„Aš taip noriu tų eilėraščių, kaip trokštąs vandens, aš be jų negaliu gyventi“,— Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Susitikimai — ištrūkusios paslaptys
Šiųmetė Poezijos pavasario-vasaros kelionė itin saulėta. Telšiuose bičiuliški susitikimai įvyko trijose vietose: Žemaitės gimnazijos skverelyje prie paminklo Vytautui Mačerniui, Nevarėnų miestelio kiemelyje „Keims kitep“ ir Telšių Katedros aikštėje. Džiugu, kad visose poezijos stotelėse — ir gyvas šurmulys, ir poetų žodis, ir tikri išgyvenimai, ir muzika.
Tradiciškai Telšiuose į Poezijos pavasarį jungė Telšių Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka, kurios veiklai šiuo metu vadovauja Vida Urnikienė, ir Rašytojų klubas, vadovaujamas Janinos Rutkauskienės.
Į Telšius atvyko poetai Aušra Kaziliūnaitė, Vidas Morkūnas, Giedrius Alkauskas, Ingrida Viluckytė, Kristina Tamulevičiūtė, bardas Povilas Girdenis, smuikininkė Rima Tamošiūnaitė (Tamo) ir pianistė Audronė Juozauskaitė. Per skaitymus Katedros aikštėje savo daina ir muzika su visais pasidalijo ir telšiškis bardas Romualdas Miškinis.
Itin norisi paminėti gražią Telšių kultūros centro bei bibliotekos, rajono laikraščių draugystę, Nevarėnų miestelio seniūnijos, bibliotekos ir kultūros centro, jų vadovo Albino Šmukštos bendrystę — ir pasidžiaugti visais, kurie ruošėsi, laukė, šventė, buvo, palaikė, vaišino, kuriems buvo gera būti sykiu.
O ir iš čia simbolinė „Poezijos paukštė“ į Tryškius iškeliavo. Vadinasi, kitąmet ten susitiksime.
Poezija yra įnoringa — jai reikia viso žmogaus. Turbūt viso — iki „Žmogaus apnuogintos širdies“,— kaip Mačernio ištarta. Ir ne tik: juk kūrėjas — ir „Pažinimo troškulį kenčiąs“, ir „Spinduliuojančiu laimingu veidu“, ir jaučiantis — „siela šiandien serga“, ir geidžiantis, regis, tokių nesuvokiamų dalykų: „Būk, gyvenime, man neteisingas,/ Būk versmė patyrimų karčių(…)/ Skausmo platumos — mano tėvynė:/ Jas išplėsk begalybėn, meldžiu!“
Šie metai — Vytauto Mačernio. Ir Poezijos pavasario eilėraščiai bei muzika — Jo 100-mečiui. Taip ir atminta, taip ir skelbta, kas tikra, kas veda, kuo didžiuojamės. Kiekvienas šių dienų poetas, apsakantis savo pasaulį, atviravo, prisiminė ir skelbė poeto Vytauto Mačernio žodžius — jaunystės jėgą ir klasiko brandą. Į meninius skaitymus ir pasisakymus jungėsi bardo Povilo Girdenio žodis, daina bei muzikinė išmonė.
Miela, jog prie Mačernio paminklo, tokioje sodrios Telšių miesto žalumos oazėje, vis dar kas nors vyksta. Netgi patiriama netikėtų susitikimų akimirka — tokia staigmena buvo ir per šį Poezijos pavasarį: į poetinius skaitymus atvyko filosofas, rašytojas, poetas Liutauras Degėsys! Tiesiog tokia poetinė išvyka, kaip jis sako, sykiu su Poezijos pavasariu kelionė — „viskas yra atsitiktinumas.“ O savo kūryboje — daug prirašyta per 40 metų, jis jaučiąs, jog yra „paveiktas Mačernio ir Radausko“.
Regis, viskas tiko ir tinka prie Mačernio, šalia tokių medžių, tokiame gaiviame pavėsyje ir taip švelniai klustelint vėjui: ir poeto Stepono Algirdo Dačkevičiaus eilėraštis „Užsibuvimas“, ir atminti Vytauto Stulpino parašyti eilėraščiai, skirti Mačerniui, ir čia pat vienas iš jų perskaitytas… Ir buvo taip laiku, taip vietoje — iki tikrojo užsibuvimo!
Verta, nors šiek tiek ir dar kartą pabūti su poezijos žodžiais
Unikali galimybė Poezijos pavasario metu išklausyti, kas naujausia, kas, rodos, dar kvepia tuo rašiusiojo jautrumu, ta vienystės akimirka, tuo dvasiniu nerimu — žodis kalbantis, ieškantis ir save skelbiantis. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet sulaukėme ir Poezijos almanacho, jo sudarytojas poetas Rimvydas Stankevičius.
Žodis — tam tikras instrumentas, kurį mes vienaip ar kitaip valdome. Poezijoje jis pakinta, įgaudamas daugiaprasmį skambėjimą. „Nauji ir negirdėti žodžiai“,— taip tiesiogiai yra į juos kreipiamasi ir poeto Vytauto Mačernio, ir suteikiama jiems nauja veikimo prasmė: „pro skaitytojų tribūną eisena eiklia/ Praeikite! Jus mylintis poetas veda“. Prasmingas toks poeto-skaitytojų duetas, be jo — niekaip.
