Niekur nespausdintą Povilo Šverebo publikaciją „Adolfas Daukantas — tragiško likimo Telšių literatas“ skelbėme „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 19, 20, 22. P.Šverebas pateikė ir du A.Daukanto apsakymus. Vieną iš jų „Tai bent piršlybos“, išspausdintą „Lietuvių dienose“ JAV 1958 metų spalio mėnesį, pristatome skaitytojams su originalia minėto leidinio įžanga.
Redakcija
„Adolfas Daukantas galbūt tik retam skaitytojui bus girdėtas literatūrinis vardas, nes iki šiol jis tik retkarčiais tesirodė periodikoje, čia duodamas trumpų apysakaičių iš kaimo buities, čia pateikdamas vertimų iš anglų kalbos (Europos Lietuvis ir kt.). Vieno kito literato dėmesį A.Daukantas patraukė dar Lietuvoje išspausdintais beletristiniais dalykais, kuriuose jis pasireiškė kaip tvirtas tradicinio stiliaus valdytojas, gebąs rasti naujų temų ir originalių aspektų. Jis yra parašęs ir scenai vaidinimų.
Šis šiek tiek Krėvę primenantis dalykas savyje turi nauja tai, kad vietoje lyrizmo, autorius duoda gerą saiką satyros, kuri įprastinės legendos veikėjus atkelia į realybę“.
Prologas apysakai „Tarp žemės ir dangaus“
Adolfas Daukantas
Daug metų Augustinas Mūrelis skambino Judrėnų bažnyčios varpais. Kasdien kopė siūbuojančiais laiptais varpinėn ir, kryžiaus ženklu palaiminęs virš galvos tylinčius žalvarinius varpus, pamažu pradėdavo tempti storas apdulkėjusias virves.
Daug aukso žiedų sukeitė galingas jo varpų gaudimas, besiplėšąs su triukšminga vargonų muzika, daug jaunų ir senų, liūdnai varpams skambant, palydėjo Mūrelis baltais svyruokliais beržais apaugusin kalnelin. Nuo pat Balėnų girios ligi Dubingių tyrlaukių, nuo Ventos stačių pakrančių ligi miesto bokštų jis jautė ir žinojo, kurioje sodyboje žmonės verkė ir kurioje mylėjosi.
Ne varpų gaudimas ir ne platūs toliai, matomi iš aukštos, pro šimtametes liepas prasišovusios varpinės, Mūreliui žmonių paslaptis išsakydavo. Pats tarp jų besisukinėdamas, sodybas belankydamas, drauge liūdėdamas ir jų laime besidžiaugdamas didelę jų skausmo dalį savo širdy nešiojos ir šviesiais žodžiais guosti bandė. O kalbėti jis mokėjo! Tą Dievo dovaną buvo iš motinos dainininkės paveldėjęs, kuri savo raudomis ir giesmėmis toli už parapijos laukų garsėjo.
Be Augustino Mūrelio nė viena sodyba vestuvių nešventė, nė vienas jaunasis nedrįso mergos vilioti, varpininko piršliu nepasikvietęs, karčiąja nevaišinęs. O kurio vežiman Augustinas sėsdavo ir kurion pusėn vadžias patempdavo, ten laimė dviem žmonėm švystelėdavo.
***
Gal ir visą gyvenimą Mūrelis būtų piršliaudamas praleidęs, turtuoliams laimę rinkdamas, jei vienos piršlybos jo širdies nebūtų skaudžiai užgavusios, jo paties laimės nebūtų suardžiusios.
Jis jau buvo trečią dešimtį baigęs, kai vieną šaltą žiemos rytą užvažiavo pas jį Pavenčių Žvainys ir, ilgai jį kalbinęs, įsodino į dviem neramiais arkliais kinkytas roges ir išsivežė plačiuoju vieškeliu Ventos pakrantėn.
