Et, broliukai ir sesikės, daug yra būdų pinigų prasimanyti, ale ne viskas tamstų nosytėms. Joms nebent — sloga. O valdoviukams kas kita. Kai valdžion su Vilmos Valstietės skaidrumo vėliava, plėšdami dainas, atkeliavo valstiečiai dvarponiai, anie jau žinojo, kaip reiks tų pinigų prasimanyti. Karvių savivaldovybėje nepaganysi, nepriversi rūmininkus pirkti pieną, burokus ir cibules. Užtat valstiečiai dvarponiai nuo seno žino, kaip išsikasti auksinų skrynią. Šis būdas vadinamas melioracija.
Vos valstiečiai dvarponiai, palakstę iš vienos politinės stovyklos į kitą, tvirčiau įsikūrė valdančiajame garde, tėškė ultimatumą: sausinsime ponų žemes. „Je, melioracija pagerins žmogeliams gyvenimą, kiek jevrosojuzo euroauksinų pritrauksim. Investicija, taip sakant“,— trina delnus T.Arvainis, o Vilma Valstietė užsisvajojo, kaip upeliais auksinai į jos dvarą teka. Kankinasi ponia dvarponė dabar ką nors apmaudama: už darbą nesumokėdama, pasiskolindama ir negrąžindama arba mažažemiams už jų sklypelių nuomą nesumokėdama.
Ėmė ir prikurpė valdoviukai visokių melioracijos projektų, aišku, tik patiems riebiausiems feodalams, ištikimiems valstiečių dvarponių finansuotojams. Nu, pasruveno auksinų. O kam jų gana? Kai išsidalijo valdoviukai, visi nosis suraukė: mažoka, mažoka. Broliukai ir sesikės, štai kaip veikia garsioji fizikos reliatyvumo teorija: kas maža valdoviukams, jums būtų baisiai daug. Ale dabar negi tokius sudėtingus dalykus, kaip reliatyvumo teorijos, narpliosim. Bet visi girdėjote apie paprastesnį traukos dėsnį, sakantį, kad obuolys pats nukristi gali tik žemyn, bo trauka veikia. Tataigi ta auksinų trauka tokia didelė, kad valdoviukai anai niekaip atsispirt negali.
Tad sėdi ir mąsto, kaip čia dar auksinų ne terbelę, ne maišą, o visą krūvą prasimanius. „Tokia tat taisyklė, kuo didesnis laužas, tuo labiau sušylama“,— filosofuoja Garsusis Architektas. „Arba nagus gali nusvilti“,— anam įgėlė Fizikas. O ką daryt? „Nugi, reik stambesnių melioracijos projektų, pamenat, komunistai Biržulį sausino, tik nebaigė. Čia būtų didelis projektas, su milžiniška ekonomine nauda kunigaikštijai, liaudžiai, žemės ūkiui“,— išpūtė krūtinę Kęstas Zadanija. „Nu jau ne, prie komunizmo negrįšim“,— suirzo pasiklydusi kregždutė Matukas Veselė.
Prisiminsime, broliukai ir sesikės, kaip komunistai Biržulį sausino. Būta tai gražaus ežero, kuriame smagiai undinės nardė, laumės skalbė. Globojo ežerą dievaitis Biržulis. Bet vieną dieną atriaumojo traktoriai su raudonomis vėliavomis, atrėpliojo milžiniški ekskavatoriai ir kibo ežerą draskyt, griovius raust. Išsigandusios undinės ir laumės prašė Perkūno užtart, o tas laiko neturėjo: puotavo su deivėmis. Kas beliko, kreipėsi į visų vandenų, pelkių, kemsynų, požemių valdovą Velnią. Šis kanopa pasikasė ausį: o kokia jam iš to nauda? Bet paskui susizgribo: gi nevidonai sumanys Debesnų pelkes nusausint, po kuriomis kipšo požemiai, turtai slypi ir griešnos dūšelės lažuose ir laužuose kankinasi. „Ką anie nusausino, bus man — tos pelkės, jums atiteks likęs ežeriukas“,— išrėžė nelabasis. Ką darys undinės ir laumės: vis šis bei tas. Nu, ir nugarmėjo gilyn visi traktoriai bei ekskavatoriai, paplūdo dumblu išrausti grioviai. Nusispjovė melioratoriai ir išsinešdino. Ta va, jei negalima grįžti prie komunizmo projektų, tai bene maža pelkių Telšių kunigaikštijoje? Ir pasiūlė T.Arvainis nusausint Debesnų pelkes. „Čia jevrosojuzas daug duos, visi sušilsim“,— džiaugiasi ne tik T.Arvainis, bet ir kiti valdoviukai. O Kęstas Zadanija gavo zadaniją Europos Karalysčių Sąjungai makaronų ant ausų prikabint: pagrįsti ekonomiškai, socialiai, ekologiškai Debesnų pelkių projektą. Pasiseiliojo Kęstas Zadanija pieštuką ir prirašė visokių vėjų apie tas ekonomines naudas, kiek bus hektarų derlingų žemių, kokie milžiniški grūdai užderės ir kiek sumažės ligas platinančių pelkių uodų.
