Skaitymas: nuščiuvimas ir pasisakymai

Po daug dienų atsiverčiau poezijos seniai skaitytą knygą.
Po daug dienų lyg būčiau grįžęs į namus,
kur viskas taip pažįstama, mažai kas pasikeitę,
lyg būčiau po ilgos kelionės iš toli sugrįžęs,—
nubraukdamas nuo knygų dulkes supratau:
kiek daug prabėgo laiko…
Marcelijus Martinaitis

Ieva Sigita Naglienė

Ir viskas persimainys — perskaitymai iš M.Martinaičio: „Ta knygų atverstų tyla!“
Tarsi vengdamas saulės šiuometis pavasaris, vis dar išsaugo žiemos bendrystę. Nieko, tas sniegas, ta žydinti baltuma, dar savaip ryški, bet taip — galėtų būti ir kitaip! Tik nusausėja, pralekiantys nebesitaško — ir vėl. Pavasaris, pasakytų senieji. O ar buvo kada kitaip — vargu. Sulauksim ir šilumos. Kaip Žemaitės, pavasario sulaukusiam, porinama: „Miškai papūro ir papilkavo pumpurais. Paukšteliai kožnas kitokiu balsu vingura savo giesmę, garbina aušrą pavasario“,— ir viskas persimainys. Turėsime ir kitokių reginių. O dabar, jei ir menkai dar tepasigavome lauko klegesį, tai tikėkime — saulė išlaisvins ir daugiau emocijų.
Suprantama, jog visi, tie pasidairymai į aplinką, tos lūkuriavimo minutės savaip veikia žmogų, ypač paskaitantį tai tą, tai aną. Nuo tokio išorinio besidairymo pamažu persikeli ir į tam tikrų jėgų veikiamą knygų buveinę — juk to gyvenimo tekėjimo galima ir iš čia, ir visa širdimi pasigauti. Knygos — ir kitas pasaulis, ir „Tie patys žodžiai“, bet „Lyg virš žemės pasikėlęs būčiai“,— pasak poeto Marcelijaus Martinaičio.
Turbūt nuo jo pamąstymų — tų nuščiuvimų ir pasisakymų sukirbėjo mintis apie skaitymą, apie buvimą su knyga, apie grįžimą prie buvimo-nebuvimo jausmo. Taip nuo pavasario-žiemos išdaigų — į tokius, kitokius nusirašinėjimus apie gyvenimo esmę, apie laiko permainas ir patį žmogų, kuris stipriai mainosi, verta dar sykį užsiminti. Ir keitėsi žmogus visada — ir juto laiką, kuris, pasak M.Martinaičio, „išsigrynina, išsiskaistina, mūsų laiką sujungia su praeitimi, ateitimi ir amžinumu“. „Visų pirma kūrybos reikia sau pačiam. Man svarbiausia knyga buvo „Saulės grąža“. Tarp daugybės poeto pastebėjimų, jo užrašuose yra išlikusių įrašų apie skaitymą, atmintį, apie tuos paprotinius dalykus, kurie buvo svarbūs mūsų žmogui.