Tuoj pat už upės, ant aukšto kalno, klevais ir ąžuolais apaugusioj sodyboj gyveno Mykolas Skardys. Skardys augino vienturtę dukterį ir, nujausdamas neilgai begyvensiąs, jau buvo pradėjęs jai jaunikio ieškoti. Mergaitė rože kaito, visoj apylinkėj savo meilumu garsėjo ir buvo tokia daili ir graži, kaip prieš šimtą metų nežinomo dailininko tapyta šoninio altoriaus šventoji.
Ne vienas buvo pasikėlęs ją laimėti, ne vienas turtuolis geidė jos, žadėdamas ant rankų nešioti, ligi pusryčių migdyti, kad tik ši už jo eitų. Bet Skardžio duktė Rasa visiems meiliai šypsojos, visiems baltai stalą klojo, nė vienam pikto žodžio netardama, bet ir nė vienam savo baltų rankų nežadėdama.
Daug kartų pats Mūrelis godžiomis akimis buvo lieknąją mergą per šventorių palydėjęs, ar, varpais skambindamas, į po klevais pasislėpusią ilgai žiūrėjęs, slaptose mintyse paskendęs. Nors Skardžio pasipūtėlė niekuomet varpinėn nepažvelgdavo, nė vieno meilesnio žodžio Mūreliui nebuvo ištarusi, bet jaunasis varpininkas jautė, kad jo varpų muzika Rasos širdį pagaudavo, nepažįstama, slapta jėga varpinėn viliojo. Juk beveik kiekvieną kartą, kai Mūrelis, pakilęs nuo lango, pajudindavo varpus ir galingas jų gaudimas toli nuaidėdavo laukais ir miškais, Rasa uždengdavo „Aukso Altorių“ ir, melsvas akis žemyn nuleidus, ilgai baltan šventoriaus smėlin susimąsčiusi žiūrėdavo.
Tik kai per Šventą Joną, nutilus varpams, judviejų žvilgsniai netikėtai susitiko, o Rasos skruostais lengva ugnis tvikstelėjo, Mūrelis nuo anos neužmirštamos dienos ilgai vakarais užmigt neįstengė, ir nerami dvasia kasdien jį Ventos pakrantėn vijo.
Daug kas šnekino Mūrelį Skardžio aukšton sodybon važiuoti, daug turtingų ir jaunų, ilgas valandas varpininką vaišinę, kalbino jį vežiman sėsti ir Ventos pakrantėn lydėti. Bet Mūrelis neperkalbamas būdavo…
Tik vienam Žvainiui neatsispyrė. Ėmė ir sutiko jo vežiman sėsti, Aukštykalnės pasipūtėlę Pavenčių turtuoliui piršti. Per daug suko galvą karčioji, per daug užsispyręs ir status jaunasis buvo…
Žvainiui beprašant, staiga netikėta mintis Mūreliui galvon šovė. Jo vaišinamas ir gerti raginamas piršlys nesispyrė, kiekvieną stiklelį prie lūpų kėlė, bet, svečiui išgeriant, savąjį aslon per petį liejo ar po stalu pylė. Ir tik kai Žvainys rankose stiklelio nebevaldė ir Mūrelio raginti nebeįstengė, sėdo abu į roges Rasos lankyti.
