Telšių „Kranto“ progimnazija turi naują direktorę

Nuo gruodžio 31 d. ugdymo įstaigai vadovauja buvusi Telšių lopšelio-darželio „Berželis“ direktorė Irena Daubarienė. Kompetentinga vadovė pasidalino savo įžvalgomis apie vadovavimo metus buvusioje darbovietėje, naujas pareigas, iššūkius bei regimą progimnazijos viziją.

Justina Lukošienė

— Kaip vertintumėte savo vadovavimo metus Telšių lopšelyje-darželyje „Berželis“? Kas per tą laiką buvo pasiekta?
— Vadovo metai Telšių lopšelyje-darželyje „Berželis“ man ir, manau, visai bendruomenei abipusiai ypatingi. Ši įstaiga man visuomet liks pirmoji vadybinė meilė, kuri nepraeina. Per vieną vadovo kadenciją šioje įstaigoje pavyko kartu nuveikti tikrai daug: pirmiausia — sutelkti visą bendruomenę ir absoliučiai atsisukti į vaiką, tą pagrindinę priežastį, dėl kurios ir egzistuoja švietimo įstaigos. Iš esmės buvo prisiliesta prie visų lopšelio-darželio veiklos sričių: išgryninta strateginė sveiko, pozityvaus, tyrinėjančio vaiko kryptis, sukurta nauja ikimokyklinio ugdymo programa „Pažinimo takeliu“, sukurtas ir iki šiol įgyvendinamas autorinis ilgalaikis susiliejančio ugdymo(si) projektas „Augame su pasaka“, kuris išaugo į ilgalaikę pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programą, kurioje dalyvavo ir lektoriais buvo visi Telšių l/d „Berželis“ pedagogai; daug dėmesio skirta vaikų ugdymosi aplinkai kurti: įrengtos lauko ir vidaus edukacinės klasės, kūrybinė laboratorija, Refleksijų erdvė, atnaujintos vaikų lauko žaidimų aikštelės, pirmieji rajone ir bene Žemaitijoje įsigijome interaktyvias grindis, kitų modernių priemonių atraktyviai kokybiškai vaikų edukacijai; visos pedagogų ir specialistų darbo vietos tapo kompiuterizuotos; pagerintos darbuotojų darbo sąlygos, įvertinant visų darbo vietų riziką ir koreguojant darbo aplinką, įvedant specialiąsias pertraukas, nuosekliai derinant individualius ir profesinius darbuotojų poreikius. Užtikrintas įstaigos saugumas: įteisinta žemė, teritorija naujai aptverta, iškirsti seni medžiai, apšiltintos pastato galinės lauko sienos, įrengta pėsčiųjų perėja bei atlikta kitų ypač svarbių ūkio darbų; sukurtas naujas tinklalapis, kitos viešinimo platformos; bendruomenė nuosekliai ir tikslingai viešino savo veiklą tiek rajone, tiek šalyje bei dalyvaudama Erasmus plius projekte ir tarptautiniu mastu.
Apibendrindama vadovavimo Telšių lopšeliui-darželiui „Berželis“ metus, galiu pasakyti, kad visa vadovo veikla buvo orientuota į žmogų: tiek vaiką, tiek darbuotoją, tiek mamą ar tėtį, kad jį lankytų kuo mažiau nerimo ir kuo daugiau džiaugsmo. Vis tik labiausiai veiklą gali vertinti kiti, tad pateikiu citatą iš tėvų atsisveikinimo kalbos: „Bendruomenė augo ir stiprėjo, vaikai švytėjo, atviravo, skleidėsi, nes Jūs buvote profesionali vadovė, orientuota į vaiką ir jo visapusišką augimą. Grįžote į pačią esmę. Mes, tėveliai, tą matėme, tuo pasitikėjome ir pasidavėme Jūsų širdingam vedimui. Štai čia ir kilo tas bendruomenės geranoriškumas, siekimas eiti darniai, šviesiai, džiugiai, Gerajam Dievui padedant. Ėjote priekyje mūsų visų įsikibusi į vaiko ranką.“
— Ar yra dalykų, kurių ilgitės iš vadovavimo darželiui laikotarpio?
— Kaip sako Antuanas de Sent Egziuperi, su kuo susibičiuliauji, už tą tampi atsakingas. Žinoma, ilgiuosi, man labai brangios bendruomenės ir kol kas stipriai. Kita vertus, visa pagarbiai su dėkingumu paleidžiu, nes žinau, kad tai, kas „Berželyje“ sukurta, yra tvaru ir bus tęsiama toliau.
