Ir pavasaris — pasaka, vanduo — ir „Upė yra panaši į gyvenimą“,— V.Mačernis

„Ir iš vandenų ir žemės dulkių sumišų
Gimsta vėl Pavasaris. Gražus kaip Dievas jaunas:
Jojo kūną pirmas kvepiantis lietus nuplauna
Ir pribarsto plaukus vos pražydusių žiedų“,—
Vytautas Mačernis, 1944.IV.14.

Ieva Sigita Naglienė

Saviti pavasarinio vandens brėžiai
Kol lauke vis dar vėsoka, suprantama, jog širdį džiugina tai vienokia, tai kitokia veikla, tam tikri pomėgiai, kad ir smulkūs, bet nauji atradimai. Galbūt šis laikmetis ne vieną sugundė vėl žvilgtelėti į istorijų, pasakojimų, fantazijų pasaulį, kuris priartina prie tam tikros ribos, nes atsiranda netikėtų detalių. Tarkim, kad ir primiršta tiesa apie seniausiai perskaitytą pasaką ar pamėgtą veikėją — atsakas į klausimą, duomenys apie kažin ko gyvavimą, lyg ir kitokį, bet vis dėlto žmonių patyrimą, žmonių išgyvenimą.
Pavasaris — ir vėl apmirę dalykai paverčiami gyvybe! Stebuklas — pasaka. Su pavasariu išplinta vandenys, kyla nauja, tarsi jau paneigtos tikrovės, jėga. Per regėjimą, klausą, lytėjimą, atmintį, ar kitokiu būdu gauta tam tikra informacija, pamažu virsta savu pojūčiu, savos lemties, patyrimo ženklu. Galbūt ir tam tikra dovana. Ir vėl tarsi kalbamės-susikalbame su pasauliu. Šiemet to natūralaus dialogo mažoka, dėl to per visokius išbandymus tiesiog imi kitaip regėti ir tai, kas pastebėta „Seniai seniai“, „Kitą gadynę“, „Kad kitąsyk“, „Kitą kartą“ — ir taip toliau ar panašiai, kai taip pat gyveno žmogus — ar žmonės, nutiko… Pasakos erdvė — ir poeto, žmogaus teisybė-neteisybė, ėjusio, stebėjusio, gyvenusio-turėjusio, atminusio žmogaus, kūrusio ir save išdalijusio žmogaus istorija. Gal ir visai arti? Pavasario atgimimuose, jo vandens srovenime — tegul šiuokart liks per vandens simboliką rasta išmintis, tegul sugrįžta gyvenimo esmė, minties-vertybių, stabilumo ir laikinumo prasmė, tegul pasaka-eilėraštis tampa džiaugsmu, kuris buvo neišsakytas. Galbūt iš tradicinių mūsų tautosakos klodų ir sykiu poetine išmone skelbiama versmė gaivins, galbūt atidžiau įsižiūrėsime, kas matyta — palyginta žmonių, kas ir mums vis dėlto dar svarbu.
Visai nelauktai suvoki, jog ir fantastiniai vaizdai skelbia savą-svetimą, pozityvų požiūrį, sutrikimą ar veiklos vertinimą — ir tikrojo aktyvaus gyvenimo privalumus. Atsidūręs pasakų pasaulyje, esi ir išbandymų veikiamas, kur atsiskleidžia maginė žodžio galia, ir susiduriama su tam tikra galia-negalia. Tie dalykai itin sustiprina pojūtį, jog mūsų pasaulyje šiuo metu taip pat daug prieštaringų dalykų, keistos baimės, esamo-nesamo, nepatirto-neišsiaiškinto nerimo. Nėra nė vienos pasakos, kurioje kas nors nenutiktų — toks buvo gyvenimas. Buvo? Ir dabar jis toks — o juk tokį, judantį žmogaus gyvenimą, ir mūsų poetai atskiria: ir apie piktas, galinčias žmogų patikrinti jėgas liudija, ir apie save, kaip apie atskirą žmogų, kaip tam tikros kultūros atstovą, tam tikros tautos, tam tikro požiūrio asmenį kalba. Ir ne tik — labai didelė galia slypi ten, kur žmogus, kaip sakoma, sveiku protu vadovaujasi, yra prie žemės, nepažeidžia etninių nuostatų, išlaiko šventybės sritis, daro platesnio pobūdžio išvadas, skelbia gamtos gyvastį. Galima sakyti, jog šįkart į pasakos ir poezijos artumą vedė kaskart vis kitoks vandens, kaip stebuklingo darinio, gyvybės ar apskritai vandens — daugiaprasmio reiškinio supratimas. Tie vandens pokyčiai, jo būsenų kitimai, sudėtingesnio būvio, tarsi slaptos galios palaiminimas, sukėlė daug emocijų.
