„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ (Mikalojus Daukša)
Praėjusiais metais sukako 405 metai, kai mirė vienas lietuvių raštijos pradininkų Žemaičių kapitulos kanauninkas Mikalojus Daukša. Gaisruose pražuvusi didžioji dalis kapitulos 16–17 amžiaus archyvo, atėmė ir galimybę daugiau pažinti šį asmenį. Oficialiuose, dažniausiai turtinio pobūdžio dokumentuose, teismų bylose, deja, nė iš tolo neužsimenama apie jokią visuomeninę veiklą ar asmeninį gyvenimą.
Antanas Ivinskis
Iki šiol vis dar neaišku, kada M.Daukša gimė. Remiantis jo, dvasininko, karjera bei giminaičių biografinių duomenų nuotrupomis, prieita išvados, kad dvasininkas gimė Babėnuose tarp 1527–1538 metų (dab. Kėdainių dalis).
Daukšos tėvas Baltramiejus Mikolojaitis augino aštuonis vaikus, Mikalojus buvo vyriausias. Kurią mokyklą jis lankė, nežinoma, aišku viena, kad išmokti skaityti ir rašyti, pramokti lotynų, rusų (baltarusių) kalbų, t. y. įsigyti elementarių žinių, jis galėjo arba netoli nuo savo tėviškės — Krekenavoje, Ariogaloje, arba Kražiuose, Varniuose, o gal Kaune ir Vilniuje. Vėliau, reikia manyti, jis bus studijavęs kuriame nors Vakarų Europos universitete — kaip kitaip paaiškintume jo platų humanistinį išsilavinimą, puikų lotynų kalbos mokėjimą ir nemažos bibliotekos įsigijimą.
Sunku suprasti, kaip jis, lietuvis, smulkaus bajoro sūnus, nesusijęs su didžiojo kunigaikščio dvaru, gavo aukštą vietą (kanauninko, oficiolo) Žemaičių vyskupijoje. Kanauninkais ar turtingesnių parapijų klebonais paprastai buvo skiriami lenkai. Gal būtent aukštasis mokslas, studijos užsienyje padėjo M.Daukšai kilti bažnytinių pareigų laiptais? „Kitaip į M.Daukšą turėtume žiūrėti, kaip į labai nuostabų reiškinį“,— tvirtino jo tyrinėtojas Jurgis Lebedys.
Dvasininko luomą M.Daukša bus pasirinkęs apie 1551–1565 metus, nors tai galėjo atsitikti ir vėliau, nes kunigais anuomet tapdavo ir pusamžiai vyrai. Tikrai žinoma, kad 1579 metais Tarkvinijui Pekului vizituojant Žemaičių vyskupiją, M.Daukša jau buvo Krakių (miestelis Kėdainių r.) klebonas ir Varnių kanauninkas. Į vizitatoriaus klausimą, kiek laiko klebonaująs Krakėse, jis atsakė: „Jau maždaug devyneri metai, kai man buvo pavesta (collata) minėtoji bažnyčia Krakėse“. 1570 metai, kai M. Daukša gavo Krakių parapiją, yra pirmoji tiksli jo biografijos data. Tiesa, teigti, kad tai buvusi pirmoji jo bažnytinės tarnybos vieta, negalim. J. Lebedys spėja, jog kokį dešimtmetį prieš tai M.Daukša ėjo žemesnes vikaro pareigas ar klebonavo kurioj neturtingoj bažnyčioj. Apie rašytojo gyvenimą ir veiklą Krakėse konkrečių faktų neišliko. Žinoma tik, kad ir persikėlęs į Varnius, vyskupijos bei Žemaitijos sostinę, jis toliau vadovavo (klebonavo) minėtai parapijai, išlaikydamas mokytoją ir vikarą–altaristą. Šelpė ir savo šeimos narius, iki savo gyvenimo pabaigos sąžiningai vykdė savo vyriausiojo brolio pareigas. Nors tais laikais buvo neįprasta, bet savo turtą testamentu paskyrė ne kurijai, kapitulai, parapijai, o šeimai.
Iš visko sprendžiant, buvo tikintis, doras ir sąžiningas žmogus. Todėl ir vyskupas Jurgis Petkūnas–Petkevičius paskyrė M.Daukšą vienu iš savo testamentų vykdytojų, jam asmeniškai dargi užrašydamas baltą arklį ir laikrodį. Šis vyskupas, studijavęs keliuose universitetuose ir nemažai pasaulio matęs, išskyrė M.Daukšą iš kitų dvasiškių, vertino jį ir už aukštą išsimokslinimą, todėl padėjo jam kilti dvasininko karjeros laiptais.
