Niekur nespausdintą Povilo Šverebo publikaciją „Adolfas Daukantas — tragiško likimo Telšių literatas“ skelbėme „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 19, 20, 22. P.Šverebas pateikė ir du A.Daukanto apsakymus. Vieną iš jų „Tai bent piršlybos“, išspausdintą „Lietuvių dienose“ JAV 1958 metų spalio mėnesį, pristatėme skaitytojams kovo 30-osios 24-ajame numeryje. Šįkart spausdiname antrąjį A.Daukanto apsakymą, pasirodžiusį Vokietijoje „Vagos“ kultūriniame mėnraštyje 1946 metais.
Redakcija
Adolfas Daukantas
Šįmet buvo labai nedarbi vasara: kol mergos, vagas apžergusios, burokus sudaigstė ir gyvais skėtvirbaliais daržus nuakėjo, lengvas lietus viską mišku suželdino. O kai iš daržų su darbais reikėjo keltis į pievas, saulė kaip tyčia ištisomis dienomis danguje vartės, ir šieną, nė antros dienos vakaro nelaukus, galėjai namo vežti.
Labiausiai vasara džiugino Gelžinius. Du laukai sėklinių dobilų be lietaus lašo gurgždėjo daržinėje. Piemenys visus paliepius primurdė, visus užkampius prikimšo, o dar, žiūrėk, didžiausia dirva dobilų kupstais kaip obuoliais nusėta margavo pamiškėje. Senis Gelžinis iš džiaugsmo trynė rankas, pastovėti vietoje negalėjo. Čia jis su šaka kemsus ardė, čia pribėgęs prie vežimo su grėbliu brūkštelėjo ir vis ragino šeimyną, vis ūžė, kad šįmet bernai ir mergos tingesni pasidarė, šakočio nepakelią ir gero vežimo nesulipdą. Staiga senasis pagriebė iš berno šakę ir pats pradėjo duoti vežiman. Pirmą dobilų kupstą lengvai švystelėjo ant vežimo, pasismaginęs antrąją užvertė ant krovėjos ir trečią, delnus pasispjaudęs, išmetė į antrą ratų pusę. Ir taip be pertrūkio. Krovėja uždususi rėkė vežimo nekrausianti, jei šeimininkas dobilų kupstais mėtysis. Senis nustojo vežiman davęs ir, įrėmęs šakotį žemėn, juokėsi:
— Štai, kaip mes vežimus krovėme. Ne saujas krovėjai mėtėme. O dabar, girdi, bernas kupsto neatkeliąs, merga vežime užpakalio neapsukanti… Tikrą teisybę žmonės šneka — ateis laikai, devyni vyrai vištą pjaus…
— Ale, šeimininke, kaip čia pridavei, juk tik išmėtei,— šūktelėjo pusvaikis, erzindamas senį.
— Žiūrėkit, atsirado kiaušinis vištatį mokyti,— atrėžė Gelžinis.
Triukšmingas bernų ir mergų juokas beržynu nuūžė. Senasis Gelžinis, padavęs bernui šakę, pamažu nuėjo keleliu namo. Kiek paėjėjęs, atsisėdo pakelės griovyje palaukt iš laukų grįžtančios šeimynos. Jautėsi pavargęs. Per juosmenį buvo kažkas atsileidęs, ir po pažasčia lyg šalto vandens kibirą užpylus. „Diržiukas trūko“, pagalvojo senis. Traukdamas tabaką iš milinių kelnių, čiuptelėjo ir už sagties. Bet diržiukas tvirtai laikėsi ant liemens. Susukęs suktinę, stipriai patraukė keletą karčių dūmų giliai į plaučius ir lengviau atsiduso.
Iš pamiškės plaukė daina. Sodyboje sugirgždėjo svirtis, ir kieme, paleisti nuo grandinių, riejosi šunys. Į jų tarpą įsimaišė piktas mergos balsas. Gelžinis ištraukė basą koją iš klumpės, brūkštelėjo per pagriovio žolę ir sumurmėjo:
— Maža rasa ir žaros raudonos… Kils audra…
Seniui svaigo galva nuo aštrių tabako dūmų. Giliai atsikrenkštęs, išspjovė kažką raudoną į griovį. Pasižiūrėjo dar kartą ton pusėn, bet griovyje nieko nesimatė. Nebaigęs rūkyti, numetė suktinę žolėn ir, pamažu atsikėlęs, ruošėsi eiti namo. Tuo tarpu jį prisivijo su vežimu iš laukų grįžtanti šeimyna.
***
— Na, šeimininke, šiandien jau neapsieisi be pabaigtuvių,— šūktelėjo kumetis, nešdamas ant pečių dobilais vainikuotą grėblį.
— Taigi taigi, aš ir einu šio to pabaigtuvėms,— kalbėjo senis,— nagi, žiūrėkit, norite pabaigtuvių, visi pagrioviai šienuoti. Surinkit ir nuo pakelės…
***
Gelžiniai šeimynos neapgavo, pabaigtuvės buvo kaip reikiant. Ant snieginės staltiesės ritinėjosi veršiuko pusė, storomis riekėmis kaip vagomis gulėjo ragaišio dubeniai, o gerklei suvilgyti eilėn surikiuotos blizgėjo litrinės.
