Telšių ligoninėje — auksiniai darbo metų jubiliejai!

Šiandienos bėgančiame ir pokyčių pilname pasaulyje reta įstaiga ar organizacija Žemaitijos sostinėje gali pasigirti tokiu darbuotojų lojalumu ir pareigingumu kaip Regioninė Telšių ligoninė. Visai neseniai čia būta dvigubos šventės — net dvi ilgamečių, labai gerai visiems rajono pacientams žinomų gydytojų poros paminėjo savo darbo šioje ligoninėje auksinį jubiliejų — penkiasdešimtmečio sukaktį.

Lina Dijokienė

Lėmė atsitiktinumas
Kad 1969 m. vasarą dvi ką tik mokslus baigusių medikų poros pravėrė tuomet labai kuklaus, dar prieškary statyto ir iki tol remonto neregėjusio Telšių ligoninės pastato duris, lėmė moterų pasirinkimas ir atsitiktinumas. Nei Irena Skernevičiūtė ir Gintautas Alfonsas Zavackas, nei Birutė ir Alvydas Vaidakavičiai — ne Žemaičių žemės vaikai, kilę iš visai skirtingų Lietuvos regionų. Tačiau taip nutiko, kad būtent Telšiams, Telšių rajono žmonėms, jų sveikatos priežiūrai jie atidavė po penkiasdešimt savo gyvenimo metų.
Šių medikų poras į bendrą gyvenimą suvedė medicinos mokslai, taip ranka rankon jie kartu pusšimtį metų ir vienoje bendroje darbovietėje — neatpažįstamai pasikeitusioje, modernioje, šiuolaikiškoje Telšių ligoninėje. Nors turbūt ne vienas nostalgiškai mintimis grįžtame į savo jaunystės metus, laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ kalbinti gydytojai sutartinai tvirtina — medicinos pažangos prasme, dėl atsiradusių naujų gydymo galimybių nė už ką nenorėtų grįžti atgal, į savo darbo pradžią.

Medikų kartos
I.Skernevičiūtė, kilusi nuo Jiezno, ir vilnietis G.A.Zavackas pasakojo visus studijų metus mokęsi kartu Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Pirmame kurse užgimusią draugystę užtvirtino santuoka šeštame kurse. „Jau buvome susituokę. Abu labai gerai mokėmės, tad į skirstymą ėjome pirmieji.

Pasirinkome Telšius — tai buvo mano pasirinkimas. Tuo metu kaip tik buvo paskyrimas į Telšius, reikėjo chirurgo ir neurologo. Pasižiūrėjau, kad važiuoja traukinys pro šį miestą, tai ir pagalvojau — bus geras susisiekimas“,— šypsosi I.Skernevičiūtė.
Kaip pati sako, savo giminėje — trečios kartos medikė: močiutė buvo kaimo pribuvėja, kita giminaitė dirbo Medicinos fakulteto katedros vedėja. Tėvelis buvęs labai šviesus žmogus, nuo pat mažumės vaikus kreipė link mokslo. Nuo pat mažų dienų diegė: sūnus taps teisininku, o dukra Irena — gydytoja. Nors labai anksti neteko tėvų, vaikai tėvo valią įvykdė. „O po manęs — dar visa plejada medikų. Jei visus sudėčiau į krūvą, galėčiau atsidaryti gražią ligoninę“,— juokavo pašnekovė.

Žingeidūs studentai
Nestokojantis humoro G.A.Zavackas juokauja Telšiuose esąs tremtinys. „Prieš medicinos studijas, dar būdamas vienuoliktoku, dirbau Eksperimentinės medicinos institute laborantu. Tais tarybiniais laikais bet koks padorus žmogus stengėsi mokytis — į aukštąją stoti. Taip ir įstojau į Medicinos fakultetą“,— vis pajuokaudamas pasakoja G.A.Zavackas. Anksčiau gydytojais tapdavo kitaip nei dabar: po bendrųjų medicinos studijų, kai jau gauna paskyrimą dirbti konkrečioje srityje, būsimieji gydytojai turėjo penkių mėnesių trukmės pirminę specializaciją. Pašnekovai geru žodžiu mini savo pedagogus bei prisiminė, jog studijų metais buvo labai aktyvūs ir žingeidūs studentai, dalyvavo mokslinėje veikloje, praktikavosi įvairiose veiklose — tai pravertė tolesnėje profesinėje veikloje.