Mirus vyskupui J.Petkūnui–Petkevičiui, prasidėjo kova dėl Merkelio Giedraičio paskyrimo naujuoju vyskupu. Rašte popiežiui išgyrę M.Giedraičio labai pavyzdingą gyvenimą, dvasininkai laikė jį tinkamiausiu kandidatu dar ir todėl, kad šis mokėjęs lietuvių kalbą ir, anot Varnių katedros prelatų ir kanauninkų, neapleisiąs vyskupijos, kaip šios kalbos nemokėję pirmtakai. Turint galvoje vėlesnę M. Daukšos veiklą ir kovą dėl lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime, peršasi mintis, kad prie šio rašto popiežiui M.Daukšos aktyviai prisidėta. Įdomu pastebėti, jog po Liublino unijos tuomet pirmą kartą aštriau buvo susidurta dėl įtakingos vietos, į pirmąjį planą iškeliant kalbos klausimą.
Vyskupu tapęs M.Giedraitis ir M.Daukša artimai bendradarbiavo ir vienas kitą rėmė. M.Giedraičiui vyskupaujant, M.Daukšos vaidmuo ir reikšmė Žemaičių vyskupijoje vis augo. Bet medicinos srities, humanistiniu išsimokslinimu jis turbūt neatsiliko nuo vyskupo J.Petkevičiaus, dorovingumu aplenkė kitus kapitulos narius kanauninkus, buvo be dėmės, vienintelis iš visų nešiojo kunigo drabužius ir tonzūrą, lietuviškai pamokslus sakė.
Yra žinoma, kad M.Daukša buvo Žemaičių vyskupijos oficiolu (bažnytiniu teisėju). M.Giedraičiui mirus (1609 m. — taigi, prieš 410 m.), M.Daukša taip pat nebeilgai gyveno. M.Daukša mirė, kaip žinome, 1613 m. ir buvo palaidotas Varniuose, senojoje katedroje, stovėjusioje buvusioje Varnių kunigų seminarijos (dab. muziejaus) vidiniame kieme. M.Daukšos literatūrinis palikimas nėra gausus. Tačiau jo vertimai tapo dideliu įvykiu mūsų raštijos aušroje. Jis iš lenkų kalbos išvertė J.Ledesmos katekizmą („Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“ — 1595 m.) bei kun. Jokūbo Vujeko iš Vongroveco, jėzuito, katalikų mažąją postilę („Pastila katolicka“ — 1599 m.) su lotyniška dedikacija M.Giedraičiui, išleidusiam ją — pirmąją lietuvišką knygą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
M.Daukšos veikla bei siekiai, nors ir nėra išlikę apie tai daug duomenų, turėjo sietis su Motiejumi Strijkovskiu — istoriku, poetu, taip pat Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos nariu, vyskupo M.Giedraičio pakviestu ir gyvenusiu Varniuose. Žemaičių kapituloje jiedu buvo vieninteliai žmonės, kurių interesų nesaistė pajamos, asmeninio gyvenimo reikalai ir patogumai. Savo plačiais ryšiais, atsidėjimu Lietuvos istorijai M.Strijkovskis turėjo traukti M.Daukšą, galėjo jam būti sektinas pavyzdys. Viena tegalėjo nepatenkinti M.Daukšos — M. Strijkovskis rašė lenkų kalba. Jo palikimas — proginiai eiliuoti tekstai („Raudos karaliui Žygimantui Augustui mirus“, „Henriko įvažiavimas ir vainikavimas“) ir garsioji „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika“ — pirmoji spausdinta LDK istorija. Šis veikalas pasaulį išvydo Krokuvoje 1582 metais, šimtmečius buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos istorijos šaltinių. M.Strijkovskis, deja, mirė jaunas. Jis ir M.Daukša praturtino Lietuvos renesanso kultūrą, skatindami veiklą savo tautos ir valstybės labui.
Prieš 31-erius metus, 1988-ųjų balandžio 9 dieną, Varnių kultūros namuose gražiai ir turiningai buvo paminėtas šis senovės Varnių triumviratas. Anuomet minėjime dalyvavo ir pranešimus skaitė svečiai iš Vilniaus: Česlovas Kudaba, Viktorija Daujotytė, Romas Batūra ir Darius Kuolys. Sovietmečiui netikėto formato ir tematikos renginys paliko dalyviams įspūdį, kuris vienok greitai buvo nuneštas jau po kelių mėnesių Sąjūdžio sukeltos Lietuvos istorijos atgimimo bangos.
Tačiau tai davė impulsą Žemaičių kultūros draugijai persiimti lietuviškos raštijos pradžios įamžinimo Varniuose idėja ir paminklu pagerbti du (!) 16-ojo amžiaus žymius veikėjus. Mat vyskupas M.Giedraitis, kanauninkai M.Daukša ir M.Strijkovskis — palaidoti Varnių žemėje, minėtoje senojoje Medininkų katedroje, muziejaus kiemo pietrytinėje srityje. Tiksli jų kapų vieta niekada nepaaiškės. Dėl to prie Seminarijos sienos kampo draugijos iniciatyva 1999 metais iškilo paminklas, įamžinantis M.Giedraičio ir M.Daukšos atminimą. Trečiasis — M.Strijkovskis — paliktas atminimo nuošalėje. Tikimės, kad greitai pasirodysiantis jo Kronikos vertimas į lietuvių kalbą bus tas akstinas atiduoti pagarbą pirmąją Lietuvos istoriją palikusiam asmeniui.