžiai sekė ir gimnazijos vadovybė, pvz., rastas gimnazijos direktoriaus raštas Nr. 319, rašytas 1935 m. liepos 20 d. Statybos medžiagų technologijos laboratorijai, kuriame prašoma patikrinti plytas iš Šneiderio plytinės ir įvertinti jų tvirtumą bei tinkamumą išorinių sienų mūro darbams. Siuntinio priedas — 3 plytos.
Atliekant darbus, vis dėlto papildomų lėšų reikėjo, pavyzdžiui, iškilo sunkumų įrengiant artezinį gręžinį geriamajam vandeniui, dėl smėlėto grunto teko gręžti gerokai giliau, naudoti kitokios medžiagos ir diametro vamzdžius. Taip pat, kad mokiniai galėtų atsigerti vandens, už 335 Lt buvo nupirktas prietaisas statmenai trykštančiai vandens čiurkšlei išgauti, įrengta ventiliacija chemijos kabinete, koklinėmis plytelėmis išklotos namų ruošos kabineto sienos. Gimnazijos pastatas buvo pastatytas greitai — vos per pusantrų metų. Todėl nenuostabu, kad Švietimo ministerijos revizorius J.Sventickas 1936 m. rugsėjo 23 d. rašė, kad grindys pakilę, o sienos dėmėtos. Į tai inžinierius S.Stulginskis 1937 m. vasario 25 d. raštu atsakė, kad statybos darbai atlikti gerai, tik reikia laiko, kad viskas išdžiūtų. Paskutiniai defektai, išryškėję jau pastato eksplotacijos metu, buvo rangovo ištaisyti 1937 m. vasarą. Tai 1937 m. rugpjūčio 17 d. aktu patvirtino inžinieriai S.Stulginskis, V.Kopylovas, Mikalauskas (Š.M. inžinierius — J.B.). O už pastato išorės baltinimą, kuris statybos darbuose nebuvo numatytas, rangovui L.Ritui sumokėtas 312,30 Lt atlygis.
Gimnazijoje buvo didelis dėmesys skiriamas ne tik ugdymo procesui organizuoti, bet ir popamokinei veiklai. Kiekvienais metais buvo pastatomas spektaklis, kuriam ir tekstą, ir muziką, ir dekoracijas kurdavo patys mokiniai. Spektaklį „Žemaitiškos vestuvės“ stebėjo net Lietuvos Respublikos prezidentas A.Smetona. Scenos mėgėjai buvo pastatę Moljero „Tartiufą“, baletą „Sniego karalienė“ (choreografė Navicka). Mokyklos scenoje savo meninius sugebėjimus atrado vėliau garsiais scenos meistrais tapę L.Kupstaitė, V.Derkintis, A.Žadeikis, B.Babrauskas, M.Mikūta. Nuo 1926 m. išsiplėtė literatų būrelio, kuriam vadovauti pradėjo mokytojas F.Kudirka, veikla. Gimnazijos literatai leido sąsiuvinio formato laikraštį „Šešios žaros“, kuris buvo perrašinėjamas ranka, vėliau dauginamas šapirografu ir platinamas tarp moksleivių. Literatų būrelyje šalia V.Mačernio talento formavosi poetų A.Prižgintaitės, P.Jurkaus, V.Tarvainio, J.Tornau kūrybinis kelias. Mokytojo F.Kudirkos auklėtiniais buvo ir vėliau žymiais gimtosios kalbos ir literatūros puoselėtojais tapę A.Ašmontas, K.Doveika, istorikas prof. B.Dundulis. Nuo 1930 m. gimnazijos jauniesiems muzikantams vadovavo kompozitorius D.Andriulis, kuris mokyklos poetų eilėms sukurdavo muziką. Muzikiniame gyvenime jau tada aktyviai reiškėsi būsimasis kompozitorius J.Gaižauskas. Gimnazijoje pirmuosius žingsnius į didįjį sportą žengė D.Žilevičiūtė, V.Grybauskas, S.Stonkus. Mokykloje buvo ruošiami vieši vakarai, kurių metu mokiniai rodydavo kūrybinius, meninius, mokslinius bei sportinius sugebėjimus. Per pusmetį vykdavo keturi vakarai, kuriuos rengdavo gimnazijos direkcija, surinktos lėšos buvo skiriamos kultūrinėms gimnazijos reikmėms arba paremti sunkioje padėtyje atsidūrusiems mokiniams. Prieškario auklėtinių kartai priklausė ir pedagogas prof. L.Jovaiša bei chemikas prof. B.Jašelskis.
