„Po ūkanotu nežinios dangum“ — „štai širdis vėl klieda apie naują ir prasmingą žygį,/ Ir, degdamas liepsnoj, aš vėl regiu“,— Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Regėta, girdėta ir apmąstyta
Tokia neišpasakytai graži diena išaušo, ir visa birželio 5-oji išsilaikė — taip šiltai žydinti poeto Vytauto Mačernio gimimo Šimtmetį… Ir vakarop tokia, rodos, saulė stengte stengėsi „praeiti žemę išdidžiai ramiu žingsniu“, kaip sako Poetas, lyg dar sykį „į žemės laiminimo šventę“…
Be abejo, visi, kurie Poetą atminė ir yra su juo, šiais, 2021 metais, tikrai junta, kad esti išskirtinis dėmesys autoriui — Jubiliejiniai Vytauto Mačernio Metai. Ir švenčiame — tykiai arba matydamiesi, skaitydami, regėdami, sakydami ar rašydami, daugiau ar mažiau jį ir turėdami. Ir tikėkime, kad tie, kurie realiai buvome sykiu, sykiu sutikome birželio 5-ąją, Vytauto Mačernio 100 -ąją gimimo dieną, išgyvenome vienijančią dvasią. Šimtmetis — atminimas, potyriai, atsigręžimas, juk „Praėjo daug dienų…/Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai/ Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,/ Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,/ Kur plaukia vėjas, šiltas ir gaivus“,— neįmanoma taikliau apibūdinti to išbuvimo laiko, to susitikimo artumo per Kūrėjo paminėjimą nei Jo paties pasakyta 1942 metų „Vizijų“ Septintąja… Visas reginys-renginys „Po ūkanotu nežinios dangum“ — žodžių, muzikos, gamtos ir lūkesio, jaunystės ir rimties susitikimas, to seniai nebūto buvimo su kažkuo pasikartojimas. Tiesiog mums viso šito labai reikėjo — ir prie Vytauto Mačernio paminklo — prie skulptūros „Išsprogdinimas“, skverelyje, prie Telšių Žemaitės gimnazijos įvyko graži šventė. Graži, kad ir ką sakytume, vis dėlto „pasipila skaidrieji žodžiai“. Taip norisi imti ir imti Mačernio kūrybos eilutę po eilutės — ir apsidairyti…
Organizatoriai ir partneriai — grupelė žmonių, priartinusi poeto Vytauto Mačernio Metus į mūsų — Telšių miesto erdvę: Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, Viešoji įstaiga „Rašytojų klubas“, Telšių Žemaitės gimnazija, Telšių vaikų ir jaunimo aktorių trupė „Savi“, Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialas, Žemaitės dramos teatras, Telšių kultūros centras, informaciniai partneriai „Kalvotoji Žemaitija“ ir „Telšių žinios“, ir visi kiti — vienaip ar kitaip suradę poeto Vytauto Mačernio žodį, apie jį rašę, kūrę parodas, telkę projekto mintis, ir visi, kurie laukė, kurie dalyvavo šventėje — tegul bus įvardyti. Juk esame Jo stiprybės veikiami: „tvirtėja eisena ir netikrumas baigias,/ Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų“,— tegul bus taip gera ir taip tikra. Ir ne tik „nuo regėjimo vaizdų“— apskritai galbūt tiesiog atsikračius to nerimo, kuris plūsta „Per šaltas, dideles dangaus erdves“?

Su Mačernio žodžiu — gyvenkime, juolab, kad „Pats laikas verčia pagalvot“…
Pirmų pirmiausia, visus, susirinkusius į Poeto Šimtmečio šventę, pasveikino itin paslaptinga vietos žaluma, pasitiko kerintis tykesys ir stabtelėjęs Poetas — „Kažkas vieningo ir aiškaus“… Visai netikėtai atplaukė mintis — juk Vytauto Stulpino eilėraštis „Iškilmės“ — taip vietoj ir laiku: „Prieš šuorą metų/belaukiant gimnazijos halėje/ iškilmių/ niekad nesibaigiančios šventės,/ vienas rašytojas auksakalys/ lyg niekur nieko:/ — Kas, tavo galva, čia didžiausias?/ — Mačernis,— sakom abu./ — Mačernis,—/ ir nutylam.“
Muzika ir dainos — Telšių Žemaitės gimnazijos jaunimo dovana bei spektaklio ištrauka pagal Vytauto Mačernio kūrinius — toks jaunųjų aktorių „Savi“ pasisveikinimas, jų vadovė — Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė, šventės pradžia. Kas jau buvo, buvo — ir vis tik tuo pačiu ritmu smalsu atversti ir dar kartą pasižiūrėti, ką apie jaunystę Mačernis kalbėjo. Juk visada bepigu daugiau matyti, kai jau šį tą esi čiupinėjęs. Taigi — Mačernis ir vėl mus jungia: „Jaunystė yra pavasaris, kuris turi būti laisvas. Žmogaus pavasaris turi būt laisvas“.