Nusileido lėktuvu
Pirmas įspūdis atvažiavusiems iš Vilniaus Telšiuose buvo nekoks — daug senų medžių, kažkoks senas kluonas, arklys šalia pririštas. Tačiau tai jaunatviško entuziazmo nenumalšino. Jaunus medikus labai maloniai sutikęs gydytojas Adomonis.
„Gintautas atvažiavo ligoninės greitąja, dar kažkokių daiktų atsivežė. O aš atskridau lėktuvu. Tuo metu lėktuvai leisdavosi Telšiuose“,— šypsosi gydytoja Irena.
Pirmosios darbo dienos įstrigo giliai į atmintį — ją, jaunutę gydytoją, ką tik iš universiteto suolo, pakvietė į tuomet dar veikusią Tryškių ligoninę konsultuoti pacientę, patyrusią insultą. „Tada studijų sistema buvo kitokia. Neurologiją buvau studijavusi ketvirtame kurse. Parėjau namo, išsiplėšiau iš enciklopedijos lapą apie insultus ir išvažiavau. Pasižiūrėjau tą ligonę. Gydytoja sako, kad gal padarysit punkciją, adatas jau turime paruošę… Manyje tąsyk viskas numirė, tačiau man pavyko. Sudariau gydymo planą ir išvykau“,— pirmąjį rimtą išbandymą prisiminė I.Skernevičiūtė.
Išbandymų netrūko ir jos vyrui. Chirurgijos skyriaus vedėjas Jankauskas labai pasitikėjo savo jaunu kolega. Daugiausia tekdavo operuoti apendicitus, išvaržas. Iššūkiu prasidėjo ir jaunojo chirurgo praktika — teko padėti merginai, paguldytai į ligoninę dėl smegenų sukrėtimo.
Nuo 1997 metų G.A.Zavackas ėmė dirbti pagal antrą specializaciją — urologiją.

Siekė įkurti skyrių
Nors I.Skernevičiūtės paskyrime buvę nurodyta, kad ji dirbs neurologe dešimčiai lovų, tačiau niekas neskubėjo tų lovų skirti, tekę ilgai įrodinėti, kad neurologija — labai svarbus dalykas, jam būtinas didelis dėmesys. Teko įdėti daug pastangų, kad Telšių ligoninėje būtų atidarytas Neurologijos skyrius. Tai pasisekę po dešimtmečio — 1979 m. „Vedėju tada tapo daktaras Mikutis. Jis, beje, vienintelis buvo vedėjas, visi kiti vedėjavome tik laikinai. Per visą gyvenimą — tuos penkiasdešimt metų — darbavosi vienuolika neurologų. Užsilikome tik dviese — gydytoja V.Vitkauskienė ir aš“,— šypsosi pašnekovė. 1976 m. gydytoja buvo įtraukta į politiką. Juokauja — kaip išrinko į tarybinius deputatus, taip ir išėjusi iš lietuviškų deputate. Dirbo ir ligoninės vadovo pavaduotoja gydymo reikalams, tačiau visada neurologija buvo šalia.