Mokytojai buvo ne tik gimnazijos, bet ir savo miesto patriotai. 1936 m. gruodžio 4 d. pedagogų tarybos posėdyje mokytojai nutarė 0,5 proc. gaunamos mėnesio algos 10 mėnesių skirti Žemaičių muziejaus „Alka“ statybai, nes „kiekvienas muziejus turi labai didelę reikšmę tautos gyvenime ir jos kilime, o taipogi priaugančios kartos auklėjime, todėl nutarėme prisidėti savo kuklia auka prie statymo Žemaičių muziejaus „Alka““,— buvo rašoma protokole Nr.22.
1936 m. Lietuvoje pradėta vykdyti švietimo reforma. Mokslas pradinėje mokykloje buvo prailgintas nuo keturių iki šešių metų, o gimnazijoje sutrumpintas nuo aštuonių iki septynių metų. Reforma buvo daroma palaipsniui, nuo 1938 m. gimnazijos dokumentuose atsiranda įrašas, kad mokiniai priimti į reformuotos gimnazijos pirmą klasę.
1938 m. Lietuvos valstybė ir gimnazija minėjo savo gyvavimo dvidešimtmetį. Pedagogų tarybos posėdyje (1938-01-31; protokolas Nr.2) mokytojai nusprendė Lietuvos valstybės ir gimnazijos dvidešimtmečio minėjimą suskaidyti į kelias dalis. Nutarta pavasarį prie gimnazijos pasodinti 20 medelių — „Garbės gojų“ bei organizuoti mokiniams ekskursijas: į Šiluvą (atsakingas kapelionas kun. V.Patlaba), Platelius (mokyt. E.Laurinčikaitė) ir kelionę dviračiais po žymiausias Žemaičių krašto vietas (mokyt. S.Sidabras, A.Ignotavičius).
Taip pat buvo nutarta rinkti aukas ir nupirkti lietuvių dailininko „savo krašto motyvų paveikslą“. Už tai buvo atsakingas mokyt. S.Sidabras (nupirktas paveikslas „Vytautas prie Juodosios jūrės“ — J.B.). 1938 m. vasario 15 d. 17 val. mokytojai ir mokiniai dalyvavo Katedroje gedulingose pamaldose už žuvusiuosius Nepriklausomybės kovose. 18 val. prasidėjo iškilmingas Vasario 16-osios minėjimas gimnazijos aktų salėje. Proginę kalbą pasakyti buvo pavesta lietuvių kalbos mokytojui F.Kudirkai, mokiniai deklamavo eilėraščius, dainavo berniukų ir mišrus chorai. Minėjimas buvo baigtas Lietuvos himnu.
Vasario 16 d. visi mokiniai ir mokytojai dalyvavo šv. Mišiose Katedroje, po to aikštėje įvykusiame iškilmingame vėliavos pakėlime (dabar — amfiteatras, J.B.), eisenoje miesto gatvėmis ir per radiją išklausė Valstybės prezidento A.Smetonos kalbą. Vakare vėl visi rinkosi į gimnaziją, kur direktorius J.Jagaudas perskaitė iškilmingą pranešimą, skirtą gimnazijos 20-čiui, meno, mokslo, istorijos, dramos, literatūros būreliai surengė savo darbų parodas ir pristatymus.