***
Pirmą kartą Mūrelis važiavo pas Skardžio vienturtę, pirmą kartą piršlio vadžias jos baltan kieman lenkė. Ir kai rogių žvanguliai Aukštakalnės kiemo pavartėje suskambėjo ir sukaitę arkliai neramiai sužvengė, šiltą tvartą nujausdami, Mūrelis pats savo žygio išsigando, drąsaus sumanymo baimintis pradėjo…
Plačiam priebuty, vadžias sutempęs ir arklius iš smagios risčios vietoje sulaikęs, iškėlė jis iš rogių svyruojantį jaunikį ir, tvirtai parankėn nusitvėręs, nedrąsiai žengė šviesion Skardžių seklyčion. O kai kambario gale už baltai kloto stalo senuosius šeimininkus pasitiko ir iš už jų nugaros Rasa atvykusiems šyptelėjo, Mūreliui tik tik žodžiai gerklėje neužspringo. Drebančiu balsu Viešpatį pagarbinęs, senuosius pasveikinęs, ir, Rasos pusėn žemai nusilenkęs, pradėjo:
— Pirmą kartą peržengėm mudu šių baltų namų slenkstį. Ligi šiol niekad Dievo šioje troboj nebuvom pagarbinę, nei šių namų garbingų šeimininkų ranka rankon nebuvom sveikinę… Iš tolimos šalies atvykom mudu, iš už plačių girių pasikėlėm per šaltį ir vėją, per audrą ir sniegą leistis Ventos pakrantėn, šviesion jūsų seklyčion…
Šiuos piršlio žodžius Rasa išgirdus ir nuo galvos ligi kojų svyruojantį jaunikį nustebusiomis akimis permetus, prunkštelėjo saujon ir dingo duryse, Mūrelio pusėn nė nepažvelgusi. Tuo metu senasis Skardys arčiau svečio prisiartinęs, kalbėjo:
— Pirmasis judviejų tai ne iš taip jau tolimos šalies atkilo: tik viena upė mūsų sodybas skiria, o jūrų-marių bene būsime abudu ligi šiolei nematę. Gi antrasis tikrai man tolimas ir netikėtas!.. Džiaugiuos judviejų sulaukęs, džiaugiuos jaunus vyrus savo namuose išvydęs! Kai jaunimas svečiuojas, kai smagūs vyrai už stalo, ir mūs senių širdyse kraujas užkaista, linksmiau akys šviečia, sparčiau liežuvis verčiasi… Sėskit stalan, sveteliai, maukit skrandas žemyn… Na, Monika, ieškok šiltos užkandos svečiam nebuvėliam…
— Taigi taigi, Mykolai! — kalbėjo Mūrelis, jaunikį skubiai užstalėn stumdamas. — Mudu geru laiku pataikėm. Troba stipriai prikūrenta, kaip pirtis pripuškinta, pilna šviežios ruginės duonos kvapo ir apynių alaus gardžiausio kvapo!..
— Jau ką čia ir bekalbėt, sveteliai! — Įsiterpė Monika Skardienė, piktomis akimis į jaunąjį dėbtelėjusi. — Neblogai nutaikėt: kone pačias vaišes, kone į patį triukšmą.
— Kurgi nepataikysiu, šeimininkėle! Ne Mūrelis būčiau, jei nežinočiau tokios šventės, neatminčiau judviejų auksinių vestuvių dienos… Einu per laukus, per šventorių, einu per sodybas, o visi tik apie Aukštynę šneka, visi sujudę, sukrutę! Tokia diena, tokia laimė artinasi! Tiek metų santaikoj ir meilėj išgyventa!..
— O!.. Metų į valias mudviejų bendrai išvargta… — pritarė Monika Skardienė, skarelės kampu braukdama netyčia ištryškusią ašarą…
— O žiūrėk, šeimininkėle, nesuklysiu pasakęs, kad vis kažkas širdį gildo, vis namuose dar neramu, kai vienturtė duktė, pati gražiausioji, pati puikiausioji, viena kaip epušėlė pagiry žaliuoja, vienui viena kaip lelija sau daržely žydi, neturėdama, kur galvelės priglausti, kam pasiguosti, nors jau pats metas, kad žirgai rūtom vainikuoti, žvanguliais žvangėdami, varpeliais skambėdami Aukštykalnėn skristų…
— Žinau, suprantu, Mūreli, ką tu čia man pasakoji, kuriais keliais mane vilioji,— įsiterpė senasis Skardys.
