„Spaudos draudimo gadynė 1864-1904 m. sunkiu slogučiu buvo prislėgusi mūsų tautą. Tačiau ir nupynė ji mūsų istorijai vieną gražiausių vainikų: nedidelė lietuvių tauta — pavergta, neorganizuota, su visai mažu sąmoningų žmonių skaičiumi — stojo į kovą su milžiniška Rusija… tik dėl spaudos, teisingiau sakant, dėl lietuviškų raidžių“,— rašė Petras Ruseckas knygos „Knygnešys 1864-1904“ pratarmėje.
Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Per keturiasdešimt spaudos draudimo metų lietuviai, norėdami turėti lietuviškas knygas, išmoko įvairių gudrybių: spausdinti slapta, keisti leidimo duomenis, slapta gabenti ir slėpti draudžiamąsias knygas. Taip išmoko saugoti savo kalbą, knygą, mintis. Ir visa slapta veikla lyg upelis ištekėjo iš Varnių, iš čia gyvenusio vyskupo Motiejaus Valančiaus valios.
Spaudos draudimo metais svarbu buvo išlaikyti ankstesnę ikidraudiminę vyskupo inicijuotą ir sukurtą veiklos struktūrą: parapines mokyklas, lietuvišką leidybą, taip atkakliai skiepytą norą skaityti, lietuviškų knygų platinimą. Pirmaisiais spaudos draudimo metais spausdinamų knygų skaičius sumažėjo. Tačiau po kiek laiko situacija ėmė sparčiai keistis: knygų leidimai augo, o įgabenama jų buvo nebe šimtai ar tūkstančiai, bet dešimtys tūkstančių. Šiandien knygotyrininkai pateikia spaudos draudimo metais leistų leidinių stebinančius tiražų skaičius. Tačiau nemaža dalis knygų buvo konfiskuojama, jas gabenę knygnešiai uždaromi į kalėjimus ar siunčiami į Sibiro tremtį. Sunkus ir pavojingas knygų gabenimas kėlė kainą, bet vis vien vos ne kiekvienuose namuose buvo po lietuvišką maldaknygę, katekizmą ar kantičką (giesmyną).
Spaudos draudimo metais nemaža dalis leidinių buvo leidžiami su neteisingais leidimo duomenimis: pakeičiant spausdinimo datą, kartais puslapių numeraciją. Tokie leidiniai vadinami kontrafakciniais, o jų autoriai dažniausiai buvo vyskupo M.Valančiaus išugdyti kunigai. Pirmaisiais spaudos draudimo metais populiariausi kunigų Kazimiero Prialgauskio, Jeronimo Kiprijono Račkauskio, Tado Juzumo, Vincento Juzumo, Serafimo Kušeliausko ir vyskupo Motiejaus Valančiaus parengti leidiniai. 1850 m. Tado Juzumo ir Jeronimo K.Račkauskio maldaknygė „Senas aukso altorius, arba surinkymas iwayriu maldun yr giemiun“ buvo leidžiama ne vieną kartą, 1864-1865 m. uždraudus lotyniškus rašmenis, Laurynas Ivinskis šią maldaknygę perrašinėjo rusiškais rašmenimis. Ši maldaknygė buvo rengiama 1849 m., kuomet J.Račkauskis dar buvo seminaristas, o Tadas Juzumas — Varnių seminarijos inspektorius. „Dėl kruopščiai pagal gramatikos taisykles ištaisytos kalbos ji (Senas aukso altorius) pačių rengėjų buvo vertinamas kaip labai naudingas tikintiesiems lietuviams ir žemaičiams“,— rašo A.Navickienė knygoje „Besikeičianti knyga XIX a. pirmosios pusės Lietuvoje“.
