Gražu, kad taip giedrai rudenėjant švenčiama viena po kitos eiliuoto žodžio šventė: atmintys iš poeto Vytauto Mačernio šimtmečio, susitikimai vienoje ar kitoje Žemaitijos vietoje — ir tradiciniai paminėjimai — žodžio akimirkos su ieškančiais, kuriančiais ir išsipasakojančiais žmonėmis. Vis būryje, vis besidalijant. Malonu, jog jurginams sužydus — ir vėl susitikta Žemaičių kaimo muziejuje. Būta tikro žydėjimo — gėlių, eilių ir muzikos! Ir saulė vis stengėsi įtaikyti į taip slėpiningai besiglaudžiančias egles, pušeles — į tarpelį gerai nusiteikusių šventės dalyvių.
Ieva Sigita Naglienė
„Jurginams sužydus“ — viena įspūdingiausių susitikimų švenčių. Jos užmanytoja yra Irena Daubarienė, šiemet — jau ketvirtosios Jurginų žydėjimo šventės vakaronės organizatorė! Nuo pat pirmųjų tokių poezijos vakarų savo žodžiu, išmone ir gera nuotaika dalijasi, kaip sakoma, visu sunokusių žodžių derliumi-dovana, Irena Daubarienė, Virginija Lapinskienė, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas ir Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė. Jų dėka, ir šiemetė jurginų šventė buvo susitikimo, bendrystės ir smagaus vakaro akimirka. Jaudinančiai, beveik visiškai ties pačiomis eglių viršūnėmis — ties taip jautriai nusiteikusių išgyvenimais, atsiliepė ir išlekiantys paukščiai… Toks imlus ilgesys — savotiška, itin atviro buvimo pauzė… Gera — ir graudu. Nepakartojamai „Jurginams žydint“ visas stygas harmoningai derino poezijos vakaro vedėja Diana Bomblauskienė. Jos balsas, įtaiga ir bendravimo šiluma — regis, taip išsiilgto susitikimo gyvybė, taip atvirai, taip giliai nueinanti. Turbūt tokia ir yra žmonių savastis — juntama ir saugoma?
Būtina pasidalinti, kas išgirsta, svarbu atliepti — pamąstant, kas įsiminė, kuo stiprūs sugrįžome. O juk tikrai viskas buvo labai laiku ir vietoje! Diana Bomblauskienė ir padainavo, brolis Piercarlo Manzo SDB — nudžiugino itališkai atliekama daina, jis grojo ir gitara, dainavo lietuviškai. Skambėjo gilių giliausios judviejų dueto giesmės, vinguriavo nuostabių balsų pynės! Pakalbinti kuriantys, pristatyti rašantys, dėkota atvykusiems ir besiklausantiems — pasidžiaugta vienas kitu. Meras Kęstutis Gusarovas įsitraukė į bendrą sveikinimų-linkėjimų būrį. Visi turėjo kuo pasidžiaugti.
Ir jurginų — margų margėliausių — akiai ir širdžiai! Jų žiedų buvo net iš Mažeikių — vakaro viešnios Liucijos Jagielienės dovana, palinkėjimai ir eilėraščių posmai, tokie įsitraukiantys į vakaro ritmą. Tokia graži žodžių įvairovė sklido ir iš kitų eilėraščių — ir iš telšiškių autorių lūpų — iki tikrojo jausmo, iki įsiminimo. Kiekvienas, vis kitaip imdamas pluoštelius eilių iš naujėlesnio savo kūrybos aruodo, džiugino: artimi sielai kanauninko Andriejaus Sabaliausko, Daivos Živatkauskienės, Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės, Virginijos Lapinskienės, Irenos Daubarienės, poeto Algirdo Dačkevičiaus ir Ievos Sigitos Naglienės įtikėjimai, susimąstymai, priėjimai prie žmogaus. Suprantama, jog tai stabtelėjimai gimtojo krašto vietose, įsiklausius gamtos, atminus ir atsiliepus — iki susikalbėjimo, su natūralia artuma, su saule, gyvenimu ir skalsa, tikėjimu ir dienos vertės pajauta.
Visa, kas tikra, laikosi — eilėraštis yra vienas iš stipriausių saviraiškos būdų. „Jurginams žydint“ — dvasinio artumo akimirka. Belieka dėkoti skelbusiems žodį, buvusiems, radusiems vieni kitus. Jau turbūt nė vienas neįsivaizduojame savo darželių, savų sodybų be jurginų — jie mūsų gyvenimo dalis. Gėlynai — rudens margumo. Sako, kad jų natūrali gyvenimo vieta esanti, tiesiog tų jurginų — astrinių šeimos augalų genties tėvynė — Meksika!
Štai taip, o į mūsų gyvenimus jie atėję ir įsigalėję — visiškai, tik XX amžiaus pradžioje. Neįtikėtina! Jurginai — itin stiprios „gyvatos“ — taip norisi užbaigti, tokiu įtikinamu mąstytojo Vydūno žodžiu. O juk visi tai jutome ir buvo gera.
Nuoširdus ačiū Žemaičių muziejaus kolektyvui — laukiančiam ir priimančiam „Jurginų žydėjimo“ vakarus. Būkime sykiu — vis dar taip dailiai rudenėjant, vis dar galėdami tuo pasidžiaugti. Dvasinės šilumos ir eilėraščių — kiekvienam, kuriam reikia kažin ko tikro, kuris nori tuo geruoju jausmu ir su kitais pasidalinti.