Dideli pokyčiai
Abu pašnekovai tvirtina — labai pasikeitė per tą laiką ligoninė. „Telšių ligoninė turėjo tvirtus pamatus — seniai įkurta, išlaikiusi prieškarį, karą, pokarį. Kai randi tokią ligoninę, norisi ją padaryti dar geresnę. Po skurdžia ligoninės išvaizda slypėjo gili jos istorija, dori, geri, žinomi jos senieji gydytojai, tikri savo srities žinovai, eruditai“,— sako gydytojai I.Skernevičiūtė ir G.A.Zavackas, per savo darbo dešimtmečius daug ko patyrę. Nors dirbta petys į petį, darniai bendradarbiaujant su kitais kolegomis, vis tik į anuos laikus nesinorėtų grįžti — tokiomis sąlygomis tikrai buvo nelengva.
O darbui atiduota daug. „Mano vaikai mane mažiau matė negu ligoninė. Susiderindavome su vyru grafikus. Kažkaip sukomės“,— prisimena gydytoja Irena.
Tačiau pasikeitė ne tik sąlygos, bet ir žmonių požiūris. Ypač į gydytojus. „Kai pradėjome dirbti, gydytojus žmonės labai gerbė. O dabar gal žmonės labiau išprusę, daugiau pasiskaito. Tačiau to neužtenka. Reikia ir žmogaus anatomiją, biochemiją išmanyti. Be to, ir pacientas turi būti nuoširdus, pasikliauti gydytojo paskirtu gydymu. Matau — pacientai žiūri su viltimi, tiki, kad jiems padėsiu. Tačiau kitokie jų namiškiai. Ypač tie, kur grįžta iš užsienio. Jie dažnai patys jaučia savo kaltę dėl to, kad neskiria tiek dėmesio savo tėvams, kiek reikėtų, tad ir stengiasi per tas dvi savaites padaryti viską, kad tėvai būtų kaip prieš dvidešimt penkerius metus… O to padaryti neįmanoma. Būna, kad močiutė gyvena viena, kartais pavalgo, kartais ne, vaikai išvažiavę, kaimynė kada ne kada užeina… Pasigendu dvasinio ryšio tarp žmonių, tarp kartų. Žmonėms darosi sunku priimti ligą ir mirtį — deja, neišvengiamą dalyką“,— šiek tiek apgailestaudama, pokalbį baigė I.Skernevičiūtė.

Suvedė likimas
Vidaus ligų gydytoja Birutė Vaidakavičienė ir chirurgas Alvydas Vaidakavičius sako, kad kartu jie nuo pat studijų pradžios — dabar atrodo, jog kitaip ir būti negalėję…
Abu baigė Kauno medicinos institutą. „Tėvas chirurgas. Mama, sesuo — medicinos darbuotojos. Tokia aplinka namuose“,— apie tai, kad nė kalbos negalėję būti apie kitokią specialybę nei medikas sako A.Vaidakavičius, kilęs iš Panevėžio. Tuo tarpu jo žmona prisiminė, jog vaikystėje tekę daug sirgti, daug buvoti ligoninėse, tad gydytojo darbas ir įstrigęs. Tai ir nulėmę profesijos pasirinkimą.
Draugėn du jaunus žmones suvedęs turbūt pats likimas. „Taip buvo sudėliota. Buvome vienoje grupėje, viename pogrupyje, pavardės sąraše viena po kitos, dažnai tekdavo įvairius darbus poromis atlikti. Taip aplinkybės ir suvedė. Atrodo, kad kitaip ir būti negali“,— šypsosi vienas į kitą žvelgdami pašnekovai.

Norėjosi žemės
Į Telšius pora, nors turėjo ne vieną pasirinkimą, atvyko, nes taip norėjo B.Vaidakavičienė. „Jis rinkosi chirurgiją, man patiko vidaus ligos. Telšiuose kaip tik buvo tokių specialybių paskyrimai. Ėjome vieni iš pirmųjų, galėjome kitur pasirinkti, miestuose likti. O man norėjosi žemės“,— pasirinkimą nulėmusį motyvą papasakojo gydytoja Birutė. Vėliau ji pripažino, kad atvykus į Telšius prieš pusšimtį metų vaizdas nebuvo džiuginantis — nieko panašaus, ką matome šiandien.
„Liūdnai žiūrėjosi. Mane, kilusią iš Biržų, lygumų krašto, iš vėžių išmušdavo tie kalniukai. Eini ir jauti tuos kalnus. Dabar taip nebėra“,— juokauja gydytoja. Anot jos, nebuvę sunku suprasti vietinių kalbos, nebent kokio vieno ar kito žodžio, nors kai kas dar ir dabar sako, kad sunki ta žemaičių kalba.