— Na, šeimininkėle, sakyk, ar aš blogo linkiu? Argi ne tokios laimės ir pačios širdis trokšta? Sakyk, Mykolai, argi ne dvigubas džiaugsmas namuose klestėtų, jei drauge su judviejų auksinėm vestuvėm ir jaunųjų sužadėtuvėm varpai skambėtų?! Tai skambinčiau, tai lenkčiau varpus! Per tris parapijas jų gaudimas plistų, miškais, giriomis aidėtų!..
— Kągi jau dabar čia graudeni mus, kodėl mūsų širdis virkdai! — prabilo Skardienė. — Gi pats kalčiausias ir esi, mudviejų vaikas lig šiol namuose delsia. Mūsų kieman niekuomet neužsuki, nors ne kartą mačiau, kaip šuoliais pro mus skridai svetimųjų kiemų lankyti. Negražu, kaimyne, oi, negražu!
— Nerūstauk, šeimininkėle, ir nesuprask manęs blogai,— sukosi prispirtas jaunasis varpininkas. — Jei kada važiavau pro šalį, tai gerai žinojau, ką dariau. Nelaimę nuo Raselės stūmiau, ašarėles nuo jos skruostų šluosčiau, skaudžią nedalią ir vargelį nuo šių namų tolinau…
— Agi aš tau pasakysiu, Mūreli, ne dėl vieno pro šalį važiavusio mano širdis suskaudo,— piktai galva Žvainio pusėn modamas, kalbėjo Skardys. — Pykau ant tavęs ir nekartą piktai nusikeikiau, kai tu jaunikį, kaip ąžuolą svetiman kieman vėžinai mano vaiką tyčia mergauti palikęs. Sakyk teisybę į akis, kodėl, už ką pyksti?.. Suprantu, griežei dantį Skardį prisiminęs, jam piktą linkėdamas… Ir dabar man šitokį atitempei!..
— Ne, kaimyne, skaudžiai apsirinki, neteisingai mane supranti. Negi norėtum, kad vienturtė duktė pagal paties valią sau jaunikį rinktųsi? Žiūrėk, ana Dumbrys, tai bent vyras prieš vestuves buvo! Ne visi vyrai, Mykolai, moka dviese gyventi, bendra laime dalintis… o ! aš pažįstu tokius!
Čia Mūrelis, Rasą tarpduryje išvydęs, nutilo, ši, atidžiai piršlio kalbos klausydamasi, kurį laiką kalbančiųjų iš akių neišleido. Tik jaunasis, per daug karčiosios piršlį bevaišindamas išlenkęs, stipriai prikurentoje troboje prakaituota kakta baltai klotą stalą daužė ir Rasos pusėn nė nepažvelgė. Šeimininkas, į nusvirusią svečio galvą žiūrėdamas, toliau piktai kalbėjo:
— Negi dabar, Mūreli, manai, kad šis mano vaikui poron tinkamiausias? Labai klysti, kaimyne! Ne viena šuns kaklą apsikabinus verkia, girtuoklio kieman išėjus. Ar ir tu nori, kad mano vienturtis vaikas iš skausmo per visą gyvenimą rankas laužytų tavo melagingais pažadais patikėjus?..
Po šių senojo žodžių pasikėlė nuo stalo Monika Skardienė ir, prisiartinus arčiau Mūrelio, piktu balsu prabilo:
— Kodėl tu jį girtą čia atvežei? Kodėl šių namų garbę žemini? Per visą gyvenimą mano švento kiemo nė vienas girtuoklis nedrįso lankyti, nė vienas karčiąja pasmirdęs šių namų slenksčio nėra peržengęs… O tu, pasileidėlį atsivežęs mano vaikui perši?! Važiuokit, iš kur atvažiavę, begėdžiai!..
— Nepyk, šeimininkėle, ir taip piktai neteisk mudviejų, — teisinosi Mūrelis. — Ne taip mudu blogi ir ne tokie baisūs, kaip atrodome. O jaunikis, pasakysiu, nei jau jis girtas, nei ką…
— Pasakosi man! Negirtas! Melagi, kunigui sakykis! — sušuko Monika, griebdama nuo stalo peilį. — Jei jis negirtas ir užstalėn griūva,— tai dvėsna! Štai ką aš tau pasakysiu!