Gražioje Telšių gimnazijoje ir Vytautas Mačernis, jaunuolis iš Šarnelės, netoli Žemaičių Kalvarijos, mokėsi 1935–1938 metais — poetas, iki mūsų dienų jauniausias klasikas. Jaunystė — „jaunystė tik laisvei ir nesuterštam džiaugsmui, tampriam draugiškumui“. „Žmonės, kurie svajoja, man yra draugiški, nuoširdūs, ir tikrieji gyvenimo judintojai“, „Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėti, kaip upė teka“,— Mačernio pasakyta,— ir limpa viena mintis prie kitos…
O po to — vis iškils sugrįžtančių, netikėtų išgyvenimų akimirkos. „Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,/ Tas nesutirps mirty“,— apie tai Mačernio mąstyta… Jo talento didumas, kaip sako Alfredas Gusčius, „gali būti matuojamas ir jo požiūrio į mirtį, į Dievą drąsa bei nuoširdumu“(2021). Natūralūs pasaulio ryšiai — kažin kaip stipriai esantys, ryškina, kas išgyventa. Ir jis pats buvo „skirtas žemei. Jo lemtis — čia likti, čia būti. Jis žino, kaip atsakyti į klausimą: būti ar rūpintis, kaip apginti gyvenimą? Eiti ir išsaugoti kūną ar likti ir išgelbėti dvasią? Jis apsisprendė, kas turi pergalėti: žmogus-poetą, ar poetas-žmogų? Jis rašo Viziją apie save. Švelnūs XV giesmės balsai gieda pabaigą, kuri nėra pražūtis. Kuri nėra prapultis. Tai žodžiai iš „aukštųjų poezijos akimirkų“,— taip Tomo Sakalausko parašyta knygoje „Regėjimų naktis: Poeto Vytauto Mačernio gyvenimas ir vizijos“(1994). Mačernis — ir jo regėjimai — ir „Didelė upė teka“, „Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau/ galvoti, bet mano mintys taip pat teka“(1944)…

Buvo — ir prikelta, ir aiškiai iš užmaršties, ir „imi save įtikinėti“…
Gražioje erdvėje ir gražios mintys ima sekti. Vakarėjantis birželis — ir tegul „Apie saulę, vasarą ir vėją/ Tebūnie gražiausios dainos./ Tik akimirkos suteikia/ Laimės amžinybę…“ — ir tegul su Mačernio eilėmis, tegul atmintis vis ilgiau laikosi tokia palengvėjusi — ir po tuo „ūkanotu nežinios dangum“…
Sveikinimo žodžiai, žemaitiški linkėjimai — kad ir vienas kitas, kad tik trupinys, yra su atmintimi į esančius. Kaip pastebėta profesorės Viktorijos Daujotytės, „Mačernis tvirtino žemaitiškąjį pasaulėvaizdį“, „Sielovaizdis — mūsų patirties ekranas. Nieko bendra neturintis su mūsų pasiekimais ar nesėkmėmis, vardais, šlove. Tik su mumis, su mūsų patirtimi, kurioje viskas graudžiai pažįstama, net jei tos sodybos ir niekad nematai. Taip aukšta, kad skamba muzika, kurią girdime ir negirdėdami“. „Žmogaus balsas — tobuliausias muzikos instrumentas. Vienintelis instrumentas, tiesiogiai persmelktas patirties, likimo, paties gyvenimo muzikos“(2012). Ir pats Mačernis apie žemaičius yra rašęs — straipsnyje „Žemaitiškas charakteris mene“((1944). Pasak, poeto, „Tikrojo žemaitiškojo charakterio turi ieškoti žemaitis menininkas, savy paties savęs ieškodamas. Pirmiausia jis turi ieškoti savęs kaip žmogaus, savo tikrojo veido, o su juo kartu kaip specifiškas atspalvis ir žemaitiškasis jo charakteris. Todėl einant tuo keliu atpuola išorinis ieškojimo būdas. Žemaitis menininkas visai neturi „vaidinti“ žemaičio, naudodamas štampuotus ir jau populiariais virtusius išorinius nusakymus. Jei jis yra tikras žemaitis, tai jo žemaitiškumas būtinai išplauks jo kūryboje, nes žmogus gali pasirodyti nuoširdžioje kūryboje tik tuo, kuo jis yra.“ 1936 m. pasirodžiusioje antologijoje „Žemaičiai“, kurioje spausdinama ir Mačernio kūrinių, pasak D. Striogaitės, „aiškiai suformuota žemaičių solidarumo ir kultūrinio apsisprendimo idėja“(1998).