Pokyčiai keičia ir ligas
Nors pirmas įspūdis buvęs ne kažin koks, o ir įvairiausių raginimų kitur pasidairyti atsirasdavę, pora sako nė karto nesuabejojusi dėl savo pasirinkimo — visur reikia dirbti,— vis sakiusi gydytoja Birutė. Tokį tvirtą pasiryžimą pašnekovai pakartoja ne kartą. Be to, pokyčiai Telšiuose akivaizdūs.
„Dabar viskas gražu. Nėra ko daugiau ir norėti. Materialinė bazė labai pasikeitė. Ligoninės pastatas tada buvo vienas, 1939 m. statytas, be jokių remontų. Galite įsivaizduoti, kaip jis atrodė. O gydymo sąlygos tada atrodė nesuderinamos su medicina šiuolaikiniu požiūriu“,— žmonai antrino A. Vaidakavičius.
Apie pokyčius, pašnekovai sako, galime daug ir ilgai kalbėti: juk pasikeitė viskas: materialinė bazė, ištyrimo galimybės. „Kai pradėjome dirbti, daug ko nebuvo, švirkštus virindavo, adatas, skalpelius galąsdavo, vienas rentgenas, net ir jo nuotraukų trūkdavo. Viską reikėjo išmąstyti, be tyrimų ligas nustatyti, žmogui padėti. Dirbome su tuo, ką turėjome“,— kalba patyrę gydytojai.
Per laiką pasikeitė ne tik darbo sąlygos, keičiasi ir ligų pobūdis: vienas ligas keičia naujos, kitoks gyvenimo būdas sąlygoja alerginių ligų paūmėjimą, vos ne cukraligės epidemiją arba, pavyzdžiui, keliskart padaugėjo tulžies akmenligės atvejų.
Nors dabar dirbti paprasčiau — kitas lygis, tyrimai, aparatūra, pažanga, tačiau keičiasi ir jaunimo požiūris į darbą — ne visi jauni gydytojai nori taip aukotis, taip besąlygiškai atsiduoti savo darbui, neskaičiuojant savo laiko.
„Dirbti. Plačiąja prasme. Jei jau pasirinkai tą profesiją, tai dirbk. Dar reikia kolegiškumo. Medicinoje negali suskaičiuoti darbo minučių, tiksliai laiko numatyti“,— apie darbo specifiką kalbėjo A.Vaidakavičius. Abu gydytojai pasidžiaugė, jog Telšių ligoninėje labai gera darbo atmosfera, draugiškas, palaikantis kolektyvas.

Svarbiausia — darbas
Pasak pašnekovų, tai, kad šeimoje abu gydytojai, labai padeda — įsišneki, išsiaiškini problemą, vienas kitą nuramini, kartais ir geriausią sprendimą kartu randi. Niekada nesisekė darbo už ligoninės durų palikti, vis darbo problemas, iššūkius į namus parsinešdavo. „Be to nė žingsnio. Žingsniuoji į namus ir galvoji, ką darbe palikai. Čia ne toks darbas, jame turi visada gyventi“,— vienas kitą papildydami, savo požiūrį į mediko darbą paaiškina Vaidakavičiai.
Labai sudėtingi ir atsakingi darbai nebuvo kliūtis šeimoje — vienas kitą suprato ir palaikė. Jei kuriam reikėdavo dėl kažkokio paciento užtrukti darbe, namuose nebūdavo priekaištų: vyravo supratimas ir pagarba bei pagalba vienas kitam.
„Visą gyvenimą taip: su noru eini į darbą, su noru grįžti atgal. Ko daugiau žmogui reikia. Žinoma, visko pasitaiko: ir ligonių įvairių. Žmogus serga, jam blogai. Visko būna: tarpusavyje pasišnekame, pasiguodžiame ir gerai“,— savo sėkmės paslaptį atskleidė ilgamečiai gydytojai.

