Teatro scenoje — dar viena žemaitiško žodžio premjera!

„Štai spektaklio afišą“, — komandai naują afišą pristatė režisierė Laimutė Pocevičienė.

„Dabartinis modernus žmogus turi žemaičio dvasią“,— teigia naujo Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklio „Spalvuotu guzikieliu rožončius“ kūrėjai — režisierė Laimutė Pocevičienė ir šiam projektui suburta garsių menininkų iš Vilniaus ir saviškių — Telšių Žemaitės dramos teatro aktorių — komanda.

Lina Dijokienė

Spektaklio tapsmo stebuklas
Stebėti gimstant spektaklį — scenos kūrinį — įdomus reikalas. Čia viskas lyg ant delno: aktoriai vis dar bando „įsikurti“ naujuose savo personažų kostiumuose ir matyti, kaip kartais mintyse perkrato savo įkūnijamo veikėjo tekstą, ieško tinkamos veido išraiškos ar gesto, scenoje vis dar tebekeliauja iki tinkamiausios vietos rekvizitas, o režisieriaus galvoje gimusias vizijas dar reikia patikrinti čia ir dabar, kaip jos veikia, ar nuo scenos siunčiama mintis pasieks žiūrovą, ar įtikins jį, ar paveiks…
Patekus į Telšių Žemaitės dramos teatro ruošiamo naujo spektaklio „Spalvuotu guzikieliu rožončius“ repeticiją, pirmiausia užvaldo gera nuotaika — nors laikas spaudžia ir sunku suderinti visų aktorių darbų ir repeticijų laiką, tačiau pajunti tiesiog ore tvyrančią smagaus bendravimo ir bendro kūrybinio darbo dvasią. Trumpą atokvėpio ir kavos pertraukėlę naujojo spektaklio komanda skiria kartu ir pašnekesiui apie būsimą premjerą — jau lapkričio 24 dieną naujasis spektaklis bus pristatytas žiūrovų teismui. Žemaitišką muzikinį spektaklį dovanoja kūrybinga žemaičių ir jų bičiulių komanda: režisierė Laimutė Pocevičienė, etnomuzikologė ir dainininkė Loreta Sungailienė, kino ir teatro aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė, poetas ir dramaturgas Mindaugas Valiukas, aktorius Vaidas Lengvinas bei Žemaitės dramos teatro aktoriai.

Tradicijos langai
Spalvingame, įvairių garsų ir emocijų, patirčių ir tradicijų pilname spektaklyje atgis tai, kas užmiršta, bet labai artima — žada spektaklio komanda. „Žemaitės dramos teatras kartu su VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centru“ lapkričio 24 d. atidaro žemaičių vardo paminėjimo 800 metų jubiliejaus metus originaliu žemaičių grožinės literatūros antologijos „Žemaite/Žemaičiai“ pristatymu. Per literatūrą ir muziką atveriame gimtosios — žemaičių kalbos langus. Atveriame tam, kad išgirstume, kaip šiuolaikinio modernaus žmogaus lūpomis suskamba ryškūs, kupini šilumos ir meilės, mūsų brangiųjų motinų, tėvų, senelių, prosenelių, tetų ir dėdžių, iškeliavusių Anapilin, bet išlikusių žodyje, dainoje, apeigose ir tradicijose, balsai“,— apie dar vieną savo kūrybinį projektą kalba jo režisierė Laimutė Pocevičienė. Ji neslėpė, kad šiame darbe turėjo daug bendraminčių ir daug bendrakūrėjų — ne kartą vieno ar kito patyrusio aktoriaus mintys ar idėjos vystė spektaklį pirmyn.

Pasaulio centre — moterys
Taigi ką lapkričio 24 d. (tądien planuojama surengti du pasirodymus) Žemaitės dramos teatro scenoje išvys susirinkę žiūrovai? Režisierė atskleidžia: spektaklio centre — našlės ir jos trijų dukterų (dviejų jau sukūrusių šeimas, trečios — dar tik besirengiančios tekėti) gyvenimo akimirkos: šviesūs išlikimo, gyvenimo džiaugsmo, grožio, meilės siekimo momentai. Juos profesionalia aktorine kalba, muzika, atlikimo meistriškumu į visumą lyg rožančiaus karoliukus suveria spektaklio sumanytojai ir atlikėjai. Spektaklyje skamba liaudies dainos, populiarioji, bardų muzika, tautosakos perliukai, Viktorijos Daujotytės, Jono Diržininko, Justino Lingio, Onos Mileikienės, Danutės Ramonaitės-Mukienės, Alekso Steponavičiaus, Eugenijaus Zabičio, Nijolės Rimkienės tekstai. Žiūrovai išvys ir labai įdomių, daugeliui net nežinomų liaudies papročių epizodų, pavyzdžiui, kaip buvo įsikuriama naujuose namuose. Gal protėvių išbandyta žodžio ir veiksmo magija bus aktuali ir šiandienos naujakuriams?
Kostiumus šiam spektakliui sukūrė kostiumų dailininkės Monika Vasiliauskaitė, Indrė Ročiūtė ir Dovilė Ožeraitytė. Sprendimas pasirinktas įdomus — nors spektaklyje daug tradicijos, liaudies dainų ir panašiai, visi aktoriai aprengti pasaulio piliečių drabužiu — džinsu. Tiksliau įvairiomis jo variacijomis. Tai ne tipiškas džinsas. Jame įdomiai interpretuojama tautinė tradicija — drabužiai papuošti tautinių juostelių ornamentais.