Poeto M.Martinaičio yra pastebėta, jog būta daug to laiko (regis, dar visai ne seno — mūsų prosenelių, senelių ar tėvų laiko) įdomybių: savito laiko, darbų, švenčių supratimo, „t.y. nuolat daryti tai, kas dabar, rytoj ar poryt bus reikalinga, ko negalima atidėti tolimesniam laikui, kitai dienai, savaitei, mėnesiui. Tuoj imdavo barti, jeigu mane pamatydavo nieko neveikiantį, užsispoksojusį į kokį nors debesį, paukštį ar vabalą.“ „Veikė griežtas laiko ritmas ir laiko kodeksas, kurio pažeidimas buvo laikomas nuodėme. Prisimenu, kaip per išpažintį tėvų liepiamas turėdavau pasisakyti, kada ir dėl ko jų nepaklausiau, laiku neatlikau užduoto darbo, tingėjau, tuščiai leidau laiką.“ „Paaugęs ir lankydamas mokyklą, tėvams jau miegant, ilgai vakarodavau prie knygų šiek tiek prigesinęs žibalinę. Prabudę tėvai imdavo barti, kad be reikalo deginu brangų žibalą, nes pamokos jau turėdavo būti išmoktos. Ta prigesinta žibalinė labai rūkdavo, kartais net galvą imdavo skaudėti. Bet vis dėlto prie jos perskaičiau nemažai mūsų klasikos. Dėl to skaitymo pabardavo ir kitu metu. Žiūrėdavo, kad tik gerai išmokčiau pamokas, o visa kita, knygų skaitymas buvo laikomas laiko gaišinimu, tinginyste. (…) Sakydavo, vien iš skaitymo duonos nevalgysi, skaitydamas nieko nepadirbsi.“ „Motina, užtikusi skaitantį kokį nors „Eugenijų Oneginą“, „Tristaną ir Izoldą“, „Baltaragio malūną“ ar poezijos knygelę, tuoj pavarydavo sužiūrėti gyvulius, vištas, atnešti malkų, vandens, ravėti daržą ar mušti sviestą, o tai man būdavo didžiausia kankynė. Tą muštuvį esu parsivežęs į miestą su gerokai nudilusiu kotu — mano kančių pėdsaku. Kad niekam nepatekčiau į akis, pradėjau su knyga slėptis kur nors“,— tokie realiai išgyventi ir laiko sudėti ženklai, taip veikė „griežtas laiko ritmas“. Tokia poeto atmintis, sauganti „gyvenimo tikslingumo supratimą“…
Taip su tokia M.Martinaičio skaitymo-perskaitymo, to išskirtinio noro liepsna ir norisi tęsti mintis apie knygas — tegul bus ir iš jo paties kūrinių-poezijos išminties klodų, jo artumos, tiesos ir gilių prisiminimų. 1981 metų „Vainiko“ puslapiuose — daug M.Martinaičio įsibuvimo ir pokyčių, kur „Ta knygų atversta tyla!“ Toks nusigiedrijimas, kai įgyji keistą galią, kai yra būtinybė — turėti. Yra visokių vietų, visokio patyrimo, bet, kaip sako Viktorija Daujotytė, ir sustojimas, „Galiausiai prie Marcelijaus Martinaičio vainiko, vieno svarbiausiųjų jo vaizdinių“ (2012). Ir paties poeto užrašyta: „Rūpėjo keli nebaigti motyvai“, „tarsi užsisklendė vienas kūrybos ratas, todėl ir knygą vadinu vainiku, kur kiekvienas apskritimo taškas yra ir pabaiga, ir nesibaigianti to paties vainiko tąsa“. Šįkart iš simbolinio „Vainiko“ pateks tik viena kita eilutė, tik tam tikru atstumu priartėjimas iki žmogaus, nes „Reikia mintims žalumos“. Tiesa, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos knygoje — M.Martinaičio „Vainiko“ antraštiniame puslapyje, yra 1982 metų įrašas, paties poeto ranka rašytas: „Telšių centrinei bibliotekai — su geriausiais linkėjimais. Marc. Martinaitis.“ Tai jau unikali atmintis — šilumos akimirka skaitančiajam, tiesiogiai poeto palaimintoji — Telšių skaitytojui.