Į šį Poezijos pavasario festivalį Telšių katedros aikštėje atvyko gražus būrys jaunųjų kūrėjų — jų žodis jau stiprus, skelbiantis, bet ir jam reikia savojo skaitytojo, savo kelio, savosios dvasinės bendrystės su kitu. Regis, ne tik Lietuvoje — ir visame pasaulyje pastebima, jog jaunųjų kūryba sudėtingėja. Apie tai užsiminta, pavyzdžiui, ispanų poeto Francisco Brineso (1932 m.): jaunųjų eilėraščiai — kryžiažodžiai. „Jie žino, ką rašo, gali tai įrodyti, bet skaitytojas be referencijų pasiklysta, paskęsta lyg plaukti nemokantis, į jūrą išmestas žmogus.“
Vadinasi, reikia atsiliepimų, paaiškinimų, bendravimo. Arba, kaip žemaičiai sako, paršnekėtojo. O juk Poezijos pavasaris — vienas iš labiausiai paveikiančių priemonių, kaip susikalbėti skirtingų kartų žmonėms: regi autorių, girdi jo balsą, emociją, įsiklausai į jo žodį ir turi. Ir tas turėjimas-išturėjimas žodžio jau niekur nedings — taip susikalbama.
Aušros Kaziliūnaitės, poetės, filosofės jau penktoji knyga atkeliavo pas skaitytoją. Jos ir skaityta daugiausiai iš naujosios — „Jūros nėra“. Turbūt Telšių skaitytojams autorė geriausiai pažįstama iš eilėraščių knygos „Mėnulis yra tabletė“, 2014 m. — tai Poezijos penketuko knyga, keliavusi ne pas vieną šio renginio skaitytoją, dalyvavusi ir poezijos skaitymo šventėse. Nesumeluota jos kūryba, atvira grožiui, skelbianti ne tiek individo, kiek visos kartos, laisvo žmogaus, laisvos visuomenės idėjas, rišanti tikrovę su visu pasauliu.
Poetas, profesorius, kompozitorius Giedrius Alkauskas tikrai telšiškių pamėgtas. Jis kilimo iš Anykščių, bet, kaip pats sako, jau telšiškis, Žemaitijos žemę, jos kalnus apėjęs, ir Žemaičių žmones, jos Didžiuosius gerai išmokęs. Jo kūryba — ir į platumas, ir į gilumas imasi, ir neša, veda, pristabdo, teikia viltį ir užburia. Užburia ir paties Giedriaus balsas — jėga ir įtaiga. Tikrai stebina autoriaus atmintis, praeities išmanymas, protėvių tikėjimo teigimas, kitų poetų galios pajautimas ir jų palikimo, savo žodžio naujumas. Talentingas žmogus — tokių negali negirdėti, negali neįsiminti. Stipru ir tikra.
Rašytojo ir poeto Vido Morkūno gimtinė — Naujoji Akmenė. O iš tikro, pasak paties autoriaus, jo visa giminė palei Tryškius — ten visa beveik ir išlaidota. Taigi poetas ne sykį Telšiuose lankęsis — ir draugų turi, bet savo kūrybą čia skaitė pirmąkart. „Renkuosi tylų suokalbį su tegu ir retu, užtat itin atidžiu skaitytoju“,— yra pastebėjęs Vidas Morkūnas, kuriam skaitymas, „Ne primesta našta, o maloni būtinybė.“
Ingrida Viluckytė — poetė, kilimo iš Plungės, kaip sakoma, iš tų pačių žemių. Ir stipriai autorė yra pajaučiama — ir tuomet, turbūt be jokios abejonės, kaip pati sako, bus patirta, kad motinos „širdis/ buvo didesnė“, kad įmanoma justi, kai taip „širdim atsitrenkiu į staktą“, arba — kur tokios „Žemaitiškos smėlio dėžės/ yra tvirtos“, o rankos išgyvena artumą… Visokių jos žodžių esama.
Visokių jų esti ir poetės, vertėjos Kristinos Tamulevičiūtės eilėraščiuose. Ir jai pažini Žemaičių erdvė, giminiška Luokė, artima Šiaulių žemė — esanti ir Telšiuose gerai pažįstama, ketinusi net knygą čia rašyti: tam aplinka tinkama, ramybė… Kristina pristatė ir poetės Marijos Dejanovič kūrybą, nes autorė iš Kroatijos dėl objetyvių priežasčių negalėjo atvykti.
Smuikas, pianinas, gitara — ir atlikėjų balsai, jų žodžiai, poetų emocijos ir žodžių vientisumas — tai galinga jėga, skelbusi Poezijos festivalį Telšiuose. Bardo Romualdo Miškinio daina pagal poeto Gvido Latako žodžius — taip pat atmintis. O gal taip ir autoriaus būta, taip per Jo žodžius?
Regėjimai ir vizijos — poetų turtas, ir skaitytojų — tikėkime tuo. Tikėkime tuo savasties junginiu. Saulė supo iš visų pusių, visus susirinkusius, besiklausančius žodžio, dalyvaujančius žodžio ir muzikos šventėje. Nepasidavė ir kylantiems debesims, kurie vis spietėsi ties Katedros medžiais, nešė lietaus lašelius. Gal ir nukrito vienas kitas. Gal ir Karolinos Praniauskaitės rožynėliui teko, bet vis tik pirmavo žodžio ir muzikos jėga.