Didžiulė atsakomybė
Per penkiasdešimt metų Telšiuose abiem teko išbandyti gydymo įstaigos administravimo darbą. A.Vaidakavičius ilgą laiką dirbo įvairų administracinį darbą — buvo ir ligoninės vyriausiuoju gydytoju, ir pavaduotoju, tačiau visą tą laiką nepametė chirurgo praktikos. B.Vaidakavičienė po poros metų darbo tapo gydymo įstaigos vadovo pavaduotoja, vėliau keturiasdešimt metų vadovavo Vidaus ligų skyriui. „Čia pats atsakingiausias ir sunkiausias darbas. Vidaus ligos man visada patiko, mat čia reikia daug mąstyti, galvoti, daug sukaupti žinių“,— sakė pašnekovė.
Tuo tarpu chirurgo darbas tikslesnis, preciziškesnis, nors fiziškai pareikalaujantis ir daugiau pastangų. B.Vaidakavičienė juokauja, kad chirurgo darbe susiformavusios vyro savybės neišnyksta jam grįžus ir namo: namų ūkio darbus jis atliekąs lygiai taip pedantiškai ir tiksliai.

Širdies atgaiva — sodas
B.Vaidakavičienė prisipažįsta, kad Telšiuose išsipildė jos svajonė. Pradėję Žemaitijos sostinėje kurtis nuo nedidelio kambarėlio Telšių poliklinikoje, vėliau persikėlė į butą, galop gavo sklypą ir pasistatė namą. Geriausias poilsis — namų aplinka, sodas. Šitas sodas — tikras gydytojų Vaidakavičių pasididžiavimas, pripažintas pavyzdingai tvarkomu.
„30 arų sklypas. Pagaliau susikūrėm rojų žemėje — čia atsipalaiduojame ir pailsime“,— sako pašnekovai, pabrėžę, kad visas jų laisvalaikis dažniausiai skiriamas namų aplinkai prižiūrėti ir puoselėti. Apie savo sodą, akivaizdu, gydytoja B. Vaidakavičienė gali kalbėti nesustodama. Kiekvienas augalas pastebimas, kiekvienas su meile prižiūrimas. O jų sode daugybė, ypač daug — per 120 rožių krūmų, žiedais džiugina margaspalvės gėlės, vaisius nokina vaismedžiai, gausiai dera daržovės.
Paprašyti išrašyti mūsų laikraščio skaitytojams laimės, sėkmingo gyvenimo receptą, pašnekovai daug nemąsto. „Svarbiausia dirbti, nemiegoti. Kaip aš sakau savo mergaitėms, kurios stebisi, kaip aš suspėju: „Nelįskit į televizorių, nežiūrėkit tų serialų ir turėsit laiko“. Dirbti, judėti ir nuo gamtos neatitrūkti. Kartais į mišką nuvažiuoti. Miškas — mano bažnyčia. Man ten kvepia“,— sako gydytoja Birutė Vaidakavičienė. Jai pritardamas galva linksi ir sutuoktinis Alvydas Vaidakavičius.

Sveikatos ir sėkmės
I.Skernevičiūtę ir G.A.Zavadską bei B.ir A.Vaidakavičius su įspūdingu darbo jubiliejumi pasveikino kolegos, gražių padėkos už sunkų kasdienį darbą, kupiną atsakomybės ir meilės pacientams žodžių išsakė ligoninės administracija.
„Man šiuos nuostabius gydytojus teko pažinti ir kaip vadovus, ir kaip mokytojus — vyresnius kolegas, ir kaip tėvų draugus, ir tiesiog kaip žmones. Mane labai džiugina iki šiol išlaikyta jų šeimų laimė. Nėra lengva penkiasdešimt metų dirbti toje pačioje įstaigoje ir gyventi šeimoje kartu. Tolerancija, pagarba sau, savo šeimai, kolegoms ir didelė kompetencija savo profesijoje — tai duotybė, kuri leidžia iki šiol šiems gydytojams dirbti mūsų įstaigoje. Linkiu sveikatos ir sėkmės!“,— sakė Regioninės Telšių ligoninės direktorė Jovita Seiliuvienė.