— Kas Jus pastūmėjo kandidatuoti į Telšių „Kranto“ progimnazijos direktorės pareigas?
— Telšių lopšelyje-darželyje „Berželis“ direktorės pareigas ėjau ketverius metus ir devynis mėnesius. Tai lygiai tiek, kiek vienas vaikas nuo lopšelio iki priešmokyklinio ugdymo pabaigos rengiasi mokyklai. Simboliška, kad būtent šiuo metu atsirado laisvos Telšių „Kranto“ progimnazijos direktoriaus pareigos, į kurias turėjau galimybę kandidatuoti. Kas pastūmėjo? Reiktų atsigręžti truputį algal. Kai ryžausi ateiti į vadovo pareigas Telšių lopšelyje-darželyje „Berželis“, lopšelio-darželio veiklos koncepcija man labiau buvo pažįstama tik kaip trijų vaikų mamai, tad jau anuomet, Vilniuje pasitvirtinusi mokyklos vadovams reikalingas kompetencijas, žvalgydamasi vadovo darbo, žvilgsnį kreipiau į mokyklą, tačiau konkursų į mokyklas tuomet nebuvo. Viduj nutariau pabandyti vieną vadovo kadenciją skirti ikimokykliniam ir priešmokykliniam ugdymui tobulinti (ir tuo be galo džiaugiuosi), o po to sukti ten, kur labiau pažįstamos sritys, tikslai, kompetencijos, tai yra į mokyklą.
„Kranto“ mokyklą ir dalį jos bendruomenės pažįstu jau nuo jos vidurinės, pagrindinės mokyklos laikų ir visuomet, kai įvairiuose kontekstuose susitikdavau ar stebėdavau „Kranto“ žmones, man jie būdavo kažkuo savi, galbūt stiprios komandinės veiklos pristatymu, pozityvo savo veikloje ieškojime, mokinių savivaldos aktyvume, o kai pastudijavau mokyklos strateginius, veiklos dokumentus, vidumi pajutau, kad savo požiūriu į augantį vaiką, jo ugdymą, mokytojų ir tėvų dialogą, visų bendruomenės narių telkimą, ugdymo aplinkos poreikių bei kitų kokybiškam švietimui reikalingų dedamųjų suvokimą, galiu įnešti į „Kranto“ bendruomenę savo dalį ir kartu dalyvauti augančių asmenybių kūrimosi procese.
— Kokie pirmieji įspūdžiai aplankė per šį nepilną vadovavimo progimnazijai mėnesį?
— Pirmiausia pastebėjau labai atsakingą, ypatingai mokykla gyvenančią administraciją, aktyvią darbuotojų komandą, kurioje daug rūpesčio šioje mokykloje besimokančiais mokiniais. Teko bendrauti su keletu mokinių ir kai kuriais tėvais. Smagu pastebėti, kad mokykla lokaliai puikioje Žemaitijos sostinės vietoje ir nuo seno garsėja kaip kokybišką ugdymą teikianti švietimo įstaiga. Žinoma, mokykloje neįmanoma nepastebėti stipriai koreguotinų materialinio aprūpinimo, ūkinių dalykų, tačiau pokyčiams šioje srityje reikia jau ilgesnio laiko.
— Ar jau spėjote susipažinti su Telšių „Kranto“ progimnazijos bendruomene — mokytojais, mokiniais, tėvais?
— Kaip minėjau, jau spėjau susipažinti su mokytojais, kiek tai įmanoma per nuotolį, su kai kuriais mokiniais, tėvais. Vilties teikia jau įvykę pasitarimai su administracija, susitikimai su Mokyklos taryba, Pagalbos mokiniui specialistų, tikslinėmis mokytojų, aptarnaujančio personalo komandomis, jaučiu bendruomenės palaikymą bei siekį eiti ir kurti kartu. Pavykusiu laikau visos bendruomenės susitelkimą ir virtualų susitikimą Laisvės pamokoje sausio 13-ąją, džiugina tėvų, ypač dirbančių ar naujai pradedančių veiklą Mokyklos taryboje, pozityvus nusiteikimas. Nustebina šią mokyklą baigusių mokinių virtualūs pakalbinimai, atsiliepimai.
— Kaip sekasi vykdyti nuotolinį mokymą šioje ugdymo įstaigoje?