Piemenys, pusmergės, bernai ir mergos, kieme nusiprausę, skubiai suvirto vidun už vaišėmis sukrauto stalo.
Iš pradžių buvo girdėti tik šaukštų šnekėjimas. Bet kai bernai gerkles šaltąja suvilgė, plačiau burnas atvėrė, ir mergos, po vieną išmetusios, rožėmis pražydo, visi suniko šaukt šeimininką.
Senoji Gelžinienė ramino įkaitusius:
— Būkite sušnekami, gerkit vieni, manasis pavargęs miegot nuėjo.
Staiga kažkas iš užstalės suriko:
— O kas baltai stalą klojo, jei ne šeimininkė. Šeimininkę kelt.
To ir tetrūko. Visi išrarėjo iš užstalės, pagriebė senąją ant rankų ir daužė į nurūkusias lubas jos kaktą.
***
Senasis Gelžinis, grįžęs iš laukų, leptelėjo žmonai:
— Sutaisyk, Morta, ką nors ant prakaito…
Susirūpinusi Morta nugirdė senąjį mėtų arbatėle ir nuskandino į pasoginius patalus. Iš pradžių Gelžinis negalėjo užmigti. Tik kai antrame namų gale įsilinksminęs jaunimas aprimo ir šunes, šokėjus laukais nulodinę, pavargę šniokštė palangėje, senajam sugrįžo miego ramybė.Buvo lengva ir gera: rodės kiekviena kūno dalelė, kiekvienas kaulelis atsiskyrė, išsiliuosavo ir stengėsi kuo geriau įsitaisyti. Bet prabėgusios dienos įspūdžiai ir naujų darbų rūpesčiai nedavė senajam ir naktį ramybės…
„ …Nuo pat Svaigės tilto, kaip milžiniška gyvatė, traukia miestan vasarojum, rugiais ir kviečiais pakrautų vežimų eilė. Ant pirmojo sėdi pats Gelžinis ir rėkia:
— Ei, vyrai, greičiau, greičiau…
Staiga atsisukęs į kumetį kalba:
Šįmet, Martynai, bus duonos ligi valiai, ir pinigų bus, ir ordinariją tau dvigubą, gyvais atiduosiu…
Kumetis, sukdamas ūsą ir nuo sėdynės pasišokėdamas, keikia, botagu plakdamas, sušilusius ir vos vežimą pavelkančius arklius:
— Tai prakeikti bėriai. Velkasi kaip senos raganos.
Jau ir miestelis. Turgavietėje stovi didelis, didelis žydas.
— Na, Icikok, ar užteksi klėčių sėklai supilti? — šypsosi Gelžinis, rodydamas žydui prisigrūdusią javų vežimais turgavietę.
O žydas juokiasi, pašėlusiai juokiasi. Senis rieškučiomis auksinius kruvinus pinigus ir beria Gelžiniui tiesiai į veidą.
— Ar pašėlai? — surinka Gelžinis, ir pabunda“.
O jo troba pilna auksinių raudonų pinigų. Senis staiga pašoko iš lovos ir vėl greit užsimerkė nuo per stiprios šviesos. Nuo daržinės į gyvenamojo namo langus veržėsi dangų laižanti raudona liepsna.
— Morta, Morta…
Vienmarškinis išlėkė pro duris ir puolė tiesiai į ugnį, bet staiga atatupstas išvirto ant akmenų. Subėgę kaimynai, kibirais ir kirviais nešini, stengėsi gesinti ugnį. Bet jau buvo per vėlu. Įšėlusi liepsna neužgesinamai veržėsi iš daržinės vidaus ir kas minutė rijo vis didesnius stogo gabalus. Nepajėgdami išgelbėti daržinės, vyrai persimetė prie trobos. Pasistatę kopėčias, nešė aukštyn ant stogo kibirais vandenį ir pylė ant išdžiūvusių šiaudų.
Tik vienas Gelžinis, dviejų vyrų laikomas, stovėjo nesitraukdamas prie daržinės ir, išbalusiomis akimis žiūrėdamas į degantį turtą, šnibždėjo:
— Mano dobilai, mano dobilai…
Kai ugnies pavojus sumažėjo, žmonės nunešė senąjį į vidų. Morta, pamačiusi vyrą svetimųjų nešamą, puolė prie jo ir, laužydama rankas, lakstė aplink, nežinodama ką daryti.
— Geriau sutrintum jį, Morta,— kalbėjo bobelės, sutūpusios aplink senojo lovą.
Kitame kambaryje susirinkę kaimynai baisiai ginčijosi, teiraudamiesi vienas kito gaisro kaltininko ir beviltiškomis akimis apgailėdami lovoje gulintį. Tuo tarpu, kažkas suradęs graudulinę žvakę, uždegė prie ligonio lovos. Morta, pamačiusi žvakę, užvirto iš skausmo ant vyro.
Senis dar kartą atmerkė akis ir lėtai ištarė:
— Aš pats padegiau daržinę… Į vežimą jie mano suktinę sugrėbė…