Po dokumentinio filmo „Iškvietimo kodas — 93 Queen“ peržiūros

Turbūt ne vienas ir jau ne vieną kartą Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje stebėjęs filmą pasakytų, kad kaskart patiriama itin daug savitų emocijų, kyla įvairiausių apmąstymų. Kaip ir buvo paskelbta, spalio 21 dieną JAV kino diplomatijos turas pristatė dokumentinę juostą „Iškvietimo kodas — 93 Queen“.

Ieva Sigita Naglienė

Tiesiog išgirsta ir pastebėta
Pasak Gintaro Kamsiuko, renginio vedėjo, svečio iš Vilniaus, dėl objektyvių priežasčių atidėtas šis susitikimas, regis, iš trečio bandymo įvyks. Ir įvyko ne tik filmo peržiūra, bet ir gyvas bendravimas, susitikimas su renginio svečiais: dalyvavo JAV ambasadorius Lietuvoje Robert S.Gilchrist, Jason Nagourney, dirbęs chasidų bendruomenėje Brukline, o šiuo metu — anglų kalbos mokytojo padėjėjas Kupiškio P.Matulionio progimnazijoje — ir buvo atkreiptas dėmesys į vertybių sklaidą, rodomos medžiagos aptarimo svarbą, į pažintis ir kultūrinį bendradarbiavimą.
Beje, sveikinimo kalba ir linkėjimai, ir filmas, ir apskritai visa diskusija — apie žmogų, apie bendruomenę, papročius ir veslumą, tradicijas ir šiuolaikiškumą, skirtingų kultūrų pažinimą.
Turbūt reikėtų paminėti keletą akimirkų iš susitikimo pradžios, iš pačios kino juostos vaizdų, apie žydų bendruomenę, keletą žodžių apie pagrindinę veikėją Rachel Freier, ir vykstančius pokyčius bei pastovumą — visada svarbi visuma, kad paaiškėtų tiesa apie tai, kas rūpėjo filmo sumanytojams.
Pirmiausia pasidžiaugta, kad susitikta Telšiuose, kad atkreiptas dėmesys į kultūrinio dalijimosi esmę: Telšių rajono meras Kęstutis Gusarovas akcentavo kitos tautos, jos istorijos pažinimą, Jungtinių Amerikos valstijų ambasadorius Lietuvoje pasidžiaugė, kad gali gyvai pamatyti Žemaitijos sostinę Telšius, kuriuose sugyveno skirtingos kultūros. Padėkota partneriams už bendradarbiavimą: Telšių rajono savivaldybei, Telšių Karolinos Praniauskaitės viešajai bibliotekai ir Žemaičių muziejui „Alka“.
Filmas „Iškvietimo kodas — 93 Queen“ — dokumentinis pasakojimas apie realius įvykius, uždaros žydų bendruomenės Amerikoje gyvenimą, žmogaus teisinius, lyčių lygybės klausimus, jaunimo problemas, perspektyvą. Išskirtinis dėmesys skirtas moterų veiklai — drąsai ir gebėjimui veikti gilias tradicijas ir papročius išlaikiusioje griežtoje žydų chasidų bendruomenėje. Ypač įkvepiantis pavyzdys — pagrindinės filmo veikėjos Rachel Freier darbas, jos atsakomybė, visuomeniškumas ir asmenybės branda. Ji — tos bendruomenės narė, giliai tikinti, išsilavinusi, šešių vaikų motina, žmona, vykdanti pareigas ir gebanti įžvelgti savo bendruomenės problemas, suprantanti moterų padėtį, puoselėjanti svajones ir vedanti, keičianti chasidų požiūrį į moteris. Jos atliktas ne vienas didžiulis darbas, o svarbiausia — Niujorke įkurta pirmoji moterų savanorių greitosios pagalbos organizacija „Ezras Nashim“, kuri teikia medicinos pagalbą chasidinį judaizmą išpažįstančioms moterims ir merginoms. Visas filmas pilnas judesio, įtampos, kasdienio didmiesčio triukšmo, besikeičiančių žmonių, pokalbių ir įtempto darbo, keisto nerimo ir laukimo, kitokios kultūros ir permainingo gyvenimo vaizdų. Tas šiuolaikinio pasaulio tempas ir tvirta uždara religinė bendruomenė, jos, regis, nuolatinė ir nepakeičiama veiklos sistema, stebinčiam kino juostą kelia įtampą ir vidinį nerimą. Pamažu atsiskleidžia filmo herojės Rachel Freier būdas, jos gebėjimas dirbti komandoje, jos atidumas ir įžvalgos, mokėjimas vienyti žmones, noras įgyvendinti siekius, palengvinti moterų dalią ir keisti visos bendruomenės mąstymą.
Daugelis filme keliamų klausimų mūsų realybėje jau yra sunkiai suvokiamos. Suprantama, jog parodyta kita kultūra, kitokie bendruomenės įsitikinimai. Bet pažintis su amerikietiška gyvenimo realybe, su šalyje esančia skirtingų kultūrų žmonių veikla yra pavyzdys, kaip šiuolaikiniame pasaulyje išgyvenama. Be abejo, tai ir medžiaga apmąstymui, kaip kuriamas kitoks gyvenimas, kaip įgyvendinamos svajonės, steigiamas verslas, kaip kinta mokslas, kultūra, kaip keičiasi pats žmogus, kaip žvelgiama į ateitį ir kokia ateities moters perpektyva.