Į minėtą rinkinį „Vainikas“ įtraukti penkių Martinaičio knygų pavadinimai-skyriai: „Debesų lieptais“, poeto ne sykį minėtoji „Saulės grąža“, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, „Kukučio baladės“ ir „Tie patys žodžiai“. Kaip M.Martinaitis sako, „Akimirką trumpą gyvenimu ilgu paversim“. Ir taip — su knyga, kurioje esi įsigyvenantis ir patiriantis: „Nuo žodžio — lig žodžio/ tęsiasi laikas be galo“. Pasak R.Šilbajorio, „jausmas tampa žodžiu ir ieško sau tikrovės. Prasideda visa tai nuo momentų egzistencinėj vienatvėj, kada poeto „aš“ ieško santykio tarp gamtos, pasaulio ir savęs“ (1992), pavyzdžiui: „Eisiu akių su dangum —/ viršum vieškelių,/ eisiu ir eisiu — kiekvieno/ prašydamas vardo“. Nuo poetinio teksto — dėmesys krypsta į autoriaus susimąstymus. Regis, skaitytojui svarbu suvokti, kaip skaitymas veikė ir patį kuriantį žmogų. Yra poeto pasakyta apie skaitymą ir jo poveikį, ne vienoje dienoraščio vietoje tai parodoma, todėl įdomu jose apčiuopti knygos galią: „Knygos vaizduotę užkūrė kaip reikiant, ji tiesiog mane kamavo. Tad gyvenau šiek tiek nerealų gyvenimą, nors aplink gaudė juodžiausi darbai, taškėsi kraujai ir šlaistėsi girta kasdienybė“ (2013). Netgi su „knygų skaitymu tėvai ilgainiui apsiprato, prie sunkesnių darbų nespaudė“. „Knyga, rašytojas buvo viena didžiausių gyvenimo iliuzijų — nuo pradžios vaikystės, kol pats juo tapau. Kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška, dar likdavo malonūs, kilnūs ar išdidūs rašytojų veidai knygose“. „Giliai įsismelkė sakralinė žodžių galia, turbūt iš maldaknygės: jaučiau knygos šventumą ar tiksliau jos šventadieniškumą.“
Beje, M.Martinaičio teigiama, jog „Gyvenimą pailgina istoriniai įvykiai, o jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas“. „Šlamėkit, knygos, medžiai“,— „praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu, koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.“ Tarp minėto poezijos rinkinio „Vainikas“ eilėraščių — ir kūrybos-kūrėjo būsenos nusakymas: „Aš taip anksti pasenau/ nuo galvojimo/ ir nuo skaitymo knygų,/ kurias rašė elegiški/ džiovos pakirsti poetai (…). O kartais galvojimas būna toks tolimas,/ skaudus —/ lyg būčiau Pranas Vaičaitis/ su džiovos sunkumu krūtinėj/ ir nebaigta knyga — ant kelių“.
Taigi „Ta knygų atverstų tyla!“ — veda ir keičia žmogų. „Visad knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra — negrįžtamai“, „per įvairias negandas kartais mokėjau būti laisvas vien todėl, kad mačiau, girdėjau, ėjau, supratau, prisiminiau, kalbėjau. Tai daugiausia, ką gyvenime esu įgijęs“,— taip Marcelijaus Martinaičio užrašyta 1991-2001 metų dienoraščio puslapiuose. Be to, yra teigiama, jog „Gyvenimas taip pat yra kūrinys, o aš esu — autorius ir kartu — personažas, kurį tiek aš pats, tiek aplinkybės kūrė, taisė, perdirbinėjo“. Pavyzdžiui, tie poeto prozoje užfiksuoti pamąstymai yra vaizdingai nusakyti ir „Vainiko“ eilėraščiuose, nes išsyk ir reginys, ir jutimas: „Riedėk riedėk, saule,/ visad smagi ir laiminga/ ir suprantama visiems —/ kaip kalba.“ Arba — kitas panašių išgyvenimų liudijimas: „Ir pradedu žodžiu,/ žodžiu/ matyt daug geriau,/ negu matydavau/ akimis.