Mačernio reginių gylėse — atradimai ir nuostaba: „Poetas kelia universalius klausimus ir peržengia tautines ribas, nors labai akivaizdus ir lietuviškumas, žemaitiškumas. Kita vertus, šiaurės krašto protėvius įsivaizduoti skaitydami gali ir islandai, arba žmogaus karališkumą gali pastebėti ir japonas“,— tokios mintys studento Audriaus Sabūno, kuris šiuo metu mokosi Japonijoje, Kioto universitete ir verčia Mačernį į kitas kalbas. „Esu išvertęs į japonų kalbą V.Mačernio eilėraštį „Atradau karalių tavyje“,— taip viename iš interviu yra užsiminęs A.Sabūnas. Pasak jo, jau yra išvertęs poeto eilėraščių į 7 kalbas (2021). O giliau susidomėti Mačernio kūryba jaunuolį paskatinęs perskaitytas 2017 m. parašytas Aldonos Ruseckaitės romanas „Dūžtančios formos“ — apie poetą Vytautą Mačernį. Ir gera dabar visa tai išgirsti iš jauno žmogaus lūpų — juk tai toks apmąstyto gyvenimo-išgyvenimų unikalus epizodas.
O popietėje „Po ūkanotu nežinios dangum“ — savo viešnagės metu Telšiuose per Poeto 100-metį, rašytoja Aldona Ruseckaitė, įtaigiai kalbėdama apie savo patirtis, vis tik jautriausiai minėjo Poeto laiškus — jaunystės tiesioginį bendravimą. Tikrai ne vieno žmogaus dėmesio yra sulaukę Mačernio laiškai: yra ir vertintojų aptariami, ir su džiaugsmu, ir įdėmiai skaitomi — liudija asmenybę, vienija, skelbia žmogaus bendrystę, susigalvojimą. Ir A.Ruseckaitė per šventinę popietę minėjo, kad Mačernio laiškus, jeigu tik tokią galimybę turėtų, ji mokiniams ir su mokiniais juos dar kartą perskaitytų… Ir kitų svečių mintys, Rašytojų iš Vilniaus žodžiai bei muzika — savų išgyvenimų pasidalijimas. Kiekvienas iš tikrojo Kūrėjo turėjo kuo pasidžiaugti, ką prisiminti.
Galima teigti, jog, kaip visada, ir tą šiltąjį birželio 5-osios vakarojimą, darniai į visumą jungė Telšiuose gyvenančio bardo Romualdo Miškinio muzika bei dainos — nedylančios tokios eilės iš susimąstymų apie mus pačius, kelius ir kryžkeles — ir šaknis, obels, kuri vis „leisdama giliai šaknis/ šaknis“ — kažin kaip nebepaleidžia… Ir negali — tai „šakos motinos/ šakos motinos obels“…
Tokie mintijimai — likę sveikinimo ir atminimo žodžiai. Ir apie poeto Mačernio žodžius — jo paties tekstais, vis dar reikėtų kalbėtis. Itin jautrūs poeto Mačernio žodžiai, pilni ieškojimo ir pasaulio grožio, kurie išlaiko protėvių artumą, savų namų šilumą — kaip atsvarą pasaulio abejingumui. Į prisiminimų žodžius tegul sugrįžta ir šie Vytauto Mačernio žodžiai — su giliu susimąstymu — „Aš atnešiu jums saulės patekėjimą“: „Bet budint Aš jūsų nemačiau, nors jūs skundžiatės ir verkiate, nesulaukę saulės. Bet saulė dažnai pro jus praeina, tik jūs nepastebite jos, nes niekada nebudite sargyboje. Jūs saugote gyvybę, bet šviesos nesaugote. Jūs bijote tamsos, bet šviesos nelaukiate. — Staiga Jis nutilo, žiūrėdamas į tekančią saulę“…
Vytautas Mačernis — mums dovana. „Tesaugo Viešpaties malonė mus,/ Kai nuodėmių taurė pilna/ Jau tapo žemėn išlieta…“ — tokie Poeto žodžiai, tokie 1942 metų vasarą pasakyti. Ir vis tik — ar jie tik žodžiai, ar šiandien bebalsiai? Ne. Tikrieji dalykai — visada suima visumos esmę.
Metai tęsiasi — būkime V.Mačernio skaitytojai. Jis nėra vieno kurio nors mūsų, jis neskelbia ką nors tik vienam — jis yra visų mūsų. Imkime jį, priimkime, neškime ir dalinkime jo mintis, juk svarbu pažinti ir atpažinti — savasties esmę skelbkime ir išlaikykime. Ir tokie susitikimai — renginiai, išgirdimai ir pamatymai — visada priartina šviesą.
Ačiū visiems tą vakarą buvusiems, padėka — savo darbais, mintimis, gebėjimais mus nudžiuginusius. Svarbiausia, kad matytume ir girdėtume vienas kitą, kad norėtume sykiu būti.