— Kadangi bendruomenė nuo pavasario tam atsakingai rengėsi, tikslingai turtindama IT programinę įrangą, skaitmeninį ugdymo turinį, tobulindamasi kvalifikaciją ir apskritai nuotoliniam mokymui reikalingas kompetencijas, nuotolinis ugdymas vyksta sklandžiai, pavienius iškylančius pagalbos reikalingus atvejus nedelsiant sprendžiame pasitelkdami savo specialistus.
— Nekalbant apie darbą karantino metu… Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria progimnazija? Kaip esate pasiruošusi spręsti tas problemas?
— Manau, kad dirbant iššūkiai neišvengiami, juolab, kai mokykloje ugdosi kone 600 mokinių ir dirba per 60 darbuotojų, o visą bendruomenę sudaro apie 2000 asmenų. Taigi iššūkiai tiesiog tampa kasdiene veiklos dalimi. Be abejo, pirmiausia, svarbiausia sritis mokykloje — ugdymas, o pamatinė priežastis — čia besiugdantis vaikas, visos komandos ir tėvų lydimas per labai svarbius amžiaus tarpsnius — ankstyvąjį mokyklinį laiką pradinėse klasėse ir jau per ankstyvąją paauglystę pirmojoje pagrindinio ugdymo pakopoje. Taigi labai svarbu, kad ugdymasis būtų ne tik kiek įmanoma kokybiškesnis, bet ir teiktų besiugdantiems kuo daugiau natūralaus džiaugsmo, galimybių įvertinti savo gebėjimus, talentus, pažinti savo tapatybę. Tam nuosekliai telkiasi visa mokyklos komanda.
— Kokią progimnazijos viziją esate susikūrusi? Kokius uždavinius esate sau išsikėlusi, jog įgyvendintumėte tą viziją?
— Regiu „Kranto“ progimnaziją kaip pačią stipriausią rajono progimnaziją ugdymo kokybės, emocinio-socialinio ugdymo(si), savivaldaus mokymosi bei bendruomenės dialogo prasme. Mokyklą, į kurią su džiaugsmu eina ir mokinys, ir ugdytojas, ir visi kiti bendruomenės nariai. Mokyklą, kurioje veikia tvarus tėvų aktyvo tinklas. Mokyklą, kurioje noriai apsilanko ir savo patirtimi dalinasi buvę mokiniai, kurią bendradarbiauti mielai kviečiasi socialiniai partneriai. Taip pat regiu ne tik kosmetiškai atnaujintas mokyklos vidaus ir lauko aplinkas, bet ir įvykusią pilną vidaus renovaciją bei funkcionaliai sutvarkytas lauko erdves.
— Kokie, Jūsų nuomone, šiandienės švietimo sistemos trūkumai?
— Pirmiausia, apžvelgdama pastarųjų dešimtmečių laiką, noriu pastebėti, kad, mano manymu, šiandienos švietimo srityje randasi vis daugiau pozityvių dalykų: daug dėmesio konkretaus mokinio individualiam, diferencijuotam ugdymui, įvertinant jo asmenines galias, prireikus, talkinant konkretiems specialistams; švietimo įstaigos aktyviai bendradarbiauja su įvairiais socialiniais partneriais, tarp kurių ir inovatyvus privatus sektorius; gerėja pedagogų darbo sąlygos, pradedant darbo krūvio sandara ir baigiant darbo vietų aprūpinimu. Ir vis tik dar pasigendu visapusiško, visuminio požiūrio tiek į ugdytinį, tiek į ugdytoją kaip į asmenybę, fokusuojantis į pamatinius žmogaus būties šioje žemėje aspektus: gyvenimo džiaugsmą ir laimingumą, į ką atkreipiamas dėmesys ir valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“. Pažvelkim į visą šalies kontekstą: švietimo sistema nėra atskira šiandienos visuomenėje ir joje dar nemažai niurnėjimo, susireikšminimo ir kitų kapstymosi po tamsias dėmeles aspektų, kurių kitose srityse netgi daugiau. Be jokios abejonės, visi daugiau laimėtume, fokusuodami mintį, žvilgsnį į tai, kas šviesu, džiugu, pagirtina, juolab, kad adekvataus pozityvo prasmė jau akivaizdžiai pagrįsta gausiais moksliniais tyrimais. Tikiu, kad pamažu švietimo srityje adekvatus pozityvas ims dominuoti.
— Dėkoju už pokalbį.

Daugiau: lauko darželis