Dar jaunystėje, būdamas paprastu žandaru, seniai, kai Lietuvoje viešpatavo maskoliai, Imantas Žandaras mėgo stypsoti pakelėse ir tykoti iš karčemų grįžtančių, dainas plėšiančių vyriokų. Sustabdo, liepia papūsti jam į nosį ir leidžia pasirinkti: „Vežėčios, arklys arba viena ir kita“. Nu, ką darys vyriokai, supila jam saujon auksinus, kitas dar ir skoloje likdavo. Dar patikdavo Žandarui maklinėti po krūmynus ir uostinėti, iš kur dūmelis sklinda. Čia gi, taip sakant, aukso kasyklos. Ilgainiui suprato Žandaras: užuot maklinėjus po krūmus, samagončikus geriau mėnesine duokle apkrauti. Nu, kartą nuskriaudė raganą Šatrą, kuri savo kerų lašeliams ruginę varė. Ir užbūrė Šatra Žandarą: lakstys anas visą gyvenimėlį paskui sijonus ir maskolių vėliavas, kankins baisus turtų troškulys.
Bet išvijo iš Lietuvos maskolius. Ką darysi, pajutęs naujus vėjus, Imantas Žandaras įniko skųsti kitus žandarus ir laižyti viršininkams ten, kur nesueina. Tokie, broliukai ir sesikės, ne tik prie maskoliaus karjeras daro. Nugi, užkopė Žandaras kiek karjeros kopėčiomis. Bet ėmė ir nukonkuravo bambalinis alus samanę. O pakelėse nėra kaip stypsoti: rangas jau nebeleidžia. Kaip auksinų prasimanyti? Nepasikabinsi gi lopeta iš žandarmerijos kasos.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 97 (10309)
Žandaru gimęs,žandaru ir …