Kas tas kruopštusis seminaristas, populiarios maldaknygės bendraautorius Jeronimas Kiprijonas Račkauskis? Dėstytojas, rektorius, religinių knygelių autorius, anot Vaclovo Biržiškos, gimęs 1825 m. gruodžio 2 d. Kaltinėnų valsčiuje, Platustaliuose. Augo Tverų apylinkėse, Pubžiubių dvarelyje apsuptas seserų: buvo vienintelis berniukas tarp 6 mergaičių. Tėvai šiame dvarelyje gyveno iki mirties, juos abu ir laidojo iš Kauno atvykęs sūnus, tuomet jau kanauninkas Jeronimas. Nuo mažumės jis buvo linkęs į mokslą: mokėsi pas Kolainių karmelitus, vėliau persikėlė į Kražių gimnaziją. Ten besimokydamas buvo įveltas į bylą ir gimnaziją teko baigti Rygoje. 1844 m. pradėjo mokslus Varnių kunigų seminarijoje. Seminarijoje J.Račkauskis visada buvo vertinamas ir giriamas „už kruopštų pareigų atlikimą“, buvo ne kartą skiriamas korepetitoriumi silpniau besimokantiems klierikams, o kai kažkada reikėjo sudrausminti pirmakursius klierikus, seminarijos valdyba pirmakursių miegamajame apgyvendino J.Račkauskį. Varnių kunigų seminarijoje tuo metu buvo du klierikai, kuriais pasitikėjo seminarijos rektorius M.Valančius ir inspektorius T.Juzumas — tai J.Račkauskis ir Adomas Mackevičius. 1847 m. J.Račkauskis išsiunčiamas mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją. 1849 m. jis grįžo atgal į savo vyskupiją Varnius. Ir jau 1850 m. rugsėjo mėnesį seminarijoje ėmėsi dėstyti Bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą. Darbui seminarijoje J.Račkauskis skyrė visas jėgas: kai reikėdavo, pavaduodavo savo kolegas seminarijos profesorius, buvo bibliotekininkas, rūpinosi J.Zavadzkio knygyno skyriaus Varniuose įkūrimu, užsakinėdavo reikalingus leidinius pas garsųjį Vilniaus leidėją.
Po ligos mirus seminarijos inspektoriui Tadui Juzumui, nuo 1853 m. J.Račkauskis užėmė šio pareigas. Intensyvus administracinis, pedagoginis darbas dėstytoją nuvargino ir 1857 m., susirgęs nervų liga, buvo atleistas nuo pareigų seminarijoje ir paskirtas Vabalninko klebonu. O 1864 m., po visų sukrėtimų, vysk. M.Valančius susigrąžino savo ugdytinį į Varnius, paskirdamas jį seminarijos rektoriumi.
Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi J.Račkauskis dirbo 23 metus, o 1887 m., esą nesutikdamas su vysk. M.Paliulionio kai kuriais sprendimais, pats atsistatydino iš pareigų. Mirė 1889 m. gruodžio 10 d. Kaune.
42 leidiniai — tiek V.Biržiška priskiria J.Račkauskio plunksnai religinės literatūros darbų lietuvių, lenkų, lotynų kalbomis. Tiek raštų parašyta, tačiau ne visi jie virto knygomis. Kai kas taip ir liko rankraščiais, tačiau kai kurios knygos buvo leidžiamos kaip kontrafakciniai leidiniai spaudos draudimo metais didžiuliais tiražais, ir buvo skaitomi dažnoje žemaičių troboje. Labai gražiai J.Račkauskį apibūdina J.Tumas-Vaižgantas: „Račkauskis ne literatūros menininkas, bet jos utilitaristas. Įsižiūrėjęs į dieviškąjį kalbos turinį, apie pačią kalbą visai užmiršta; lyg prastūnėlis „mažasis brolis“ užmiršta platų, nepridermą savo rūbą, užmiršta kepurę ir avalynę; atmena turįs Dievo garbę skelbti“ (Vaižgantas, Raštai, 15, LLTI, Vilnius, 2004, p.281). Vaižgantas tuo pasakymu apibūdino visą J.Račkauskio veiklą — skelbti Dievo garbę visur: seminarijoje, knygose, tekstuose ar pedagoginiuose pokalbiuose su jaunimu. Beveik visi XIX a. pabaigos Žemaičių vyskupijos kunigai buvo J.Račkauskio mokiniai. Pirmasis kūrybinis J.Račkauskio darbas yra vertimas iš prancūzų į lenkų kalbą: 1851 m. jaunas dėstytojas knygelę „Žycie księdza Jozefa Jame“ paskiria seminaristams. Knygos priešlapyje vertėjas dedikuoja šį savo darbą „Varnių seminarijos alumnams mylimiems mokiniams“.
