Kaip Vilma Valstietė ponia tapo

Et, broliukai ir sesikės, neliūdnas mūsų gyvenimėlis, neliūdnas. Valdoviukai ir seimelinukai savo šposais nuolat pralinksmina. Štai vos spėja prasižioti vyriausiasis valdoviukas Husaras, bemat iš jo lūpų nesąmonė išskrenda. O sėdėti, kaip anksčiau, užsičiaupęs it seifas negali: pareigos neleidžia. Antra pagal serijinę nesąmonių gamybą yra valstietė dvarponė Vilma Valstietė. Ta pati, kuri zylioja iš vienos vietos kiton įsispyrusi į melo kaliošus ir tamposi savo nematomos skaidrumo vėliavos kotą. Sykį Vilma kad tėškė, tai tėškė: „O kodėl anie nebagoti? Ar žinot? Ne? Galvoju, todėl anie nebagoti, kad dirbti tingi“. Suūžė, suriaumojo pasipiktinusi Telšių kunigaikštijos liaudis: o kaip, poniute, pati bagota tapai? Nu, Vilmutė tikrai, broliukai ir sesikės, neišduos savo paslapčių. Ale mes mielai paporinsime, kaip ji ir per kokį darbštumą ponia tapo.
Būkime biedni, bet teisingi: negimė Vilmutė bagotoje šeimoje. Tėveliai daug dirbo, bes buvo per tingūs, anot Vilmos Valstietės, dideliems turtams susikrauti. Padėdavo Vilmutė tėveliui avis kirpti. Labiausiai šis darbas jai patikęs. Tad ir rado pašaukimą: išrūko gizele (mokine) pas kirpėją. Nu, išmoko kirpti, moterims garbanas susukti, vyrams barzdas nuskusti. Ale iš žirklių ir šukų turtų nesusikrausi: et, gi čia tinginių amatas. Broliukai ir sesikės, jei iš savo amato negalit susikrauti didelių turtų, tai turit tik tinginių amatus: tokia baisiai bjauri išvada išplaukia iš Vilmos Valstietės leptelėjimo.

Taigi ilgai vargo Vilmutė su savo tinginės — kirpėjos — amatu. Ir pavydžiai žvalgėsi į visokius pralobusius razbaininkus, na, kad ir bankų plėšikus. Vo, tie tai netinginiai: bagoti. Nu, dar Vilmutei patiko reketininkai. Pamenat tokius šilinius? Tie baisiai buvo bagoti, nu, vadinasi, netinginiai. Seilės Vilmutei varvėjo kerpant visokių sukčių, tipo, verslininkų garbanas. Vis klausdavo, o kaip anie turtus susikrovė. „Nu, reikia netingėti, daug dirbti, va, išduri kokį mulkį, ir jau turi saujoje“,— kartą ją mokė Kapinių artojas. „A, ėėė, o kaigi čia dabar?“— nesusivokė Vilmutė. „Nu, nusamdai darbą padirbti, nesumoki, kitam vietoje gero daikto brangiai š… įkiši. Suktis, dirbti reikia“,— skaitė Vilmutei turtų kaupimo pradžiamokslį Kapinių artojas. Kas tas Kapinių artojas? Et, buvo toks politiškai aktyvus valstietis dvarponis, godus kaip kipšas, net kapines batviniams suarė. Tuščia jo: kaip sakoma, politiškai bankrutavęs, priėjęs liepto galą.
Įsmigo širdin Vilmutei Kapinių artojo pamokos. Bet kiekvienai veiklai reikia pradinio kapitalo. Kur gauti? „Apvyniok apie pirštą turtingą vyrą ir melžk auksinus. Netingėk, dirbti reikia, auksinai šiaip nebyra“,— dar kartą pamokė Kapinių artojas.
Susipylusi maišelin santaupėles, Vilmutė išrūko barakudų mokyklon. Kas tos barakudos? Mergužėlės, kurios, taip sakant, per lovą ar santuoką bagotomis tampa. Uoliai mokėsi barakudystės paslapčių Vilmutė. O, vargeli, manot, tai pigu? Ne tik už mokslą auksinai iš maišelio, bet ir už parėdus, kosmetiką vienas po kito laukan sliuogė. Grįžo namolio Vilmutė švarut švarutėlė: be skatiko kišenėje. Užtat žinojo, ką daryti reikia.
Barakudų karjeros pradžia ir medžioklės plotai — karčiamose. Ne kokiose nusmurgusiose smuklėse, bet ištaigingose karčiamose. Nu, nudrožė pasipuošusi Vilmutė tokion karčiamon. Ale čia barakudų — kaip karosų kūdroje, net šnara, dėbso viena į kitą piktai. O bagotų vyrų — gi vienas kitas. Pešasi, riejasi dėl jų barakudos. Ką darys Vilmutė, užsisakė tik gryno vandenėlio, kitkam pinigų neturi. „Nereikėjo tiek metų tinginiauti, būčiau jau dabar ponia“,— nuliūdo Vilmutė. Nieko toje karčiamoje nepešė, nė vienas turčius neužkibo. Ir kitose karčiamose ne ką geriau sekėsi. Kartą pavargusi ėjo iš karčiamos dvidešimt mylių namolio Vilmutė. Gailiai raudojo: gi, regis, stengiasi, o viskas gaunasi kaip didžiausiai tinginei. Ir suskambo karietos varpeliai. Iš kaži kur grįžo toks baronas. Narkobaronas. Pasisiūlė pavežėti. Ir taip užsimegzė tipo meilės santykiai. Ale tas narkobaronas buvo vedęs. Neskundė Vilmutei auksinų, saujomis už meilės naktis žėrė, tik va, su savo boba skirtis nė nemanė. Galiausiai metė pabodusią Vilmutę. Toji per daug nenusiminė: iš studijų barakudų mokykloje žinojo, kad taip gali nutikti.
Užtat Vilmutė jau turėjo pradinio kapitalo stambesniam, nu, rimtesniam grobiui. Išsinuomojo gražią karietą, parėdus ir nurūko į baisiai brangią karčiamą. Įžengė, siūbuodama klubais, it kokie baronienė, išdidžiai žvilgtelėjo į bagotus vyrus, papurtė krūtinę ir ant jos žėrinčius išnuomotus deimantų karolius. Prisiplakė prie jos toks dvarponis. Na, ne baisiai didelis žemvaldys, bet ir ne koks kaimo ūkininkas. Manė, kad pasičiups ponią, bus pinigo dvarelį dvaru paversti. Apvyniojo Vilmutė ponulį apie pirštą, nusitempė prie altoriaus. Žiūri paskui dvarponis atvožęs kraičio skrynią: joje vien Vilmutės paskolų vekseliai voliojasi. Ką darysi, žmona — ne šakė, nenusviesi patvorin. Bet kartais, atsiminęs kaip viskas nutiko, Vilmutės vyrelis, išlenkęs litrą, vaikosi su botagu aplink trobą. Na, ir kas? Užtat ponia ji dabar, bagota. Nepatingėjo, bagotą vyrą susimedžiojo.