“ Pasak poeto, „Sugebėjimas kurti suprantamas ne kaip laisvas žaidimas, o kaip pareiga tautai, kuri sukaupusi savyje daug dvasios, nes pasaulyje nėra nei išsisakiusi, nei tikrai pasakiusi, kas ją daro jauną, įdomią ir šiek tiek paslaptingą“, „kūryba ir skaitymas yra beveik viena ir tas pats, išnyksta žodžiai arba tai, kas vadinama tik skaitymu“. Ir dar — itin svarbi įžvalga: „patyriau nuostabiausią dalyką — kūrybos laisvę, o ypač tuo metu, kada ji atrodė neįmanoma“,— iš 1988-1991 metų užrašų. Arba — kad ir tokie žodžiai: „Mano metai eina per žmones,/ per bažnytkaimius,/ su elementoriumi/ karo sniegu/ klupdami —/ vaikystės šventumo“… Ir tokia galinga, tokia savita — „Ta knygų atverstų tyla!“
Bevartant M.Martinaičio rankraščių knygas, skaitant jo eilėraščius, stebina laiku ir vietoje pasakytas žodis — jo jėga ir skaitymo malonumas, nuostaba ir pamatymo, įsivaizdavimo stebuklas. Apskritai domina objektyvus esamos ir laiko nutolintos regimybės matymas. Sykiu — tai stiprina, nes iš tiesų, kaip sako poetas, „Iš trumpo gyvenimo/ mokaus ilgai gyventi“. Ir tai verčia susimąstyti: gal — gyventi, kai tiesiog būtina, kai reikia išlikti, kai esi tuo laiku, kuris yra tavo? Buvimo ir išlikimo pavojus yra realus tiek žmogui, tiek knygai. Vaizdžiai apie tai yra įmąstyta poeto M.Martinaičio: „literatūrai kyla pavojus: žmonės atpranta nuo knygos. Jie dabar daugiausia klausosi, stebi ar patys kalba nei skaito. Ieško aštrios publicistikos, o subtilesnės poezijos jau negirdi. Sunkiau susikaupti ties knyga. Kai žmogus negali būti laisvas ir veikti gyvenime, jis veikia skaitydamas. Juk daugiau yra skaitoma ligoninėse ir kalėjimuose. Paradoksas, bet — taip. Kai žmogus pats gali išreikšti tiesą, mažiau jos ieško knygose.“ Regis, šiuo metu — tik skaityk ir skaityk? Ne vienas turbūt taip iš tiesų vėl atradome knygą? M.Martinaičio pastebėta, jog „reikia iš naujo perskaityti tą literatūrą, kurią vieną kartą jau skaitėm. Ji ir tada buvo kitokia, negu mes ją pajėgėm suvokti.“ Tiesa, poeto „matymuose“ — ir nūdienos „balsas“: „Jau reikia sugebėti kažką rinktis kultūroje, neimti jos visos, neretai gražiai ir įtaigiai siūlomos, nes tuoj pajusi, kaip ekskavatoriumi rausiesi į Pilkalnio kapus“. „Šiandien sunku (…) iš vienos kultūros, iš vienos kalbos einant į kitą ir nepereinant suvisam…“ „Skaitymas — mąstymo būdas“. „Kartais imu galvoti, jog reikia sukrėtimo, atsikvošėjimo, kad pradėtum vėl „atsiminti“,— toks akimirksnis iš M.Martinaičio, poeto-skaitytojo, atminties — ir mūsų atminčiai.
Ir būtina vėl pakartoti vieną iš tokių svarbių atsiminimų — „Ta knygų atverstų tyla!“ Ta skaitymo slaptis, kai galiojo, pasak poeto, savitas „mūsų kaimo žmonių gyvenimo tikslingumo supratimas“, ir vėliau — kai nė iš šio, nė iš to pabėgome nuo knygos… Yra poeto pastebėta, jog pasaulis jau grįžta prie skaitymo — mes tai turėjome. Ar sugrįšime, visa tai priklausys tik nuo mūsų pačių. O atmintis — „pats didžiausias žmogaus stebuklas — nematydamas viską matai, girdi. Ne tik patirdamas, bet ir suvokdamas, išgyvendamas ir įsigyvendamas“,— tokie poeto M.Martinaičio žodžiai, tegul — į mūsų atmintį, tegul išsilaikantys ir vedantys tikrųjų vertybių keliu.