Skirta knygai pristatyti
„Privalėjau čia dalyvauti“,— juokiasi etnomuzikologė L.Sungailienė, spektaklyje ne kartą žiūrovus lepinsianti savo meistrišku liaudies dainų atlikimu. Mat pirminis taškas, paskatinęs gimti šį projektą — tai L.Sungailienės mamos — žinomos knygų apie Žemaitijos istoriją, kultūrą, leidžiamų lietuvių ir žemaičių kalbomis, sudarytojos, bendraautorės, redaktorės, poetės Danutės Ramonaitės-Mukienės sudaryta nauja knyga — žemaičių grožinės literatūros antologija „Žemaite“. Žemaitės dramos teatro režisierės L.Pocevičienės buvo paprašyta parengti kažką knygai pristatyti. Tačiau kuklus knygos pristatymas šįsyk išvirto į spalvotą ir emocionalų muzikinį literatūrinį projektą — spektaklį, kuriuo apskritai pradedamas dar vienas žemaičių kultūros etapas.
Primename, kad LR Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2019-aisiais bus minimos pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose (Ipatijaus kronikoje aprašant Haličo–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas) 800-osios metinės, paskelbė 2019 m. — Žemaitijos metais.

Patyrę ir naujokai
Šiame muzikiniame literatūriniame projekte (beje, pasak V.Bičkutės, tai, kas vyksta scenoje, ne visai būtų galima pavadinti spektakliu), be labai gerai visiems žinomų aktorių — jau minėtos V.Bičkutės, garsios etnomuzikologės L.Sungailienės ir kitų scenos meistrų, naujame amplua save išbando kelios Telšių rajono moterys — nevarėniškė Vida Čėjauskienė, visiems telšiškiams geriau žinoma kaip etninės muzikos atlikėja Diana Bomblauskienė ir muzikos pedagogė Ernesta Dargužienė. Naujai iškeptos aktorės neslepia, jog būta nerimo, kaip pavyks susidraugauti, prisijaukinti teatro sceną. Vida Čėjauskienė iš Nevarėnų vis atskubanti į repeticijas (beje, kaskart vis ne tuščiomis), akivaizdu, visos komandos numylėtinė. „Ji kaip tikra mama. Ir šiandien lepina visą komandą gardžiu obuolių pyragu, naminiu varškės sūriu, medumi. Ir vis paragina ragauti, skanauti“,— juokiasi spektaklyje vienos didelės šeimos nariais tapę aktoriai. Vilniečiai (taip režisierė vadina atvykstančiuosius) sakė vis negalintys atsistebėti, kokie profesionalūs ir viską gebantys telšiškiai aktoriai: ir muzikuoja, ir dainuoja, ir vaidina. Ir visa tai daro tiesiog puikiai!

Duoklė žemaičių kalbai
Spektaklio veikėjai rokuojasi scenoje žemaitiškai. Tiesa, ne visiems ši tarmė (beje, spektaklio režisierė griežtai taiso šį terminą ir ragina sakyti žemaičių kalba — aut. past.) įgimta ar įprasta kasdienėje vartosenoje. Per kavos pertraukėlę susėdus grimo kambarėlyje, iškart užverda improvizuota diskusija, o kaip su žemaičių šneka kasdieniame gyvenime? Jei suaugusieji telšiškiai aktoriai sako, jog žemaitiškai šneka ne tik buityje, bet kartais ir oficialioje aplinkoje, tai jaunieji Žemaitės dramos teatro aktoriai prisipažįsta: žemaitiškai kalbėti per spektaklį — jiems tikras iššūkis. Štai Dominykas tiesiai šviesiai rėžia: sunkiausia jam buvę išmokti ne vaidinti, o kalbėti spektaklyje žemaitiškai, nes jų namuose niekas žemaitiškai nesirokuoja. Užtat iš Telšių kilusi aktorė Valda Bičkutė neslėpė savo džiugesio galimybe prisiliesti prie savo šaknų: „Labai didžiuojuosi, kad esu žemaitė. Didžiuojuosi, kad mūsų šeimoje bendraujama žemaitiškai, kalba tokia pat natūrali ir gyva, kaip kalbėjo mano visi seneliai ir proseneliai, ir pro pro… Visi gyvenę sėsliai Žemaitijos sostinėje ir aplink ją. Esu tiesiog laiminga“.
Taigi — laimės ir pozityvumo pliūpsnis laukia visų žemaičių ir tų, kurie jiems prijaučia jau lapkričio 24 d. — Žemaitės dramos teatre ryškūs ir blankūs, džiugūs ir nerimastingi gyvenimo karoliukai suriedės į žemaitišką spektaklį „Spalvuotu guzikieliu rožončius“.