Mintys iš susitikimo su diskusijos dalyviu Jason Nagourney
Kaip ir buvo minėta, į renginį atvyko svečias Jason Nagourney, tiesiogiai matęs filme parodytos Amerikoje gyvenančios chasidų bendruomenės gyvenimą, pats dirbęs bendruomenės greitosios pagalbos padalinyje. Jis bendradarbiavo ir su filme rodytos bendruomenės žmonėmis, susitiko su Rachel Freier, žino žydų tautos istoriją, iki šiol palaiko ryšius su chasidų medicinos tarnybos gydytojais. Kaip sakoma, jis supranta, kas ir kaip tradiciškai itin pastovu ir yra išlaikyta uždaros bendruomenės gyvenime, kokie pokyčiai ir kaip jų buvo siekta. Šiuo metu Jason Nagourney darbuojasi Lietuvoje, Kupiškio progimnazijoje, susipažįsta su Lietuvos jaunimu.
Pasak Jason Nagourny, filme vaizduojama objektyvi chasidų bendruomenės realybė. Iš tiesų ji puikiai atskleista. Gal tik ne visiškai yra parodyta, kodėl laikomasi tokių stiprių tradicinių vertybių. Svečias priminė, ką reiškia būti chasidu, kokia yra žydų tautos istorija, kokia tautos ideologija ir mąstymo struktūra, akcentavo tikėjimo ir įsitikinimų reikšmę. Litvakų ir chasidų bendruomenės prieštaravo viena kitai. Po II pasaulinio karo nebeliko litvakų, kurie atstatytų savo ideologinę mintį, o chasidų bendruomenė yra paplitusi pasaulyje. Amerikoje — viena iš didžiausių.
Filme parodyta itin religinga ir fundamentali bendruomenė. Nors šiuo metu, anot svečio, jau ne kiekvienas žydų atstovas išpažįsta taip tvirtai religines tiesas: yra Amerikos žydų labai religingų, yra ir visiškai nereligingų žmonių. Žydų tauta, žydų bendruomenė, kaip liudija istorija, visada kovojo ne vien už savo teises, bet kovojo, kad tiesiog išliktų. Taigi Jason Nagourny įsitikinęs, kad ir filme toji tiesa aiškiai parodyta — išlikimo problema aktuali ir šiandien. Bruklino Boruogh parke įsikūrusi chasidų bendruomenė bijo, kad tie istoriniai dalykai gali pasikartoti. Jeigu įsileis pasaulines vertybes, jie gali nustoti egzistuoti. Anot svečio, kaip bendruomenėje, skirtingos lyčių rolės yra kaip vertybė. Tai, kad šios rolės keičiasi, šios svarbios vertybės yra paminamos — tai grėsmė, kad gali išnykti kaip bendruomenė.
Atsakydamas į klausimus, Jason Nagourny ne tik pakomentavo atskirus filmo vaizdus, bet ir apibendrino žydų bendruomenės gyvenimo patirtį, filmo pagrindinės veikėjos sudėtingą veiklą, vieno asmens vaidmenį, įgyvendinant, atrodo, neįmanomus dalykus. Suprantama, jog kiekviena tauta susiduria su ypač unikaliais tradicijų, papročių reiškiniais, netgi dviprasme atskiros kalbos žodžių reikšme, todėl ne taip paprasta kitos šalies žmogui tai suprasti, kas tikrai vyksta uždaroje bendruomenėje. Jason Nagourny teigimu, iš šio filmo visos bendruomenės gali pasimokyti, kad ir vienas žmogus daug gali. Jis sako, tiesiog nuostabu, ką daro ir padarė filmo herojė Rachel Freier — lyderė, pirmoji moteris-chasidė, užėmusi renkamas pareigas Jungtinėse Valstijose. Ji — pirmojo savanorių greitosios medicinos pagalbos korpuso Niujorke įkūrėja, teisininkė, labai religinga, nenorinti išeiti iš chasidų bendruomenės, o siekianti keisti ją iš vidaus. R.Freier taip pat yra dviejų ne pelno siekiančių organizacijų vadovė, įrodžiusi, kaip galima laikantis savo šeimos ir bendruomenės tradicijų, sėkmingai įsitvirtinti ir pasaulietiniame gyvenime. Filme tikrai yra įkvepiančių dalykų, verslumo pavyzdžių, moterų ryžto ir pasiaukojančio darbo.
Kalbėdamas apie save, svečias Jason Nagourny sakė, kad jo giminės šaknys — iš Lietuvos. Šią šalį jis pažinojo iš pasakojimų, iš fantazijų, iš perskaitytų knygų — Lietuva jam buvo kaip sapnas. Todėl matyti realiai tuos dalykus — nuostabu. Ir dirbdamas Kupiškio progimnazijoje su mokiniais, jis siekia, kad augtų mokinių interesai, kad atsirastų motyvacija, susidomėjimas. Beje, ne tik jam, bet ir kitiems svečiams Telšiai padarė įspūdį — ir bus ką prisiminti, o gal dar ne sykį ir atvykti. Drąsiai turbūt galima teigti, kad kiekvienas kultūrinis renginys palieka vienokį ar kitokį — ir nedylamą pėdsaką. Svarbiausia, kad jų būtų.
Šįsyk filmas — dokumentinis, su kitos šalies informacija, su ryžtingų moterų veikla, skelbiantis, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, keliantis pamąstymų apie mažesnių tautų problemas itin aktyviame dideliame pasaulyje. Belieka padėkoti — ir už filmą „Iškvietimo kodas — 93 Queen“, ir už svečių apsilankymą, už diskusiją ir pažintį. Juk su kuo susipažįstama, ir kitaip bendraujama. Taigi — iki kitų susitikimų.