Kiek mokytojai tarpukariu uždirbdavo? Mokytojai buvo valstybės tarnautojai, jų atlyginimas priklausė nuo turimo išsilavinimo, kategorijos, darbo stažo, pamokų skaičiaus. Vieni mokytojai dirbo tik valstybinėje vyskupo Valančiaus gimnazijoje, kiti taip pat turėjo pamokų mokytojų seminarijoje (iki 1930 m.), žydų „Javnės“ mokytojų seminarijoje, žydų „Javnės“ mergaičių gimnazijoje ar lenkų progimnazijoje. Pvz., gimnazijos direktorius J.Jagaudas už 1938 m. sausio mėnesį gavo 672,15 Lt, inspektorius ir mokytojas A.Jančys — 525,58 Lt, mokyt. F.Kudirka — 497,41 Lt, kapelionas kun. P.Patlaba — 214,20 Lt (kapelionas turėjo 20 tikybos pamokų), mokyt. J.Kochas — 364,65 Lt, mokyt. V.Burba — 409,83 Lt, mokyt. E.Tornautienė — 459 Lt, mokyt. J.Gedminas — 400,23 Lt, kap. V.Riauba, kuris dėstė karinį parengimą ir turėjo 6 pamokas — 94,98 Lt; raštvedys — 236,87 Lt, šveicorius — 157,69 Lt, sargai — 125,80 Lt. Taip pat valstybė darbuotojams mokėjo nuo 10 iki 20 Lt priedą už kiekvieną vaiką.
Kadangi keletas vaikų buvo pravoslavų tikėjimo, tai jiems tikėjimo pagrindų mokyti buvo kviečiamas pravoslavų dvasininkas. Nors mieste veikė žydų gimnazijos, dalis Telšių žydų leido savo vaikus į vyskupo Valančiaus gimnaziją, kurioje taip pat buvo užtikrinti žydų mokinių poreikiai: jie buvo atleisti nuo katalikų tikybos pamokų ir rašto darbų šabo (šeštadienį) dieną.
Mokiniai į gimnaziją stodavo baigę pradinę mokyklą, progimnaziją arba vidurinę, arba pasirengę savarankiškai ir išlaikę stojamuosius egzaminus. Vertinimo sistema buvo penkiabalė, vertinta griežtai, mokytis vien penketais retas teišgalėdavo, pasitaikydavo mokinių trimestruose bei metinėse suvestinėse ir neigiamų pažymių — dvejetų. Tokiems mokiniams būdavo skiriami papildomi darbai, ir vasaros pabaigoje jie privalėdavo laikyti egzaminus, neišlaikius, būdavo paliekami antriems metams. Net baigiamojoje gimnazijos 8 klasėje, baigus ją su neigiamais pažymiais, mokiniai būdavo neprileidžiami prie egzaminų ir paliekami kartoti kurso antrus metus. Buvo mokinių, kurie po keletą kartų būdavo paliekami kartoti kurso, pvz., 1934/35 m.m. 7 klasės mokinė Vanda K. buvo palikta kurso kartoti 4, 5, 6 klasėse, o į 8 klasę buvo perkelta tik po papildomų vasaros darbų ir išlaikiusi algebros egzaminą. Jos klasiokė Emilė J. po dvejus metus mokėsi 1, 3, 5 klasėse bei buvo palikta kartoti kurso 7 klasėje, nes turėjo metiniame dvejetus iš anglų, vokiečių ir lotynų kalbų. O štai 1928/29 m.m. pirmos gimnazijos klasės (dabar — penkta klasė. — J.B.) gimnazistas Kazys I. dvejetus metiniame įvertinime „sugebėjo“ turėti ne tik iš lietuvių, vokiečių kalbų, aritmetikos, istorijos, bet ir muzikos, piešimo bei darbų (technologijų). Ir tai nebuvo vienintelis toks mokinys gimnazijos istorijoje.
To meto gimnazijoje elgesys buvo vertinamas pažymiu. Už ką pedagogų tarybos sprendimu buvo mažinamas elgesio pažymys? Elgesio pažymys buvo mažinamas už dažną vėlavimą į pamokas, netvarkingumą, nemandagų elgesį pamokų metu, praleidinėjimą choro repeticijas, bet pasitaikydavo ir „originalesnių“ nusižengimų: pažymio ištrynimas iš savo dienyno, t.y. pažymių knygelės, vagystės, lankymasis mokiniams nederamuose renginiuose.
