Jurga Sivickienė: „Fotografija man tarsi suteikia sparnus, ji — mano gyvenimo aistra!“

Jurga Sivickienė — savamokslė fotografė, kuri, kaip pati sako, stengiasi, kad jos fotografijos „kalbėtų“. Meniškos prigimties moteris mėgsta fotografuoti žmones, jai taip pat imponuoja macro fotografija. Kalbantis pašnekovė atskleidė, kaip jos gyvenime atsirado fotografija, kada gimsta geriausi kadrai ir kokių temų fotografijoje niekada neliestų.

Justina Lukošienė

Jurga Sivickienė.

— Šiek tiek papasakokite apie save: ką veikiate gyvenime, kaip pati save apibūdintumėte?
— Esu toks žmogus, kuris neturi kada nuobodžiauti, kitaip sakant, galva pilna idėjų, kurias stengiuosi realizuoti, kai tik turiu tam laisvo laiko. O to laisvo laiko visoms idėjoms įgyvendinti lieka ne tiek jau daug. Dirbu įmonėje „Žemaitijos pienas“ užsakymų vadybininke, kur save realizuoju bendraudama su įmonės klientais. O kaip save apibūdinčiau? Esu komunikabili, nuoširdi, atvira, mėgstanti pajuokauti ir labai mylinti žmones, todėl mano tiesioginis darbas ir hobis siejasi su žmonėmis.
— Kaip ir kada užgimė Jūsų susidomėjimas fotografija? Nuo ko prasidėjo pirmosios fotosesijos?
— Fotografija domiuosi jau labai seniai, bet tai tebūdavo smagūs pabandymai dar juostiniu fotoaparatu, kai nufotografuoji ir iškart nematai rezultato. Būdavo smagu juostiniu fotoaparatu išgauti kažką įdomaus, tačiau kartais kažkas pavykdavo, kartais — nelabai, tai tebuvo tiesiog žaidimas, ir tiek. O rimčiau fotografija susidomėjau, kai Telšiuose paskelbė konkursą visiems, norintiems išbandyti jėgas juostiniais fotoaparatais. Sudalyvavau. Kai ėmė rodyti visų fotografijas ant specialiai tam parengtos sienos, supratau, kaip visgi mane domina fotografija, kad jos dėka galima reikšti savo mintis vaizdais! Po šio konkurso įsigijau pirmą veidrodinį fotoaparatą, su kuriuo ir prasidėjo pirmieji fotoeksperimentai. Vėliau supratau, kad labai noriu fotografuoti žmones, bet trūko drąsos ar ryžto kažką bandyti naujo, kol vieną dieną savo numylėtą aparatą netyčia sudaužiau. Priėmiau tai kaip ženklą, kad laikas kažką keisti, o kadangi be fotografijos savo gyvenimo nebeįsivaizdavau, įsigijau profesionalesnį fotoaparatą ir nusprendžiau drąsiai siekti savo svajonės — fotografuoti žmones, ką šiuo metu ir darau. Jaučiu begalinį džiaugsmą bei malonumą, eidama šiuo keliu.
— Kurį teiginį pritaikytumėte sau: aš atradau fotografiją ar fotografija atrado mane?
— Sunku tiksliai pasakyti, kuri kurią atradome. Savęs ieškojimo kelias buvo labai ilgas, tuo metu turėjau daugiau hobių, labai mėgstu tapyti, lipdyti iš molio, kurti papuošalus, rašyti eiles, todėl ilgą laiką blaškiausi, nežinodama, kuris kelias mane traukia labiausiai. Tik dabar, po kažkiek ieškojimų metų, pagaliau pajutau, kad be fotografijos nė dienos nebegaliu gyventi, ir iš tikro būna labai liūdna, jeigu pritrūkstu laiko savo mėgstamai veiklai, nes šitiek idėjų kirba galvoje, kurias norisi įgyvendinti!
— Iš ko mokėtės fotografavimo meno paslapčių? Ar jas tiesiog pati „iškapstėte“, eksperimentuodama fotoobjektyvu?
— Meno paslapčių manęs nemokė niekas, pati atradau tai, ką šiuo metu kuriu. Kurti padeda specialios fotografijų retušavimo programos, kurias esu įvaldžiusi tik kelias. Esu fotografė mėgėja, vadinu save dar mokinuke, mokausi ir tobulėju tiesiog dirbdama, fotografuodama žmones, augu kartu su klientėmis. Be abejo, klaidų dar nemažai, bet labai stengiuosi, stebiu savo darbus, stengiuosi mokytis iš jų, tobulėti, siekti kuo geresnių rezultatų. Žinoma, vis dar eksperimentuoju. Neseniai žengiau dar vieną žingsnį — įsigijau portretinį objektyvą, artimiausiu metu planuoju užsiimti meninių portertų kūrimu. Tai dar neištyrinėta erdvė, bet kadangi labai myliu žmones, man kiekvienas yra ypatingas, įdomus ir savaip gražus: jo akys ir kūno kalba pasakoja nebylias istorijas, kurias „perskaitau“ ir stengiuosi perteikti, „papasakoti“ fotografijose, norisi, kad mano nuotraukos „kalbėtų“…