Nugirdo apie valdoviukų užmačias kipšas ir gudriai išsišiepė. Laukia valdoviukai Europos Karalysčių Sąjungos pinigų. Žiūri: įrieda į savivaldovybės rūmų kiemą trys vežimai, kiekvienas šešetu arklių pakinkytas. O vežimuose pūpso didžiulės dėžės su auksinais. Riejosi, riejosi valdoviukai, bet šiaip ne taip pasidalijo. „Pala, pala, o kaip bus, už ką pelkę sausinsim?“– sukruto strategų strategas Lukas. „Už ką, už ką, nu, nusausinsim kunigaikštijos iždo skrynią, didelio čia daikto“,— nekantrauja Vilma Valstietė, mostaguodama savo skaidrumo vėliavos kotu. „Liaukis, bo akis išbadysi“,— išsigando Imantas Žandaras. „Reik pagrindo kunigaikštijos iždo pinigams paimt, kitaip cypėn sėsim“,— nerimauja vyriausiasis valdoviukas Husaras. Nu, pasivadino visokių tokių pagrindų žinovą statybų tijūną Gintuką Darbiniuką. „Aha, nu taip, nu, zadaniją supratau. Aha, taip sakant, papildomi darbai. Nu, tokie darbai, kurių Europa nefinansuoja. Sugalvosim daug tų papildomų darbų už daug milijonų“,— atrišo valdoviukams išeitį Gintukas Darbiniukas.
„Kažin, ar užteks pelkei nusausint…“— abejoja Husaras. „Ko čia gromuliuojam tą patį per tą patį,— nervinasi T.Arvainis. — Jevrosojuzo tikrintojams parodysim, kai kolchozo vadu buvau, numelioruotas žemes, bene anie susigaudys“. Ir apsalo valdoviukai, supratę, kad net ir už papildomus darbus pinigai iš kunigaikštijos iždo skrynios jiems subyrės. Kai šitaip, ko laukt: išpurtė skrynią ir viską pasidalijo, susiberdami į maišus. O paskui tuos maišus su Europos Karalysčių Sąjungos paramos skryniomis po savo dvarus dvarelius išsitampė. „Nu, ar nesakiau, kad politika greičiau atsiperka nei karvės“,— giriasi savo vyreliui Vilma Valstietė.
Visą vakarą valdoviukai džiaugėsi, rieškučiomis auksinus žarstydami. O paskui užsisakė brangiausių prekių, sukvietė meistrus naujus rūmus statyti. Užsisakė pačių gražiausių pasaulyje karietų. Kai pirkliai viską atgabeno, meistrai rūmus surentė, sumokėt reikia. Ne bėda, gi skrynios pilnos žvilgančių auksinų.
Atveria Vilma Valstietė savo skrynias, o jose — sudžiovę karvių blynai. Ir visų skryniose panašus turinys: kiškių spiros, dar kokie trūnėsiai ar sudžiūvusios varlės. O vienas, nesakysime kas toks, aptiko skrynioje akmeninę špygą. Įsiuto pirkliai ir meistrai, iškvietė antstolius. Tie vejasi, valdoviukai — skuodžia kiek įkabindami. Geriausiai tame maratone sekasi, pirmauja garsiojo Architekto žentelis Tomukas: per daugybę metų išsitreniravo, nuo antstolių lankstydamas.