1853 m. Račkauskis pertvarkė ir papildė gerai žinomą katekizmą „Aktay vieros, nadieios, malones ir gaylese“ (pirmasis šio katekizmo leidimas išleistas 1796 m.). Naujai J.Račkauskio pertvarkytas senasis katekizmas sulaukė svarbaus įvertinimo. Šią knygelę vysk. M.Valančius paskelbė oficialiu katekizmu, platinamu visoje Žemaičių vyskupijoje. Leidinį sudarė poteriai, „kurius kiekvienas žmogus katalikas tur žinoti, tikieti, ant pomietės mokieti…“. Iki 1864 m. J.Račkauskio parengtas katekizmas buvo išleistas 9 kartus (Navickienė A., „Besikeičianti knyga XIX a. pirmosios pusės Lietuvoje, VU, 2010). 1855 m. išleista maldaknygė lietuvių kalba „Garbė Diewa knigiele jaunumenej pawesta“, kurią aprobavo ir vėl išgyrė vysk. M.Valančius. Ši maldaknygė išleista 4 kartus, ir dar vėliau spaudos draudimo metais ne kartą perleista. Nors autorius nenurodytas, bet leidėjo J.Zavadzkio dokumentai rodo, kad honoraras buvo sumokėtas kunigui J.Račkauskiui.
Gavėnios metui tinkami asketinės teologijos leidiniai „Munką Wieszpaties Jezaus“ ir „Wadowas i dangu“ sulaukė taip pat ne vieno pakartotinio leidimo.
Kai Varnių kunigų seminarijoje mokėsi pats J.Račkauskis, bibliotekoje dvasinės ir asketinės literatūros skyriaus sąraše yra 109 pavadinimų leidiniai ir tik vienas iš jų lietuvių kalba. Nenuostabu, kad kruopščiai pareigas atliekančiam dėstytojui rūpėjo aprūpinti savo auklėtinius reikalinga medžiaga.
V.Biržiška priskiria J.Račkauskiui ir svarbių vyskupijos kalendorių autorystę. Netgi 22-jų numerių „Directorium horarum Samogitiensis“, leistų nuo 1865 iki 1887 m. redaktoriumi buvo J.Račkauskis. Pastaruoju metu šie kalendoriai ypač vertinami, renkant istorines žinias apie parapijas ar tyrinėjant kunigų biografijas.
Jis taip pat rengė straipsnius lenkiškam periodiniam leidiniui „Przegląd Katolicki“, buvo vienas iš „Encyklopedja koscielna“ bendradarbių. J.Račkauskis buvo ir pirmuoju vysk. M.Valančiaus biografu.
Ir vis tik kuklus vertėjo, sudarytojo, redaktoriaus vaidmuo XIX a. antroje pusėje buvo labai svarbus. Nepaisant to, kad šiandien istorinė religinė literatūra domina tik knygotyrininkus ir muziejininkus, tuo metu ji buvo pati svarbiausia lietuviškam žodžiui išsaugoti. Ir tie poteriai, „kurius kiekvienas žmogus katalikas tur žinoti, tikieti, ant pomietės mokieti“ lėmė, kad mūsų kalba ir kultūrinė sąvastis išliko.