— Nei jis dvėsna, nei girtuoklis,— traukėsi atgal varpininkas. — Jei svečias, pakely burnelę išmetęs, prikūrentoje troboje užsnūdo, tai ar ne patys, šeimininkėle, būsit kalti?..
— Kad tave kur kirvarpa sugraužtų! Mes kalti!.. Ką tu pasakysi, tėvai? Kur tas mano arkliapantis? Išvanosiu aš judu abu, melagiai!..
(Nukelta į 9 psl.)
(Atkelta iš 8 psl.)
Mūrelis, pašokęs iš užstalės ir porą kartų kumštelėjęs Žvainiui pašonėn, dar kartą bandė raminti įkaitusią Skardienę. Prie jo prisidėjo ir pats šeimininkas.
— Išeis, Monika, jiedu ir be tavo pančio. Paklydo, matyt, šį kartą… Ne į tą kiemą pataikė.
— Kitas vėl! Paklydėlius rado! Išjuokt, apspjaudyt tavęs atvažiavo, girtuokliai. Kur tas mano kibiras? Kai aš jiems su ledais užpilsiu, visa pragarinė iš galvos išgaruos!..
— Paklausyk, šeimininkėle, be pančio ir be kibiro jaunasis kaip ungurys atgytų, jei šalia jo Raselė prisėstų,— bandė juokauti Mūrelis.
— Dar ką atrado! Dukterį aš jiems sodinsiu! Važiuokit pas galūlaukės mergas. Tos judviem neprašomos ant kelių sutūps. Paleistuviai du! Lauk iš mano kiemo!..
Senajai Skardienei rimtai kibiro ieškot pasisukus ir nuo jos grasios kalbos Žvainiui nubudus, Mūrelis, bloga nujausdamas, nutvėrė už pažastų jaunąjį malūnininką ir skubiai ištempė pro duris. Iš paskos juodu išsivijo senieji Skardžiai.
Tik lauke, stipriam šiaurės vėjui pūstelėjus, Mūrelis pasijuto troboj kepurę pamiršęs. Skubiai įsodinęs į roges jaunąjį, pats šoko vidun veltinės pasiimti. Kai jis uždusęs įlėkė seklyčion, gale stalo, rankose veltinę glamžydama, stovėjo Skardžių vienturtė Rasa. Pamačiusi Mūrelį, ji skubiai prie jo priėjo ir, paduodama veltinę, pasakė:
— Čia Augustinai, tavo veltinė, buvai ją pamiršęs…
Augustinas Mūrelis nedrąsiai iš jos rankų paėmė kepurę ir, kurį laiką, nuleidęs galvą, stovėjo kambario viduryje. Jis norėjo dar kažką Rasai pasakyti, bet, žvilgtelėjęs į jos akis, pats savo drąsos išsigando.
— Aš… Aš nenorėjau važiuot… — mikčiojo Judrėnų varpininkas, nedrįsdamas akių pakelti. — Bet Žvainys prikalbino…
Rasa šypsodamasi priėjo arčiau prie jaunojo varpininko ir, nedrąsiai uždėjusi ranką ant jo peties, pasakė:
— Suprantu tave, Augustinai! Ir nepykstu… Bet kitą kartą geriau tu vienas atvažiuok…
Kai Mūrelis po šių Rasos žodžių nušvitęs ir išraudęs pakėlė aukštyn akis, vienturtė Skardžio duktė buvo jau iš kambario dingusi. Dabar jis šovė pro duris kaip vėjas, nutvėrė glėbin tamsoje pasipainiojusią senąją Moniką ir, pakštelėjęs lūpomis jos raukšlėtan skruostan, sušuko:
— Tai bent piršlybos, šeimininkėle! Tokių dar niekas negirdėjo, niekas neregėjo!..