Itin sudomino nauja Viktorijos Daujotytės knyga „Žemės keleiviai. Mačernis“, skirta 100-osioms poeto metinėms (2021), kurioje, be daugybės vienokių ar kitokių temų — ir vaizdinija, kaip sako autorė, su visa žmogaus slaptimi. Be abejo, ir su tąja paslaptimi, kurioje „Pelkės, pelkynų gėlės; vandenys“. Čia pat lengvai galima rasti ir paties poeto Vytauto Mačernio „Po ūkanotu nežinios dangum“ knygą (1990) — su visu jo „Vizijų“, „Metų“ sonetų, žmogaus egzistencinės prasmės palikimu, aiškinantis ir savo būties kryžkeles. Tiesiog „jautimo-matymo“, vidinio konflikto — „tarp skausmo, liūdesio ir jėgų būti“, pasak V.Daujotytės, ir „Lėta, mąsli slinktis iš vakar į šiandien“, kur viskas „prisisunkę vandens“. Kaip poeto V.Mačernio pastebėta, „vėjo blaškomas vanduo nuo medžių žemėn plūsta“, „Kartais ant manęs užtyška liūdesys/ lyg vanduo, kurs šoka nuo aukštų kaskadų“. Iš V.Daujotytės minčių — ir teiginys, jog „Mačernio poezijos vandenys turi pagrindinių gamtinių būvių pavidalus (upė, upelis, ežeras, jūra, šaltinis, versmė, tvenkinys, lietus, lašai…). Svarbiausia — upė; upės tekėjimas. Nuo antikos poezijoje ir filosofijoje akcentuojamas tekančio vandens panašumas į gyvenimą. Savitas Mačernio vaizdas — ėjimas „aukštyn upe“ (iš „Vizijų“ — „Antroji“)“.
Šalia tokių susimąstymų tarsi savaime į akis kliūva ir mūsų liaudies stebuklinių pasakų knyga „Gyvasis vanduo“ (1989) — ne atsitiktinai. Tikrai ten daug įsileista vandens, keliai nutiesti, išgelbėta-išsivaduota, ir esminiai žmogaus gyvenimo momentai užfiksuoti: ir ne tik išsaugoti — ir prasmė, ir, kaip sakoma, siūlo galas rastas… Taigi „sustumdžius“ tų paminėtų knygų vaizdus, apmąsčius jų ryškiausias reginio ir jausmo istorijas, vandens pasaulis sutvisko ne tik atminties, bet ir šio pavasario šviesuliais. Tokios mintys išvaduoja, o sudėtingus dalykus ar likimo mestus iššūkius daro įveikiamus — kad ir trumpai, bet nesitraukiant nuo problemos.
Pasak filologijos mokslų daktarės B.Kerbelytės, „Pasakos — žmonijos atradimų liudininkės“. Ir visai įtikėtina, jog „pasakų fantastika tėra apvalkalas, po kuriuo paslėpta labai svarbi tiesa“. Mokslininkės teigiama, jeigu „pasakose svarbiausia būtų išmonė, tai kiekvienas sekėjas fantazuotų kitaip. Tačiau taip nėra: esminiais momentais sutampa ne tik vienos tautos, bet ir įvairių tautų tam tikros pasakos variantai, visame pasaulyje plinta daugiau ar mažiau panašūs siužetai. Tai liudija, kad senovėje į pasakas buvo žiūrima labai rimtai ir stengtasi išsaugoti jų prasmę. Vadinasi, jos buvo labai reikalingos žmonėms.“ Va, būtent ties šia vieta ir būtina stabteli — reikalingos? O mes — žmonės? Pokyčių daug, bet mes taip pat gyvename realioje vietoje, bendraujame, keliaujame, esame tam tikro elgesio veikiami ir patys darome klaidų. Pasakų veikėjai taip pat suartėja, atitaiso savo klaidas, kitų padedami aplenkia pavojus ir panašiai — tai jau pamokymų, kaip dabar imlu teigti — edukacijos sritis, apsaugos ir vertybių, kaip gyventi, kaip išbūti, kai baisiausia ko nepažįsti, supratimas. „Parodant žmogaus elgesį tipiškose situacijose“, „iliustruojami didesni ar mažesni atradimai, kuriuos būtina įsidėmėti visiems“. Juk, pasak B.Kerbelytės, tai elgesio taisyklės — dabar jau žinomos, o juk „kažkas turėjo jas atrasti“, „pasirūpinti, kad jos išliktų žmonių atmintyje“.