Gimnazijos mokytojai ir tėvų komitetas stengėsi padėti mokiniams iš sunkiai besiverčiančių šeimų susimokėti už mokslą, įsigyti reikalingų mokymo priemonių. Tuo tikslu gimnazijoje buvo organizuojami baliai-koncertai, kuriuose koncertuodavo ne tik mokiniai, bet ir žinomi menininkai. Pvz., 1939 m. vasario mėnesį gimnazijoje surengto baliaus- koncerto metu surinkta 2147,10 Lt. 1939 m. lapkričio 11 d. labdaros koncerte neturtingiems mokiniams paremti dalyvavo solistai prof. S.Dievaitytė, A.Sodeika, A.Jesenausko vadovaujamas katedros choras, rašytoja Ieva Simonaitytė.
1939 m. rudenį gimnazijos direktoriumi tapo buvęs Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos direktorius Pranciškus Samulionis, pakeitęs į užtarnautą poilsį išėjusį Joną Jagaudą. Naujasis direktorius ypatingą dėmesį skyrė klasių auklėtojų veiklai, įvesta privaloma kartą savaitėje klasių auklėtojų pamoka-susitikimas su savo auklėtiniais. Gimnazijoje aktų salėje dažnai vykdavo amatų mokyklos, miesto visuomenės renginiai, paskaitos, susitikimai, koncertai.
1939 m. lapkričio mėnesį gimnazijos mokytojai ir mokiniai aktyviai įsijungė į akciją atgautam Vilniaus kraštui remti: mokytojai paaukojo vienos dienos uždarbį — 345,35 Lt, mokiniai suaukojo 446,95 Lt, iš viso: 792,30 Lt.
1940 m. kovo mėnesį įvykusiame gimnazijos pedagogų tarybos posėdyje buvo nutarta gimnazijos aikštėje pastatyti paminklą vyskupui Motiejui Valančiui, kuriame turėjo būti taip pat iškalta citata iš jo raštų. Gimnazijoje buvo organizuojamas konkursas, sudarytas paminklo statybos komitetas, pradėtos rinkti aukos. M.Valančiaus paminklo statybos komiteto pirmininku sutiko būti vyskupas J.Staugaitis, nariais tapo direktorius P.Samulionis, apskrities viršininkas ir tėvų komiteto pirmininkas E.Šalkauskis, mons. R.Kuodis, burmistras V.Mylimas, apskrities gydytojas J.Mikulskis, apskrities pradinių klasių inspektorius A.Venclauskas, mokytojas S.Sidabras. Buvo numatyta aukotojų, aukojusių M.Valančiaus paminklui 50 Lt ir daugiau, pavardes įamžinti atminimo lentoje, įmūrytoje gimnazijos sienoje. Buvo kreiptasi į menininkus, kviečiant juos dalyvauti konkurse. Keletas konkurso dalyvių 1940 m. pavasarį pateikė Statybos komitetui paminklo eskizus.
1940 m. pavasarį mokytojai pedagogų tarybos posėdyje ypač akcentavo bendrabučio prie gimnazijos statybos būtinumą, nes mokiniai nuomojamuose butuose ne visada turėjo tinkamas higienos sąlygas, o mokytojai negalėjo kontroliuoti, kaip jie ruošiasi pamokoms.
Deja, visus planus nutraukė 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos okupacija. Vyskupo Valančiaus vardo valstybinė gimnazija tapo I vidurine mokykla, o direktoriumi, vietoj P.Samulionio, 1940 m. rugpjūčio 6 d. paskirtas V.Rubaževičius.
Sovietinei kariuomenei užėmus Telšių miesto pradžios mokyklos patalpas, 1940-1941 mokslo metais po pietų I vidurinės mokyklos patalpose, keturiolikoje klasių mokėsi pradinių klasių mokiniai, todėl gimnazijoje pamokos prasidėdavo jau 7.30 val., sumažėjo būrelių, o ugdymo procesas buvo smarkiai ideologizuotas.