— Įamžindama įstabias akimirkas, pasitelkiate išmaniojo telefono kamerą ar visgi jas fiksuojate, žvelgdama pro fotoaparato objektyvą?
— Pasitaiko visaip, būna, kad staiga pamačius nepaprastai gražų vaizdą, norisi užfiksuoti jį čia ir dabar, o po ranka fotoaparatas ne visada būna, tenka įamžinti tą akimirką telefono kamera.
— Ką labiausiai mėgstate fotografuoti? Ir ką fotografuoti yra sunkiausia?
— Labiausiai mėgstu fotografuoti žmones. Tačiau taip pat domina ir mažasis vabaliukų pasaulis, mėgstu macro fotografiją, kai stambiu planu matosi vabaliuko ar gėlės žiedo smulkios dalelės. Mėgstu tyrinėti gamtą, pasivaikščioti, pabūti su savimi. Fotografuoti sunkiausia, be abejo, žmones, nors tai ir įdomiausia sritis, bet iki tobulumo dar toli, kaskart norisi vis didesnės kokybės, o jai pasiekti reikalingos tam tikros techninės aparato žinios, meniniai „matymai“, suvokimai. Kadangi vis daugiau išgirstu iš aplinkinių atsiliepimų, kad darbai vis gražesni, kokybiškesni, tad tikiu, kad einu tinkama linkme.
— Kada, Jūsų nuomone, gimsta geriausi kadrai? Spontaniškai ar planuojant?
— Būna visaip. Važiuojant fotografuoti, net nenutuokiu, kaip pavyks, o atvykus ir pamačius vietą, žmones, aplinką, iškart kyla idėjų, kaip visa tai perteikti fotografijoje. Artimiausioje ateityje planuoju organizuoti temines fotosesijas, kur bus sutarta dėl konkrečios temos, rūbų, makiažo, atributikos, dekoracijų. Nekantrauju tai išbandyti.
— Ar fotosesijoms specialiai ieškote vietų?
— Jeigu fotosesija suplanuota kelioms valandoms ar ilgiau, vieta tikrai būna apgalvota, nes norisi daugiau ir įvairesnių kadrų. Jeigu fotosesija netrunka ilgai ir sugalvota spontaniškai, tada ir vietą parenkame abi su kliente. Dažniausiai pasiteisina pirma į galvą atėjusi idėja.
— Kokių temų fotografijoje niekada neliestumėte, o kurių dar nebandėte, bet norėtumėte išbandyti?
— Niekada neliesčiau fotografijoje smurto temų, man tai nepriimtina. Nebandžiau fotografuoti aktų, ir kol kas nežinau, ar norėčiau. Apie tai dar nesvarstau, tačiau ateityje tikrai išbandysiu įvairių foto temų.
— Kaip manote, kas yra geras fotografas? Tas, kuris moka valdyti fotoaparatą, ar vis tik tas, kuris turi menininko gyslelę?
— Mano nuomone, nebūtinai ji yra teisinga, norint būti geru fotografu, reikia ne tik įvaldyti techninę dalį, išmanyti ją, bet taip pat turėti ir menininko gyslelę. Fotografija be meno — tai tik fotografija, kuri nesako nieko, tik tiek, kad gerai ir teisingai, pagal visas taisykles, nufotografuota. Man to neužtenka, aš noriu savo fotografijose kurti meną.
— Ką Jums asmeniškai reiškia fotografija?
— Kai pradedu pasakoti apie savo aistrą — fotografiją, manyje užverda tiek daug pozityvių emocijų, kad sunku išlikti ramiai! Fotografija man tarsi suteikia sparnus, ji — mano gyvenimo aistra! Fotografija — tai kūryba, kuria aš atskleidžiu save, savo matymą į pasaulį. Fotografija man — kaip meditacija, fotografuodama prarandu laiko pojūtį, panyru tarsi į visai kitą pasaulį.
— Dėkoju už pokalbį.

2 komentarai

  1. Jurgute, Tu nuostabi. Kai dirbau Jūsų įmonėje „Žemaitijos pienas“ net neturėjau jokio į tarimo, kad Tu ne tik nuostabus žmogutis , bet ir meniška siela. Sėkmės Tau kūryboje.

  2. Tikrai Tavo, Jurgita, nuotraukos yra nuostabios, kurią temą Tu tik pasirenki:ar gamtos, ar daiktų-pastatų, ar portretų. Sėkmės Tau kūrybos kelyje!

Daugiau nekomentuojama.