Iš gyvojo vandens mirgėjimo
Taikliai pastebėta — gyvasis vanduo — ir jis yra visur esantis. Ir mes jo iki soties norėtume — ir mes jo pasotinti gyvename. „Gyvojo vandens“ pasakose dosniai dalijami žmogaus sugebėjimai, vyresnio ir jaunesnio elgesio formos, pateikiami darbo ir apsisprendimo, patarnavimo ir norų, idealų siekiai, konkreti ir kintanti žmogaus laimės samprata. Čia leidžiamasi į šulinį-šulnelį, prieinamos marės-marių marelės, ežerai, upeliai, upės, pasidaro keliai per jūres-marias, prie vandens dalijami pažadai, per vandenį vyksta užkalbėjimai — tiesiog susibėga-nubėga ir vėl šviežėja žmogaus gyvenimas. Toks jis — ir poeto Vytauto Mačernio — „po ūkanotu nežinios dangumi“. Ir bus ištarta — „Upė yra panaši į gyvenimą“…
Į tokį — jo apmąstymų, pavasarinės jėgos veikiamą poeto pasaulį, ir krypsta akys. „Vizijose“, be jau minėto ėjimo „aukštyn upe“ — ir istorija, „liudijanti dvasinio santykio su gamta“ (V.Daujotytė) realybę: pasikeliu, įsiklausau, matau — „tarytum toji upė nerami“… Poeto intensyviuose ieškojimuose, jo paties žodžiais tariant, daug kas „Ligi širdies gelmių giliausių smelkias“. Ėjimas-nuklydimas, sutemos ir šviesūs regėjimai, paties pavasario buvimas — ir jaunystė „pagal saulėtą laiko upę“, toliausi krantai, sustojimas „prie ežero, kurs buvo giedras lyg vienakio milžino akis“ — ir gilus susimąstymas, jog „visa tai šiandien jau praeitis“. Praeitis — ir suartėjimas, dėmesys, jutimas, filosofinis žemės kultas, problemos ir jų aiškinimasis — vidinė žmogaus branda. Pavasario nuotaikos, jo platybės ir vandenų stebuklo, asmenybės sumaišties ir stiprybės kitimo — nuo „Vizijų“, su Mačernio „Metų“ sonetais bei kitų jo eilėraščių akimirkomis — tiesiog į šviesos gilumą, ir sykiu su „didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija“ (E.Matuzevičius, 1990).
Taigi — vandenys iš Mačernio kūrinių, iš jo atidos ir jausminių šaltinių — šventei ir pasigėrėjimui, paviršiui ir gelmei. Tai ir atradimai — ir kvietimas būti su pavasariu. Tiesiog ten, kur „Dideli ir monotoniški, ir abejingi/ Upių vandenys tekėjimu masyvišku, plačiu/ Liejas per lygumas. Nuo jų šnerėjimo sultingo/ Svaigsta žemė“… Arba — ten, kur „Saulės kamuolys plačiai palieja žemėn tąsyk/ Virpuliuojančios ir plūstančios ugnies upes.“ Būti — išlinkti, „saulėje visi keliai;/ Ir širdis, į tolumas melsvas įsižiūrėjus,/ Jais norėtų skrist tolyn, kaip skrenda vėjas.“
Beje, šios Mačernio mintys — iš „Pavasario sonetų“, rašytos 1944 metų balandžio 14-15 dienomis… Yra poeto gyvajame kalbėjime ir eilėraštis „Pasikalbėjimas su mama“ — ir pasakos esama: „Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,/ Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,/ Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti/ Ir šventėms dovanoti dvarą.“ Tegul — tegul tokie įsižiūrėjimai — kažkaip ir giliau, ir pastoviau…
„Upė yra panaši į gyvenimą“,— taip poeto Mačernio ištarta. „Joje daug/ vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau/ galvoti, bet mano mintys taip pat teka./ Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus“,— tegul kuo daugiau pavasario švelnumos. O visa kita — nors retkarčiais leiskime sau būti su pasaka-eilėraščiu, ar tiesiog būti prie gyvojo vandens, kurio daug, itin daug Žemaitijoje ir visokio. Ir tikrai gėlo — ir dėl mūsų.