Po kaimynų nosimis — šiuolaikinė vergovė?

Įvairių istorijų tenka išgirsti vietos laikraščio redakcijoje dirbantiems žurnalistams. Vienos jų būna juokingos, ypač kai pašnekovai, užsukę į kabinetą, dar papasakoja jas praskiesdami žemaitišku humoru, kitos papiktina, na, o trečios sukrečia, nes mūsų skaitytojai dažnai būna neabejingi kito žmogaus patiriamam skausmui.

Lina Dijokienė

Sukrečianti žinia
Vėlyvo rudens popietę laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ redakcijoje nuskambėjusio telefoninio pokalbio su viena, kaip pati sakė, neabejinga telšiške, pradžia iškart privertė suklusti. Moteris teigė: „Visi tik ir kalba, kad kitur, emigracijoje, engiami, išnaudojami šiuolaikiniai vergai. O aš jums papasakosiu, kad čia, Telšiuose, tokie pat vergai gyvena. Ir niekas nė piršto nepajudina“. Netrukus moteris sklandžiai išdėstė, kas ją privertė padaryti tokią sukrečiančią išvadą. Kalba, anot pašnekovės, einanti apie du brolius (ji paminėjo jų vardus, pavardę, gyvenamosios vietos adresą, tačiau etiniais sumetimais jų neviešiname), likimo ir blogų žmonių nuskriaustus telšiškius. Ji sakėsi esanti jų dabartinė kaimynė, kartais sugrįžtanti į Telšius.

Dirba tik už maistą?
Ilgo ir vaizdingo pasakojimo esmė būtų tokia: viename iš Žemaitijos sostinės daugiabučių gyvenusi senutė, kuri turėjo du sūnus. Šie nesukūrė savo šeimų, buvo linkę išgerti, nesugebėjo tinkamai tvarkytis savo buities ir gyvenimo, be to, ir sveikatos problemų turėję.

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 86 (10098)